Data: 2020.07.10 00:58
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Alkoholio pražudytus likimus naujam gyvenimui kelia Dievo žodžio jėga

Ligita Sinušienė | 2012-04-28 00:01:26

Kas gali buvusį vagį, atsėdėjusį ne vienerius metus kalėjime, pakeisti taip, kad po mėnesio vėl jį aplankiusiam svečiui jis grąžintų pieštuką? Dievas. Dievo žodis. Tikėjimas... Naujo požiūrio į gyvenimą ir kitokių gyvenimo įgūdžių įvairaus amžiaus žmonės – nuo jaunuolių iki senukų – mokosi visoje Lietuvoje vienuolių kapucinų įkurtuose Gailestingumo namuose.

Gilinimasis į Šventojo Rašto tiesas, pasitelkiant tikėjimą, padeda žmonėms atsikratyti įvairių nepriklausomybių. Redakcijos archyvo nuotr.

„Gėriau, vogiau“

Tokiuose namuose Plungėje vieną šeštadienį teko apsilankyti ir straipsnio autorei. Vykdama kartu su tikinčiais žmonėmis iš Palangos Evangelijos bažnyčios tikėjausi gauti medžiagos straipsniui. Tačiau tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai nenorėjau prisistatyti kaip žurnalistė. Sėdėdama prie stalo kartu su devyniais šio namo gyventojais bei grupele tikinčiųjų tiesiog klausiausi šių žmonių išpažinčių, o širdyje buvo tik noras padėti jiems pakilti ir nebesuklupti.

Išvažiavusi pasigailėjau, kad taip ir neparagavau tų moterų iškepto obuolių pyrago su smarkiai prisvilusia plutele.

Niekada gyvenime nebuvau girdėjusi, kad žmonės taip atvirai kalbėtų apie savo nuodėmes. „Gėriau, vogiau“, - sklido iš jų lūpų. „Esu alkoholikas“, - kaip elektra pervėrė vieno jaunuolio žodžiai. Te nesupyksta anoniminių alkoholikų organizacijos, bet man niekada nebuvo priimtinas toks žmogaus tapatybės supratimas. Ypač, kai jis nebevartoja alkoholio mėnesį, dvejus, metus, kelerius.

Keičiasi veidas

Kitas išskirtinių bruožų vyras priminė vieną pažįstamą fotomodelį. Veidas ne tik gražus, bet šviesus, inteligentiškas. Nejaugi ir jo gyvenimą kadaise buvo sugriovęs alkoholis?! „Aną kartą jis dar taip neatrodė, - važiuojant namo į mano pastebėjimus atsakė Palangos Evangelijos bažnyčios pastorius Algirdas Rimeikis. – Kuo ilgiau čia žmonės būna, tuo labiau keičiasi. Ir tiesiog akyse. Kiekvieną kartą čia atvažiavęs matau visa šviesesnius jų veidus“.

Paprieštaravau, kad mano matytos vienos senolės veidas vis dėlto išduoda, kodėl ji čia. Net ir giedant džiugias krikščioniškas giesmes kažkodėl norom nenorom puikiai galėjau įsivaizduoti ją smagiai traukiančią ir kitokias dainas visai kitokioje kompanijoje. „Bet ji dar tik dvi dienos Gailestingumo namuose“, - paaiškino dvasininkas.

Minėtoji senutė buvo atviriausia ir atidžiausiai klausėsi skaitomo Šventojo Rašto, bet ir nuoširdžiausiai prisipažino, kad nelabai ką besuprantanti, ir buvo labai dėkinga tuoj pat sulaukusi paaiškinimų. „Už mano nuodėmes man reikia 40 kartų keliais aplink bažnyčią eiti“, - susinėrusi rankas vis kartojo ir kartojo moteris. Pastorius jai bei kitiems Gailestingumo namų gyventojams aiškino, kad jokiais darbais savo nuodėmių žmogui neįmanoma išpirkti – už kiekvieną iš mūsų tai jau padarė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Žmogaus pasirinkimas – priimti jo auką, sekti juo ir laikytis jo mokymo.

Tik vėliau sužinojau, kas taip slėgė šios senolės sąžinę. Ne kokios nors vagystės, siekiant sukrapštyti pinigų buteliui, kaip pagalvojau. Jau būdama Gailestingumo namuose ir tvarkydama bažnyčią senutė neatsispyrė pagundai ir gurkštelėjo vyno iš kunigo taurės. Gal todėl moteris ir neslepia savo susirūpinimo, kad nežino, ar išėjusi iš čia ir sugrįžusi į savo namus išsilaikys.

Pastorius Algirdas Rimeikis kartu su žmona Regina pašventę savo gyvenimą Dievui, įsitikinę, kad tikėjimas keičia net žmonių veidus. Asmeninio archyvo nuotr.

Bet čia ji laiminga.

„Niekur daugiau krikščionys neturi galimybės tiek gilintis į Šventąjį Raštą, kiek čia, - juokėsi Gintaras, jaunas vyras, padedantis Gailestingumo namų gyventojams tvirtintis tikėjime. – Ryte, per pietus ir vakare renkamasi nagrinėti Bibliją“.

Jautru

Labai stebino visai jauna mergaitė. Iš pažiūros – ne daugiau nei devyniolikos. Jos gražus veidas, laikysena, pasakojimai apie skaitytas Šventojo Rašto vietas sudarė įspūdį, jog ji šiuos žmones tik lanko, jiems patarnaudama. Tikriausiai labai uoli tikinčioji. Tačiau paaiškėjo, kad ši mergina čia irgi gyvena, ir Dievą atrado panašiai, kaip ir kiti Gailestingumo namų gyventojai – per įvairias priklausomybes. Tiesa, mergina jau kiek daugiau įsitvirtinusi tikėjimo tiesose ir „naujokus“ moko gyventi savo pačios pavyzdžiu. Pavyko jai - gali pavykti kiekvienam.

Prie didžiulio pietų stalo ilgai sėdėjome ir kalbėjomės, meldėmės, buvo skaitomos Šventojo Rašto vietos, palaikančios šių žmonių tikėjimą. Praslinko viena valanda, antra, o niekas nesikėlė. Vienas senukas nieko nenusakančia veido išraiška žvilgtelėjo į ant sienos jam už nugaros kabantį laikrodį. Pamaniau: „Šitas tai tikrai čia prievarta atvarytas. Nuobodžiauja“. Po geros valandos pagaliau svečiai pakilome, tačiau niekas neskubėjo skirstytis. Dvi palangiškės kalbėjomės su šių namų moterimis, pastorius – su minėtuoju Gintaru. Mačiau, kad senukas stovi virtuvės kampe ir sklaido kažkokį albumą, nieko jame nematydamas – akivaizdžiai nori bendrauti. Mačiau ir kaip atsigavo, prie jo priėjus pastoriui – buvo pilnas šnekos.

Pati tuo metu šnekėjausi su mergina, atvykusia iš Kauno – sumušta motinos ir plaktuku daužyta savo sugyventinio. Trumpam nutilome. Žengiau žingsnį arčiau pašnekovės, kad palaikytume pokalbį toliau. Ji staigiai šoktelėjo išgąsčio pilnomis akimis, rankas pakėlusi tartum gintųsi, bet po akimirkos pradėjo juoktis, teisindamasi: „Užsigalvojau...“

Išbandė Jėzų

Tokiems žmonėms padedantys kabintis į gyvenimą sako, kad 95 proc. šių žmonių, sugrįžę į įprastą aplinką, sugrįžta ir į senąjį gyvenimo būdą. Tačiau jei yra viltis dėl tų penkių, argi neverta stengtis? Vienas iš šių naujai atgimusių – jau minėtas Gintaras, kalėjimuose praleidęs ne vienerius metus. „Mano mama tarybiniais laikais buvo prekybininkė, tad žaislų turėjau, kokių panorėjęs, mandarinai ir bananai man nebuvo ypatingas valgis. Buvau įpratęs viską iš karto, ko tik panorėjęs, - vyras spragtelėjo pirštais. – Jei iš karto nepavykdavo, pakakdavo tik truputį paverkti. Tad ir pradėjęs studijuoti norėjau viską gauti lygiai taip pat greitai ir nedelsiant. Susidėjau su kompanija, kuri padėjo. Teko sėsti“.

Sūnui tapus kaliniu motina, kadaise tenkinusi menkiausią savo vaiko įgeidį, jo išsižadėjo. Tačiau būtent kalėjime iš vieno įtikėjusio kalinio Gintaras išgirdo lemtingais jam tapusius žodžius: „Išbandei viską – alkoholį, narkotikus. Pamėgink Jėzų. Nieko neprarasi. Nepatiks – mesi“.

Tačiau įsikibęs į Dievo žodį, jo skelbiamas tiesas, atradęs asmeninį ryšį su Jėzumi Kristumi, Gintaras naujo gyvenimo nebepaliko. Ne tik pats jame įsitvirtino, bet važinėja po kalėjimus ir skelbia Evangeliją buvusiems savo likimo bendrakeleiviams, padeda stotis ant kojų, įsikibus į Viešpaties ranką ištrūkusiems iš bet kokių nelaisvės gniaužtų – alkoholio, narkotikų. Jaunas vyras susitaikė su motina, atrado meilę. „Buvau vedęs, bet žmona tada man buvo reikalinga kaip dar vienas daiktas. Tačiau dabar išmokau mylėti ir žinau, kas yra meilė“, - švytinčiomis akimis kalbėjo Gintaras likus porai savaičių iki jo vestuvių (pirmoji jo žmona jau gerokai anksčiau sukūrė kitą santuoką).

Prieš abejingumą

Kodėl sukrečiančio susitikimo detalės vis dėlto atsirado straipsnyje?

Todėl, kad kitą kartą eidami pro pamėlusį ne nuo šalčio žmogų neapsimestume, kad jo nematome ir negirdime. Kiekvienas iš mūsų turime šansą pradėti gyvenimą iš naujo. Kartais tereikia tik kelių žodžių.

Ligita Sinušienė

ligita@vlmedicina.lt