ŽIV situacija Azerbaidžane. Pokalbis su aktyvistu
Su Echtiramu Pašaevu (43 m.) susipažinau Sankt Peterburge, ŽIV infekuotų žmonių iš Rytų Europos ir Centrinės Azijos susitikime. Paklaustas, ar sutiktų man duoti interviu, jis mielai sutiko. Tačiau jau po pirmo mano klausimo užminė nelengvą galvosūkį – kaip rašyti, kad neatskleisčiau paslapčių?
Garbės kodekso dilema
Žinoma, pirmas mano klausimas buvo toks: „Ar jūs esate ŽIV infekuotas, prieš kiek laiko sužinojote diagnozę?“. Jau kuris laikas bendrauju su šią infekciją turinčiais žmonėmis iš viso pasaulio ir jie ramiai priima mano klausimą. E. Pašaev ėmė pats manęs klausinėti – į kokią žiniasklaidos priemonę pateks mano tekstas, ar jį galės perskaityti rusiškai kalbantys žmonės, ar gali taip nutikti, kad tekstą perskaitys kas nors iš ŽIV aktyvistų, pažįstančių jį?
Sustabdžiau nesuvokiamą srautą klausimų – kodėl manęs to klausiama? Echtiram ima aiškinti: jo organizacijoje dirba kelios dešimtys asmenų, nemaža dalis jų – infekuoti ŽIV, tačiau nė vienas to niekada nepripažins. Priešingu atveju jie taps atstumtieji, jų šeimos nariai taps visuomenės atstumtieji. Todėl jie (ir jis) nekalba apie savo diagnozę, tiksliau, nutyli. Klausiu – nejaugi žmonės nesuvokia? Juk jūs dirbate su ŽIV infekuotais žmonėmis, teikiate jiems paslaugas, vykdote įvairius projektus. Tai kas jūs tokie? „Mes esame socialiniai darbuotojai. Taip mus priima mūsų aplinkoje. Norėčiau, kad ir toliau mane taip vertintų. Ir apie savo ar savo kolegų diagnozes nekalbu net tarptautiniuose susitikimuose, kur, rodos, visi turėtume jaustis saugiau, juk esame tokie patys, dirbame toje pačioje srityje, tačiau net čia nenoriu apie tai kalbėti“, – atsako vyras.
Echtiram vaišina kava ir neleidžia net užsiminti, kad susimokėsiu pati. Vyrai iš Kaukazo turi savo garbės kodeksus, kurių pažeisti nevalia, net jeigu jiems ir nepritari. Kitaip jie nustos šnekėtis. Slepiu piniginę, dėkoju už kavą, Echtiram su manim šnekasi. Jis prasitaria apie savo diagnozę ir net visai daug papasakoja apie save ir savo šeimą. Tik dabar jau aš, rašydama šias eilutes, suvokiu, jog garbės kodeksą turiu ir aš. Negaliu rašyti tos asmeninės informacijos, nors ji gal ir įdomi, mums neįprasta. Negaliu. Nes net neįsivaizduoju, kaip toli gali nukeliauti šis tekstas ar jį perskaičiusio žmogaus perpasakojimas. Nenoriu būti kalta dėl to, kad du Echtiramo sūnūs vieną dieną bus išvaryti iš mokyklos ar su jo šeima nustos sveikintis visi kaimynai.
Imame šnekėtis apie Echtiramo miestą – Baku ir kaip jame gyvena ŽIV infekuoti žmonės.
Musulmoniško krašto taisyklės
Azerbaidžane gyvena devyni milijonai gyventojų. Oficialiai užregistruota 4 tūkst. ŽIV infekuotų asmenų. Trečdalis žmonių gyvena Baku mieste. Taip pat čia gyvena trečdalis ŽIV infekuotųjų. Tačiau šiame mieste ŽIV paplitimas santykinai nedidelis palyginti su pietine šalies dalimi, kuri ribojasi su Iranu.
ŽIV paplitimas susijęs su narkomanija, tačiau, pasak Echtiramo, infekcijos perdavimas heteroseksualiu būdu kasmet auga. Pernai buvo stebima visiškai nauja šaliai tendencija, kad naujų užsikrėtimo atvejų buvo daugiau per lytinius santykius (48 proc.) nei per narkotikus (44 proc.).
Taip pat mažėja bendras skaičius ŽIV užsikrėtusių narkotikų vartotojų, dabar skaičiuojama, kad 60 proc. infekuotųjų yra narkotikų vartotojai, dar prieš kurį laiką buvo daugiau nei 70 proc. Dauguma ŽIV užsikrėtusių moterų irgi turi netiesioginių ryšių su narkotikais, jos gyvena su narkotikus vartojančiais vyrais, gal turi tokius vaikinus, meilužius ir pan. Iš viso šalyje gyvena per 50 ŽIV infekuotų vaikų. Pernai iš 550 naujų ŽIV atvejų 2 proc. sudarė vaikai.
Vaikai yra kaip indikatorius, kad sveikatos sistema prastai kovoja su ŽIV infekcija. Echtiram sako, kad provincijoje visai nėra diagnozuojama ŽIV infekcija. Jei moteris laukiasi, ji nėra tikrinama dėl ŽIV, jai toks tyrimas net nesiūlomas. Dauguma besilaukiančių moterų iš kaimo vietovių viso nėštumo metu nesilanko pas gydytoją. Kad jos yra infekuotos, kartais sužinoma tik gimdymo metu ar po gimdymo, kai tikrinama kūdikio sveikata. Iš visų ŽIV infekuotųjų moterys sudaro penktadalį. Echtiram sako, kad per pastaruosius penkerius metus smarkiai išaugo ŽIV infekuotų moterų skaičius.
Nežiūrint statistinių duomenų ir augančios problemos, musulmoniško, kaukazietiško krašto tradicijos yra rūsčios – apie ŽIV dar viešai nekalbama.
Visuomeninė veikla
Organizacija, kurioje dirba Echtiram, vadinasi Visuomeninė kovos su AIDS organizacija. Ji įkurta 2001 m., po ketverių metų oficialiai įregistruota. Šiuo metu organizacijoje dirba 41 žmogus (tai didžiausia organizacija šalyje), iš jų dešimt moterų. Apie 90 proc. organizacijos darbuotojų – ŽIV infekuoti.
Echtiram atėjo į organizaciją dar tuomet, kai ji veikė pavienių žmonių iniciatyvos dėka. Pasak jo, tuomet nebuvo įgyvendinami jokie projektai ir tos veiklos jis net nevadina darbu. Gan greitai jis suprato, kad negali ten likti, nes jam reikia išlaikyti šeimą. Todėl jis pasirinko kitokį kelią – yra baigęs automobilių pramonę, dirbo įvairiose įmonėse, buvo pardavimų vadybininkas. Tačiau vieną dieną nusprendė grįžti į nevyriausybinę organizaciją.
Organizacijoje Echtiram dirba jau septynerius metus. Apie jo ir jo kolegų diagnozę žino jų partneriai iš tarptautinių fondų. Bet jais Echtiram pasitiki, jie niekada nepaviešins privačių dalykų. „Pasakyti, kad esi ŽIV infekuotas, pavojinga. Ne visi supras. Pamenu, vienas žmogus atvirai pasisakė 1997 m., po to jam iškilo daug problemų. Žmonės jį atpažindavo, jam teko dažnai keisti gyvenamą vietą. Jis neatlaikė to spaudimo, pradėjo vartoti narkotikus, nors jau buvo metęs ir stengėsi gyventi blaiviai. Jis išvyko į Maskvą, o ten pateko į kalėjimą dėl narkotikų vartojimo“, – pasakoja azerbaidžanietis.
Organizacija vykdo įvairius projektus. Jų šalyje ŽIV/AIDS prevenciją ir gydymą finansuoja Globalus fondas, jis leidžia teikti ŽIV infekuotiems įvairiapusę pagalbą. Dėka šio fondo finansavimo šalyje vyksta žalos mažinimo projektai, socialinė pažeidžiamų grupių globa, teikiama paliatyvinė slauga AIDS sergantiems asmenims. „Šiuo metu vyksta trys europiniai projektai. Vykdome austrų fondo remiamą projektą, jis atkreipia dėmesį į migrantus. Mūsų šalyje migrantu vadinamas tas, kuris išvyksta į kitą šalį dirbti, dažniausiai į Rusiją, ir iš ten grįžta jau infekuotas. Pirmas šalyje ŽIV atvejis buvo būtent toks. Pernai 23 proc. ŽIV infekuotųjų buvo vadinamieji migrantai“, – pasakoja Echtiram.
Dar prieš kurį laiką Azerbaidžanas buvo viena iš šalių, kurioje valstybė nekompensavo ŽIV infekuotiems žmonėms gydymo. Tokį gydymą suteikdavo Globalus fondas. Šiuo metu Azerbaidžano valdžia 60 proc. išlaidų, tenkančių ŽIV žmonių gydymui, finansuoja iš valstybės biudžeto, metų gale bus 80 proc.
Echtiram prasitaria apie sunkiai sprendžiamą problemą – mažas gydytojų algas. „Gydytojai gauna 200 eurų algą, dar gauna algą iš Globalaus fondo, išeina per mėnesį kokie 300 eurų. Baku pagal kainas yra toks pats brangus miestas kaip Sankt Peterburgas. Tikrai labai mažos mūsų AIDS centro gydytojų algos, mes vertiname jų darbą, kartais net pasišventimą. Pernai apklausėme ŽIV infekuotus asmenis, kurie medikai jiems labiausiai patinka, įteikėme jiems gėlių ir padėkų raštus. Tai sušildo gydytojus. Džiugina tik, kad niekuomet mūsų šalyje neiškyla sunkumų pacientui gauti gydymą. Čia matau didesnę tvarką nei kitose Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalyse“, – sako Azerbaidžano ŽIV aktyvistas.
Kalnų gyventojai sveikesni
Iš 4 tūkst. ŽIV infekuotų asmenų apie pusantro tūkstančio gauna gydymą (Lietuvoje yra per 2100 ŽIV infekuotų žmonių, gydymą gauna tik apie 350). Azerbaidžane yra vaistų skyrimo ir vartojimo protokolai. Gydymas pradedamas nuo 350 CD4. Tai išskiria šią šalį iš viso Centrinės Azijos regiono.
Pasak Echtiramo, yra nemažai žmonių, kuriems reikėtų gydymo, tačiau jie jo negauna. Ne dėl to, kad trūksta lėšų ar nėra medikamentų, patys žmonės nenori pradėti vartoti vaistų. Tai yra didžiausia problema – įtikinti juos, kad jiems to reikia. Kai Echtiram dirbo socialiniu palydovu, jis atmintinai mokėjo PSO rekomendacijas dėl gydymo ir ŽIV infekuotų žmonių priežiūros. Todėl gerai išmano ŽIV gydymui skirtus medikamentus.
„Manau, šiuo metu opiausias yra gydymo kokybės klausimas. Mūsų šalyje - tik generiniai vaistai. Mes nežinome, kokius patikrinimus ir kokybės standartus perėjo tie vaistai, kuriuos mes vartojame. Šiuo metu siekiame išsiaiškinti, ar visi generiniai vaistai ŽIV infekcijai gydyti turi PSO perkvalifikacijos sertifikatus. Norime didesnio vaistų asortimento“, – sako Echtiram.
Pasak pašnekovo, jų regiono ŽIV infekuoti asmenys ilgiau išsaugo sveikatą, jų organizmai ilgesnį laiką sugeba priešintis viruso poveikiui. „Žinau gausybę žmonių, kurie 15-16 metų gyvena su virusu ir jiems nereikia gerti vaistus. Mūsų geras maistas, turime daug saulės, geras klimatas, manau, dėl to mūsų imuninė sistema geresnė. Tarša miestuose, matyt, nėra mažesnė negu Europoje, tačiau manau, kad svarbiausia yra maistas. Tų žmonių, kurie jau 15 metų yra infekuoti, organizme virusų kiekis nebūna didelis, o imuninių ląstelių skaičius siekia 600-700. Tai iš tiesų labai unikalus reiškinys“, – pasakoja vyras.
Tranzitinė šalis
Įsišnekame apie žalos mažinimą – reiškinį, kuris sulaukia nepritarimo net ir ekonomiškai tvirtose Europos valstybėse. Neseniai Vilniuje vykusioje Tarptautinėje žalos mažinimo konferencijoje lektoriai vėl įrodinėjo šio reiškinio naudą eiliniam žmogui, narkotikų vartotojui, visai valstybei. Stebina, kad Azerbaidžane yra žalos mažinimo kabinetai. Echtiram sako, kad valdžioje yra nemažai šio reiškinio priešininkų, tačiau jie teikia gan plačias paslaugas – keičia švirkštus, suteikia socialinę globą, atlieka greituosius ŽIV nustatymo testus, 170 priklausomų žmonių gauna pakaitinį gydymą.
„Kiekvienais metais nežinome, ar sulauksime tolesnio valstybės finansavimo. Valdžioje daug diskutuojama apie žalos mažinimą, pakaitinį gydymą. Tačiau visi suvokia, kad narkotikų vartojimas yra labai opi mūsų šaliai problema. Azerbaidžanas yra narkotikų tranzitinė šalis, juos augina ir gamina Afganistane. Mes esame kaimynai su Iranu, Iranas - su Afganistanu. Per mūsų šalį narkotikai toliau keliauja į Rusiją, Ukrainą, Gruziją. Esame tokioje vietoje, kad visuomet keliame didelių valstybių susidomėjimą. Tai savotiška šalies tragedija. Todėl mūsų istorijoje gausu karų, konfliktų. Dar viena bėda – turime naftos. Jei valdžia tinkamai vadovautų, nebūtų korupcijos, kyšininkavimo, tai būtų tam tikro finansinio stabilumo garantas. Tačiau kaip daugelyje postsovietinės erdvės šalių, taip ir mūsų šalyje klesti korupcija, todėl naftos buvimas šalyje yra labiau prakeiksmas nei Dievo dovana“, – sako Echtiram.
Atvirumo auka
Kalbėdamas apie ŽIV infekuotų žmonių padėtį, Echtiram sako, kad didžiausia problema yra diskriminacija ir stigma. Jis suvokia, kad su šiais reiškiniais teks kovoti ne vienerius metus ir tai reikalaus nuolatinių pastangų. „Suvokiu, kad tas, kuris ims atvirai kalbėti apie savo diagnozę, sudės tam tikrą auką iš savo gyvenimo. Galbūt tai bus žmogus, kuris neturi vaikų, šeimos.
Mes negalime daryti viešų akcijų miesto erdvėse, valdžia neduoda leidimų. Baiminamasi, kad žmonės ima telktis viešose vietose. Mes nuomojamės patalpas, darome renginius uždarose erdvėse. Žmonės ateina pailsėti, o mes jiems pateikiame informaciją. Mūsų vaikinai dainuoja, pasakoja įvairias istorijas, kokias pasekmes žmogui turi stigma. Jie nepasakoja asmeninių istorijų, visuomet kalbama abstrakčiai.
Man norėtųsi, kad atsirastų žmonių, kurie atvirai kalbėtų apie savo diagnozę. Tačiau kada tai nutiks, net negaliu prognozuoti. Kai būna minima Tarptautinė AIDS diena, mus visuomet kviečia į televiziją pakalbėti apie problemą. Aš kasmet jaučiu, kad atmosfera darosi ne tokia agresyvi. Didelė baimė yra dėl to, kad žmonės bijo užsikrėsti. Manau, kad kai visuomenė bus gerai informuota, kai žmonės aiškiai žinos perdavimo kelius, žinos, kaip gydoma, kad yra gydymas, visuomenės baimė sumažės“, – sako Echtiram.
P.S. Jau atsisveikinant vyras klausia manęs apie mūsų krepšininkus, sako, kad yra didelis Lietuvos krepšinio gerbėjas, visuomet serga už Lietuvą, ima vardyti mūsų krepšininkų pavardes. Liepos pabaigoje Echtiram atvyks į Klaipėdoje vyksiantį EuroHIV2013 forumą. Jis netveria džiaugsmu, kad pamatys krepšinio šalį.
Daiva Ausėnaitė
