Sveikatos apsaugos sistemos problemos: ar visas jas galima pakęsti?(3)

Šiandien kviečiame paskaityti už savo orumą ir socialines negeroves kovojančios gydytojos Ritos Banevičienės mintis apie sveikatos apsaugos sistemos problemas, kurias galima pakęsti ir kurių nebe. Ir ar gali akušeris ginekologas pats būti be nuodėmės?

Reklama

Kokius matote didžiausius Lietuvos sveikatos apsaugos sopulius?

 Chaotiška situacija sveikatos apsaugos sistemoje. Apmaudu, kad visos pertvarkos Lietuvoje vyksta tik priėjus liepto galą. Stacionarų pertvarka, nauja kainodaros sistema, specialistų stokos problemos pradedamos spręsti tada, kai valstybėje nėra pinigų. Todėl viskas vyksta paviršutiniškai, kaip visada su protekcionizmo, nežinia kieno interesų, lobizmo prieskoniu.

Gydymo įstaigų reforma vykdoma „aukštyn kojomis“. Aibė lėšų išeikvota patalpų remontams, vadinamajai retruktūrizacijai, įrangos įsigijimui, po to kurpiami planai, kurių stacionarų sąskaita sumažinti jų skaičių. Dažniausiai mažinama tik galingųjų naudai. Todėl abejonių kelia stacionarų išdėstymo žemėlapis, nauda pacientui. Ypač rajonuose, kuriuose atotrūkis specialistų kompetencijos, kvalifikacijos prasme yra didžiulis. Didmiesčiuose ligoninės sujungtos formaliai, praktiškai pakeitus pavadinimą. Kažkas padėjo pliusą – reformą įvykdėme. Tuo tarpu ligoninės paliktos be metodinės pagalbos, papildomų lėšų. Jose tvyro socialinė įtampa, nėra jokio realaus ekonominio efekto, kurio buvo tikėtasi. Manau, panaši padėtis yra ne vien Kaune.

Dar viena problema yra neefektyvus ir miglotas sveikatos sistemos finansavimas. Valstybė niekaip negali pripažinti, jog nemokamos medicinos Lietuvoje nėra. Manau, visiems būtų lengviau, jei paskaičiuotume, ką galime suteikti nemokamai ir už ką pacientas turi primokėti. Medicinos paslaugų įkainiai neatitinka tikrovės, medikų atlyginimai neadekvatūs. Finansavimas praktiškai biudžetinis, o pacientas šiame rate lieka beveik nereikalingas.

Kame glūdi šių problemų šaknys?

 Pasakysiu skambiai: tie, kurie daug metų darė sprendimus sveikatos apsaugos sistemoje, valstybiniu interesu nesivadovavo. Turėjo įtakos farmacinių, statybinių, įranga prekiaujančių kompanijų, asmeniniai interesai, kuriems nebuvo atsispirta. Daug žalos padarė pernelyg aktyvus politikų kišimasis į sveikatos apsaugą, kurioje nebeliko vietos sveikam protui ir medicininiams prioritetams. Ne paskutinėje vietoje buvo ir nepajudinamas ligoninių vadovų, vyriausųjų gydytojų, statusas.

Susidaro įspūdis, kad tie vyriausieji gydytojai yra kone monstrai. Išgirsti sąvoką „vyr. gydytojas“ ir jau regi amoralų žmogų: ilgasėdį, ilganagį...

Nedrįsčiau taip sakyti, bet šioje sferoje kaita būtina. Gydymo įstaigų vadovų vaidmuo Lietuvoje sureikšmintas. Praktiškai viešųjų įstaigų vadovai nėra ligoninės šeimininkai. Organizacinius patvarkymus, turto naudojimą, finansus kontroliuoja steigėjai: savivaldybės, Sveikatos apsaugos ministerija, buvusių apskričių administracijos. Vyriausieji gydytojai net nėra materialiai atsakingi ir padarytos žalos ligoninei atlyginti neprivalo. Tuo aš ir įsitikinau savo ilgametėje bylinejimosi istorijoje. Neretai būti geru tarpininku yra reikšmingiausia vadovų funkcija. Kai kurių, žinoma.

Dabar net ir prevencines programas vykdančios organizacijos, pacientų organizacijos yra veikiamos farmacinių firmų. Vykdomas didelis lobizmas, o nespecialistui visame tame yra sunku susivokti.

O juk atkuriant Lietuvos nepriklausomybę užmojai buvo kitokie. Kaip juos vertinate? Kodėl užmojai ir liko užmojais?

 Būta gerų užmojų, progresyvių dokumentų. Liūdna darosi paskaičius dvidešimties metų senumo Lietuvos sveikatos apsaugos koncepciją. Optimistinės ir novatoriškos idėjos – išlaikoma nacionalinė farmacijos pramonė, valstybės remiami moksliniai tyrimai, gabių profesionalų parama, sveikatos apsaugos finansavimas iš alkoholio, tabako prekybos pelno bei tiesiogiai iš paciento draudimo ir t.t.

Laikas pralenkė mus. Dabar turėtume mąstyti apie tai, kaip pertvarkyti sveikatos apsaugos sistemą dėl senstančių pacientų, pasikeitusios demografijos, augančio sergamumo tam tikromis ligomis ar tragiškos gyventojų emigracijos.

Daug tikėtasi, kad ateis žmogus, kuris sunaikins korupciją ir panašiai, bet niekas nevyksta. Vis dėlto pirmiausia daug kas priklauso nuo žmogaus, nuo to, koks jis yra, kiek jis nori savo valstybei padaryti.

Ar gali vienas žmogus ateiti ir ką nors pakeisti?

 Manau, kad ir vienas žmogus gali daug ką pakeisti, jei jis turi sprendimų galią. Deja, paradoksalu, bet patekus į tokias pozicijas mąstymas pasikeičia.

Jeigu jūs turite omenyje situaciją, į kurią patekau aš, manau, kad kiekvienas turi savo pasirinkimą. Tai labai sunku ir didelės reikšmės sistemos prasme neturi.

Norėtųsi pridurti, kad kadaise buvo laikmetis, kai STT gaudė eilinius gydytojus, gavusius kyšį, dabar jau pereinama prie viduriniojo sluoksnio – vyriausiųjų gydytojų, aukštų pareigūnų. Tačiau dar neatėjo momentas, kai peržiūrimas pats aukščiausias ešalonas – sprendimų priėmėjai. Iš jų ateina visi finansiniai sprendimai, sistemos organizavimo tvarka.

Juk dabar gydymo įstaigos viena kitą dubliuoja, joms vadovauja tie patys žmonės, tie patys žmonės priima sprendimus dėl finansavimo, pirkimų. Todėl visų pirma Lietuvoje turi keistis sveikatos apsaugos sistemos valdymo modelis.

Juk ir pinigų vis trūksta...

 Seniai sugriautas mitas, kad sveikatos apsauga yra našlaitės padėtyje, o ligoninės skursta. Sveikatos apsauga disponuoja 4 mlrd. litų. Tai tik privalomojo sveikatos draudimo fondas. Pridėkite prie jų lėšas iš valstybės investicinių projektų, biudžeto, privatizavimo, ES ir kitų  fondų – sumos tampa solidžios. Neskaitant nuolat linksniuojamo šešėlinio milijardo. Sveikatos draudimo mokėtojų sąrašas praplėstas, o iš vieno draudžiamojo  gaunama apie 2200 litų per metus. Valstybės įmoka jos draudžiamiesiems padidinta nuo 400 iki 700 litų. Paaiškėja faktai, kad įstaigos, net ir VLK kaupia rezervus bankuose. Tad pinigų lyg ir neturėtų trūkti.

Kur dingsta sveikatos apsaugai skirti pinigai? Kodėl sunku ligoninėms? Kodėl pacientams reikia primokėti?

 Dėl brangstančios sveikatos apsaugos sistemos, dėl pertvarkų laiku nebuvimo, dėl neracionalaus ir neefektyvaus finansų valdymo – daug priežasčių. Nepaisant įmantrių apmokėjimo sistemų, kurias mums teko taikyti pastarąjį dešimtmetį, paslaugų apmokėjimas neatitinka sąnaudų. Sukurta diskriminacinė sistema, kurioje tos pačios paslaugos, teikiamos antro ir trečio lygio stacionaruose, apmokamos skirtingai. Skirtingas įstaigų maitinimas ir lėšomis iš kitų šaltinių, todėl ligoninės finansuojamos nevienodai. Kiek lėšų skiriama kiekvienai, iki šiol buvo gili paslaptis net įstaigų administracijoms.

Dabar ateina specialistų ruošimo ir išlaikymo Lietuvoje problema. Išvažiuoja daug jaunimo, sensta dirbantys medikai, stinga kompetencijos, o dėl to lieka nepanaudojamos naujos metodikos ir įranga.

Kita skausminga tema, kuri neišvengiama, kai kalbama apie pacientus, kuri juos labiausiai trikdo ir kamuoja – gydytojų korupcija, dovanėlės, kartais tampančios solidžiomis dovanomis. Jūsų srityje, akušerijoje-ginekologijoje, tai yra itin aktualu. Nė viena mano draugė negimdė „nemokėdama“. Ne dėl to, kad gavo užuominų, o dėl baimės. Esą reikia duoti, nes nesinori rizikuoti: jeigu bus kas ne taip, bent žinos, kad viską padarė taip, kad viskas būtų gerai. Tikiu, kad kaip medikei, dirbančiai šioje srityje, apie tai nėra malonu kalbėti. Bet vis dėlto...

 Jūs pati atsakėte į klausimą. Papildomi mokėjimai gydytojams vyksta iš baimės, iš įsitikinimo, kad bus geriau suteiktos paslaugos, kad įtiktų, nes gali tekti pakartotinai apsilankyti. Tai yra tiesiog sunkiai išgyvendinamos tradicijos, praktikos, kurios nekeičia nei paslaugos kokybės, nei gydytojo sugebėjimų. Dalinai dėl to kalti ir patys pacientai.

Sako, kad jeigu mokėsi, tai gydytojas visą laiką budės šalia gimdyvės. Jeigu nemokėsi, gydytojas leis sau nueiti atsigerti kavos... Arba anestetikų prastesnių suleis...

 Man pačiai neteko būti tokioje situacijoje. Taip nutiko, kad šito nemačiau ir tarp savo kolegų. Turime ir atsakomybės jausmą dėl rezultato. Žinau, kad dviprasmė situacija dėl papildomų mokėjimų yra nemaloni tiek pacientams, tiek medikams. Visiems būtų geriau, kad skaidrumas čia būtų didesnis. Aš nekalbu apie piktnaudžiaujančius. Jų yra visose sferose, ne tik medicinoje.

Kaip pakeisti šią praktiką?

 Visų pirma, dėl korupcijos reikėtų kovoti sistemiškai, ne vien medicinos srityje. Antra, su ja reikia norėti kovoti. Kol kas visos antikorupcijos prevencijos programos yra deklaratyvios ir dažniau apsiriboja parodomaisiais vienkartiniais aktais. Kažkam dviprasmiška situacija yra tiesiog palanki. Trečia, kovoti su ja reikia aukščiausiame lygmenyje, ten, kur gimsta sprendimai: įstatymai, jų pataisos, įsakymai ir t. t. Turi būti kitokia paslaugų finansavimo sistema, kiti įkainiai, normalūs gydytojų atlyginimai. Utopija, ar ne?

Ar atlyginimai ką nors pakeistų? Turbūt nenormalu būtų, jei Lietuvoje gydytojas per dieną gautų daugiau nei po tūkstantį litų.

 Nenormalu, bet alga turėtų būti tokia, kad gydytojas galėtų normaliai išgyventi. Žinoma, nekalbu apie didžiųjų gydymo įstaigų gydytojus, kurių atlyginimai yra solidūs. Bet nenormalu ir tai, kad kai kurie medikai dirba po 24 valandas per parą, keliose darbovietėse, ar savaitgaliais važiuoja padirbėti į užsienį. Nenormalu ir tai, kad aukščiausio lygio specialistai gauna tokį patį atlyginimą, kaip ir tie, kurie nieko neveikia  ar nieko nemoka.

Valstybė šio klausimo nesprendžia. Ji užsimerkė ir ilgą laiką buvo taip, kad leido gydytojams patiems užsidirbti per neteisėtus mokėjimus. O dabar niekaip nesuvaldo to išleisto džino. Manyčiau, kad jį suvaldyti pavyktų per paslaugų finansavimą, per realų mediko apmokėjimą, motyvacinę atlyginimų sistemą. Jeigu esi kompetentingas, tavo specialybė šiuo metu yra prioritetinė, tai ir tavo atlyginimas turėtų būti didesnis.

Nepakaktų vien principingumo, moralės?

 Moralė yra daugiausiai, kuo galima sudrausminti mediką už gydymo klaidas ar už tai, apie ką jūs kalbate? Už klaidas, tarp jų ir gydymo, atsako įstaiga, kuri neretai gina savo prestižą, interesus ir, žinoma, pinigus. Bet kokią žalą pacientui sunku įrodyti, nes gydo, kontroliuoja ir sprendžia tie patys žmonės. Lietuvoje nėra praktikos bausti medikus licencijos stabdymu, praradimu, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Ar pati esate davusi kyšį?

 Savo gyvenime turėjau labai daug įvairių patirčių. Žinau vieną – nenoriu, kad Lietuvoje taip būtų.

Pokalbį pradėjome nuo įvairių sisteminių blogybių, su kuriomis jums teko susidurti. Ar gavote iš to kokios nors naudos?

 Didžiausias mano pasiekimas tas, kad išlikau savimi. Tai matė man prijaučiantys žmonės, mano vaikai. Sunkų periodą sugebėjau paversti privalumu: pažinau daug naujų žmonių, pamačiau kitas pasaulio spalvas, daugiau skaičiau, laimėjau konkursą vyr. gydytojo pareigoms eiti, grįžau į darbą. Pajutau sistemos supuvimo mastą ir pervertinau vertybes.

 Per pokalbį pateikėte ne vieną kaltinimą. Ar galėtumėte pasakyti, kad pati esate be nuodėmės?

Negaliu to pasakyti. Tai būtų nesąžininga.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Zita Voitiulevičiūtė

Ankstesni interviu su Rita Banevičiene:

 Žmogus ir sistema: donkichotiška kova su vėjo malūnais (1)

Žmogus ir sistema: donkichotiška kova su vėjo malūnais (2)