Kaip paguosti žmogų, jei patarimų jis nepriima?

Klausimas. Dažnai tenka išgirsti gimines ir draugus skundžiantis dėl vienokių ar kitokių bėdų – tai užpuolė liga, tai išdavė vyras, tai mirė artimas žmogus, tai tenka prižiūrėti demencija sergantį žmogų. Jei man skundžiasi, aš tuoj galvoju, kaip realiai žmogui padėti, daliju patarimus. Tačiau tie patarimai kartais gana piktai atmetami – pasakoma, kad jiems patarimų nereikia, jie tenorėję tik pasiguosti. O kaip reikia žmogų guosti, kad jis pasijustų geriau, jei patarimai nėra reikalingi? Dalija, 49 m.

Reklama

Atsako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medicinos psichologė-psichoterapeutė Marija Turlinskienė

Yra toks psichologų vartojamas posakis: „Jeigu labai nori padėti žmogui, sustok“.

Kaip bebūtų keista, bet situacijos, kai mums kas nors guodžiasi, skundžiasi, dalinasi sunkiais išgyvenimais, sukelia mums tokius dviprasmiškus jausmus: tarsi įpareigoja kaip nors žmogui padėti, tampa nesmagu matyti, kad besiguodžiantis žmogus nerimauja, sielvartauja, liūdi, norisi kuo greičiau situaciją išspręsti. Kita vertus, jaučiame atsakomybę, kad būtent mus pasirinko tam vaidmeniui. Ir tokie jausmai natūralūs, daugelis žmonių taip ir elgiasi panašiose situacijose: pradeda raminti, guosti, siūlyti savo situacijos matymą ir galimus sprendimus.

Džiugu, jog norite padėti žmogui, bet svarbu suprasti, jog skirtingiems asmenims reikia skirtingos pagalbos: vieniems galimai padeda patarimai, kitiems užtenka tiesiog išsipasakoti. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog besiguodžiantis asmuo, kuris nesulaukia arba nepriima patarimų, nieko iš to nelaimi. Tačiau tiek pripažinti tyrimai, tiek praktika rodo, jog dažniausiai vien nuoširdus išklausymas, empatiškas situacijos išgyvenimas kartu su kitu asmeniu gali padėti jam ar jai pasijausti kur kas geriau.

Atkreipkite dėmesį į tai, ką Jūsų pašnekovas kalba, stenkitės kuo geriau suprasti jo jausmus. Nepertraukinėkite jo kalbos, gilinkitės į situaciją ir bandykite tai išgyventi kartu. Stenkitės būti šalia. Dažnai dialogas net nėra būtinas, o norėjimas pasiguosti reiškia tiesiog norą būti išklausytam. Būtent išklausymas užtikrina geresnę tiek psichologinę, tiek dvasinę savijautą.

Žinoma, natūraliai tokioje situacijoje, kai kas nors guodžiasi, kyla noras žmogų pralinksminti arba pasakyti, jog viskas bus gerai. Juk nelengva matyti, kaip asmuo puola į neviltį ar verkia. Vis dėlto bėdas ar netektis reikia išgyventi. Padėti esamu momentu nėra taip paprasta – neretai situacijos nuvertinimas ar stengimasis pralinksminti tampa labiau egoistiniu nei empatišku ar altruistišku veiksmu, tad prieš pradedant kalbėti ar juokauti visada svarbu pagalvoti: „O kaip išgirdęs tokius žodžius pasijausčiau aš? Ar šiam žmogui tai pasakęs aš padėsiu, o gal tik pakenksiu?“.

Visada svarbu pasverti tolesnius veiksmus. Galiausiai, išklausius kito asmens bei pasvėrus savo žodžius ir reakcijas, visada naudinga paklausti: „O kuo aš galiu padėti?“. Atsakymų galite sulaukti skirtingų – vieni sakys, jog niekuo, kiti – nežinos, o treti nusišypsos ir padėkos, kad jau padedate tiesiog būdami šalia, kad užteko išsikalbėti ir pažvelgti į esamą situaciją iš naujos perspektyvos.

Dažniausiai visus atsakymus žmogus turi savyje - jam tik reikia sudaryti sąlygas išsikalbėti, įsiklausyti į save, į savo mintis. Išklausyti ramiai, pagarbiai, neskubant. O sprendimas ateis pats ir tada, kai žmogus bus pasiruošęs jį priimti, išgirsti.

Atsakymas parengtas kartu su Vilniaus universiteto sveikatos psichologijos magistrantu Domu Kolpertu.