Žmogus ir sistema: donkichotiška kova su vėjo malūnais? (1)

Kas yra šiuolaikinis donkichotas? Ar tai naivuolio kovotojo su vėjo malūnais iš Servanteso klasikinio kūrinio prototipas? Ar kiekvienas, kuris „kelia klausimus“, gali būti pavadintas donkichotu? Gal vis dėlto ne kiekviena kova su sistemos blogybėmis yra kova su vėjo malūnais?Juk pasikausčius moralinėmis pasagomis, žiniomis ir jaučiant tylų palaikymą drąsi kova nebūtinai yra beprasmė. Gydytoja Rita Banevičienė, kuri teismų duris varsto jau bemaž penkerius metus, nevadina savęs nei donkichote, nei kovotoja su sistema. Ji tiesiog kelia klausimus. Dažnai nepatogius. Kelis tokius pateikėme ir jai.

Reklama

 Trumpa priešistorė

Aprašyti tai, kas dėjosi R. Banevičienės gyvenime ir jos aplinkoje nuo 2006 m., reikėtų neplonos knygutės. O jeigu siektume aprašyti publicistiškai ir pakelti visus popierius, pašnekinti kitus įvykių dalyvius, tai susidarytų kelių tomų kūrinys. Bet nepretenduosime į tai. Šįkart į sistemą pažvelgsime vieno veikėjo akimis prieš tai chronologiškai pateikę įvykių ir jų aplinkybių eigą.

2006 m. R. Banevičienės elgesį anoniminio skundo pagrindu svarstė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija ir pripažino kalta dėl viešųjų ir privačių interesų supainiojimo. Kaip rašyta žiniasklaidoje, svarstymas vyko dėl to,  esą R. Banevičienė priėmė medicinos įranga ir vaistais prekiaujančių bendrovių paramą apmokėti kelionės išlaidoms į Malaizijoje vykusį Pasaulinį akušerijos ir ginekologijos kongresą. Tuo metu R. Banevičienė buvo Kauno 2-os klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotoja.     

Vis dėlto R. Banevičienei pavyko įrodyti, kad svarstymas ir kaltinimas buvo nepagrįsti. Komisijos sprendimas dėl gydytojos kaltės panaikintas.

R. Banevičienė mano, kad anoniminis skundas buvo išplatintas dėl to, kad ji ir kai kurie jos kolegos tuometiniam ligoninės vadovui Tautvydui Jankauskui pradėjo kelti nepatogius klausimus dėl lėšų, skirtų ligoninės remontui, naudojimo.

Nuo to laiko iki 2009 m. R. Banevičienė gavo tris drausmines nuobaudas, kol galiausiai buvo atleista iš darbo už „šiurkštų pažeidimą“. Šis atleidimas teisme buvo pripažintas neteisėtu, o ligoninei tai kainavo apie 200 tūkst. litų.

Kompensacija atleistai gydytojai buvo išmokėta iš ligoninės lėšų, tačiau medikė iki šiol yra įsitikinusi, kad už atleidimą yra atsakingas ją atleidęs asmuo, todėl ir kompensaciją turėtų mokėti pats buvęs ligoninės vyriausiasis gydytojas. Teisminiai procesai šiuo klausimu vis dar vyksta.

Po atleidimo R. Banevičienė nebuvo sugrąžinta į darbą, todėl išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.

2011 m. vis buvo bandoma išrinkti, kas po dviejų ligoninių sujungimo vadovaus Kauno klinikinei ligoninei. Vieną konkursą laimėjo  konkurse dalyvauti grįžusi R. Banevičienė, tačiau konkurso komisija nusprendė, kad nugalėtoja surinko per mažai balų. Dėl procedūrinių konkurso problemų jis buvo kartotas jau keturis kartus.

2011 m. spalį konkursą laimėjo Gediminas Abeciūnas, bet R. Banevičienė kartu su tuo metu ligoninėje laikinai direktoriaus pareigas einančiu Kęstučiu Mazurkavičiumi kreipėsi į teismą ir dėl šio konkurso.

Šiuo metu R. Banevičienė dirba ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai.

Tada, kai viskas prasidėjo, dėl ko susirėmėte su ligoninės direktoriumi?

Kai vyko ligoninių restruktūrizacija, jai vykdyti buvo skirti dideli pinigai. O kur dideli pinigai, prasideda nesusipratimai. Kadangi ligoninėje aš kuravau mediciną ir pacientų priežiūrą, pradėjau kelti klausimus, kad nepaisant to, jog buvo gaunamos didelės lėšos iš restruktūrizacijos fondų, buvo naudojamos ir ligoninės lėšos. Todėl nukentėjo mano kuruojama sritis – pacientams negalima buvo daug ko nupirkti, darbuotojams atlyginimai mažėjo...

Tas procesas, į kurį aš patekau, tas teismų maratonas, padėjo man tiesiogiai susipažinti su mūsų teisėsauga, jos gremėzdiškumu, nerangumu ir absurdiškumu.Tai, ką rašo dokumentai, pavyzdžiui, Civilinis Kodeksas, apie darbo bylas, kurios turi būti išsprendžiamos per du mėnesius, yra netaikoma. Mano bylinėjimosi procesas tęsėsi apie dvejus metus. Dar prieš tai man buvo skirtos drausminės nuobaudos. Tad iš viso bylinėjausi gal trejus metus ir nuėjau ilgiausią maratoną.

Man pasisekė – laimėjau. Labai gerai žinojau įstatyminę bazę, susijusią su sveikatos apsauga, nes visąlaik dirbau toje sferoje. Antras dalykas – ligoninėje kuravau medicinos reikalus, gerai žinojau ligoninės dokumentaciją ir visą tvarką. Galų gale reikėjo pasistengti ir pajungti visas savo protines galias, išmintį ir iškalbą tam, kad laimėčiau, įrodyčiau savo tiesą. Buvo daugiau nei dešimt įvairių instancijų teismų dėl trijų nuobaudų. Absurdiškų. Pavyzdžiui, viena iš jų buvo nuobauda už išėjimą iš kabineto vienai valandai. Su ta nuobauda nuėjau iki Aukščiausiojo Teismo. Man reikėjo įrodinėti, kad aš nesu kupranugaris.

Kas tas šiurkštusis pažeidimas, dėl kurio buvote atleista iš darbo?

Tas šiurkštusis pažeidimas – tai nevykdymas pareigų, už kurias nebuvau ligoninėje atsakinga.

Vis dėlto iki atleidimo, net ir vykstant visiems Tarnybinės etikos komisijos nagrinėjimams, bylinėjimuisi dėl drausminių nuobaudų, dirbote toje pačioje erdvėje su tuo pačiu žmogumi. Ar įmanoma dirbti tokiomis sąlygomis? Juk direktorius ir jo pavaduotoja turėtų būti komanda, o čia – oponentai.

 Pradžioje manęs dorojimas buvo konspiracinis. Buvo bandoma kurti negatyvios personos istoriją, turiu omenyje anoniminį laišką Tarnybinės etikos komisijai, išlaikant „draugiškus“ ir glaudžius santykius. Po to prasidėjo spaudimas mano atžvilgiu. Psichologinis. Susidūriau su tokia brutalia jėga, kokios net neįsivaizdavau. Supratau, kad paliečiau labai didelius interesus, o klausimai kėlė grėsmę asmeninei gerovei. Manau, ne vien direktoriaus. Mano dalykinis klausimo kėlimas dėl lėšų ligoninės remontui panaudojimo buvo neadekvačiai įvertintas. Dirbti tokiomis sąlygomis buvo labai sudėtinga. Bet įvykiai klostėsi žaibišku tempu.

Ar nepuoselėjote minties tiesiog eiti į kitą ligoninę ir nedirbti su tais žmonėmis?

Aš tiesiog nespėjau to padaryti. Mane užvertė nepagrįstomis drausminėmis nuobaudomis. Dėl galimai neteisėtai naudojamų ligoninės finansų pasisakiau laidoje „Žurnalistinis tyrimas“.  Prasidėjo ataka. Tiesiog nespėjau atsikvošėti. Aišku, galėjau išeiti, bet man buvo viena nuobauda paskirta, po mėnesio antra ir aš pradėjau bylinėtis – gintis. O po atleidimo grįžti į savo darbo vietą buvo mano principinis klausimas. Nebuvo minties išeiti. Buvo mintis įrodyti, kad tai netiesa. be to, tai ir privalėjau daryti dėl savo reputacijos.

Paskui išvykote į Jungtines Amerikos Valstijas. Kas ten? Kodėl?

Man pavyko tą sunkų periodą išgyventi. Oriai – kaip dažnai juokauju. Prieš mane buvo atvertas labai platus frontas. Tuo puolimu buvo suinteresuota ir dalis savivaldybės valdininkų, susijusių su statybos bei remonto darbais, pinigais ir Dievas žino dar kuo. Buvo labai didelis spaudimas, vykdoma gerai apgalvota manęs izoliacija. Negalėjau lavinti profesinių įgūdžių, dirbti klinikinio ginekologo darbo.

Buvau įtraukta į teismų maratoną, neturėjau pinigų. Reikėjo išgyventi. Išvažiavau į JAV, kur gyvena mano duktė su šeima. Teko susipažinti su JAV sveikatos sistema. Turiu kitų įgūdžių, licenciją, tad dirbau echoskopuotojos darbą. Amerikoje gyvenau pusę metų.

Teismų maratonas vyko keletą metų. Kas jus palaikė?

Tik mano šeima, seni draugai, kolegos iš kitų ligoninių. Kai paklausėte, iš pradžių pagalvojau apie bendradarbius. Slaptą palaikymą aš jaučiau, jis buvo.  Bet žmonės šito neeksponavo. Jais nesinaudojau, stengiausi nekviesti ir liudyti teismuose. Jie dirbo savo vietose ir buvo perspėjami dėl bendravimo su manimi pasekmių – neprognozuojamų, žinoma, kas ir buvo jau pademonstruota.

Bet vis tiek kasryt iki atleidimo eidavote į darbą.

 Buvo labai sunku, nes buvo organizuotas parodomasis ignoravimas. Ypač administracijoje. Buvo panaudoti visi mechanizmai: kai kuriems už tai algos padidintos, kiti pamaloninami  ir panašiai. Ligoninėje direktorius gali daug.

Kaip būti visame tame? Ar nesinorėjo sukniubti prie stalo ir tyliai paverkti?

Turiu bruožą – tikrai labai sunkiu periodu neašaroti. Galiu apsiverkti, kai džiaugiuosi, kai labai sujaudina kilnus poelgis. Galbūt, kai atsipalaiduoju arba kai ką nors įveikiu, tada irgi galiu apsiverkti. Nors gal reikėtų paverkti ir kai sunku – lengviau būtų.

Kita pokalbio su gydytoja R. Banevičiene dalis – čia.

 Kalbino Zita Voitiulevičiūtė