Data: 2020.07.15 11:37
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Alternatyva įprastiniam - po oda implantuojamas defibriliatorius

vlmedicina.lt | 2013-01-21 00:01:23

Kardioverteriai defibriliatoriai šiandien implantuojami įvairiomis širdies ligomis sergantiems pacientams. Greta visų privalumų, šie prietaisai turi daug trūkumų ir komplikacijų, dažniausia iš jų yra zondų nutrūkimas, organų sužeidimai, infekcijos.

 Nepažeidžia kraujagyslių

Įprastiniu būdu implantuojant kardioverterį defibriliatorių svarbu tinkama paciento anatomija ir normali kraujagyslių eiga - šie faktoriai gali labai apsunkinti procedūrą ar net padaryti implantaciją neįmanomą.

Algimantas Kirkutis
Prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kaip alternatyva neseniai pasirodė po oda implantuojami prietaisai, nepažeidžiantys kraujagyslių. Šitaip labai supaprastinama implantacijos procedūra ir nereikia atsižvelgti į paciento kraujagyslių būklę ir kitus ypatumus, kurie būtini implantuojant įprastą defibriliatorių. Tyrimai parodė, jog poodiniai prietaisai saugumu ir efektyvumu nenusileidžia įprastiniams.

Padeda esant skilvelių virpėjimui

„Implantuojamieji širdies defibriliatoriai -  tai  visiškai autonomiškai ligonio organizme keletą metų veikiančios sistemos.  Jos naudojamos gydyti ligoniams, sergantiems labai sudėtingais, netikėtai pasireiškiančiais ir labai pavojingais širdies ritmo sutrikimais, kurie  gali  tapti staigios, visai neprognozuotos mirties priežastimi.  Taip atsitinka, kada   sutrinka  širdies skilvelių darbas. Vienas iš dažniausių ir pavojingiausių tokių aritmijų yra skilvelių virpėjimas ( angl. k - fibrilation). Jos nutraukimas vadinamas defibriliacija.  Iš čia yra kildinamas prietaiso pavadinimas“, - paaiškino gydytojas kardiologas prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis, kuris su kolegomis pirmasis Lietuvoje  1998 m. Klaipėdos jūrininkų ligoninėje implantavo ligoniui tokį prietaisą.

Paprastai tokia sistema, - pasakojo A. Kirkutis, - susideda iš defibriliuojantį impulsą generuojančio prietaiso ir jį perduodančio į širdies raumenį laido.  Laidas  širdies raumenį pasiekia vedant  jį  per kraujagysles kontroliuojant rentgeno aparatu chirurginiu būdu. Sujungus laido proksimalinį galą su defibriliatoriumi, pastarasis, prieš tai  prapjovus audinius  priekinėje krūtinės ląstos dalyje, panardinamas į juos.  Gauta operacijos metu chirurginė  žaizda  pasluoksniui užsiuvama.

Defibriliatorius turi sekimo sistemą, kuri nuolatos stebi visus  vykstančius širdyje elektrinius procesus (širdies ritmą). Atsiradus širdies virpėjimui jis paleidžia į skilvelių raumenį didelio galingumo defibriliuojantį elekrinį impulsą, kuris atkuria normalų širdies darbą.  Be sekimo ir  defibriliacijos  šis prietaisas užtikrina iš širdies elektrinės stimuliacijos funkciją, kuri labai svarbi siekiant padidinti širdies susitraukimų dažnį arba priversti ją susitraukinėti jai sustojus.

Dabar Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos klinikose per metus implantuojama apie pusšimtį tokių prietaisų.

Dar nenaudojami

A. Kirkučio manymu, poodiniai belaidžiai kardioverteriai defibriliatoriai Lietuvos klinikose artimiausiu laiku bus panaudoti dar negreitai.

„Jie gali būti panaudoti tik siaurai grupei pacientų, kuriems nereikia užtikrinti elektrokardiostimuliacijos funkcijos.  Be to,  naudojant tokios rūšies prietaisą teigiamas ir neigiamas elektriniai poliai, tarp kurių vyksta energijos iškrova,  turi būti viename korpuse, o tai iš esmės keičia impulso perdavimo fiziką.  Kadangi defibriliuojantis impulsas  neteisingai dirbantį širdies raumenį turi pasiekti per krūtinės ląstos audinius, kurie pasižymi labai didele elektrine varža, jis turi būti ženkliai  didesnio galingumo. Tam reikia  daugiau elektrinės energijos, didesnio talpumo baterijų, tai sukelia didesnį diskomfortą pacientui ir riboją galimų impulsų skaičių.  Be to, toks prietaisas  kainuoja  ženkliai daugiau“, - naujojo prietaiso trūkumus vardijo „Vakarų Lietuvos medicinos“ konsultantas.

vlmedicina.lt