Žinomi šalies psichiatrai apgailestauja, kad kai kurie ekspertai renkasi ne konstruktyvų darbą, o neargumentuotą kritiką

Žinomi šalies psichiatrai stebisi pareiškimu, kuriuo viešoje erdvėje kritikuojamas Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių prevencijos veiksmų planas ir vertina jį kaip emocinį reagavimą į išties Lietuvai skaudžią savižudybių problemą.

Šalies Vyriausioji psichiatrė prof. Virginija Adomaitienė kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą Vytenį Povilą Andriukaitį atkreipdama dėmesį, kad pareiškime pateikiami teiginiai kelia nerimą. Pasak profesorės, šį viešą pareiškimą pasirašė tik dalis (4 iš 12-kos) darbo grupės narių, rengusių Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių prevencijos veiksmų planą. Profesorė apgailestauja, kad darbo grupės nariai, vietoj konstruktyvaus darbo, pasirinko neargumentuotą kritiką.

SAM konsultantui psichiatrijai prof. Benjaminui Burbai kelia nerimą pareiškimo autorių teiginys, kad rimtų psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės galėtų „integruotis į vietines bendruomenes, prisitaikyti ir, kiek įmanoma, netapti našta aplinkiniams“, nediferencijuojant pacientų pagal jų būklę ir (ar) susirgimo pobūdį. „Kyla rimtų abejonių, ar tai teigiantys yra teikę skubią pagalbą ūmiomis psichozėmis sergantiems pacientams, ir kaip jie įsivaizduoja šių pacientų „integraciją į bendruomenę“, apeinant stacionarines gydymo įstaigas, – abejoja prof. B. Burba. – Nei viena šalis nėra visiškai atsisakiusi stacionarinių psichikos sveikatos priežiūros teikimo paslaugų. Juo labiau, kad ne vienos valstybės patirtis jau parodė, jog skubotas, primityvus, požiūris į problemą (stacionarų uždarymas, lovų skaičiaus mažinimas ir pan.) lauktų rezultatų nedavė net ir tose šalyse, kur ambulatorinės-bendruomeninės pagalbos tinklas išvystytas nepalyginamai plačiau, nei Lietuvoje“.

Prof. V. Adomaitienės manymu, pareiškimas vertintinas ne kaip konstruktyvus noras, kad savižudybių prevencijos strategija būtų įgyvendinama, bet, galimai, kaip tikslas kelti sumaištį internetinėje erdvėje. Profesorė pabrėžia, kad „išplatintame pranešime akcentuojama pagalba telefonu yra tik dalis (ir vargu, ar pati svarbiausia) visų galimai taikytinų priemonių, turinti tik virtualų, neakivaizdinį kontaktą su pacientu, neturinti praktiškai jokio atgalinio ryšio bei telefoninės pagalbos teikimo rezultatų įvertinimo galimybės“.

Psichiatrai atmeta pareiškimo autorių kaltinimus neva Lietuvoje piktnaudžiaujama psichiatrine stacionarine pagalba. Pasaulio sveikatos organizacijos 2012 m. duomenimis, ES gulėjimo stacionare vidurkis 38,5 dienos, Lietuvoje – 35,12 dienos, Suomijoje – 57,78 dienos, Jungtinėje Karalystėje – 110,89 dienos (šaltinis – WHO European Hospital Morbidity Database, 2012). Eurostat’2013 duomenimis, suskaičiavus psichiatrines lovas tiek atskirose psichiatrinėse ligoninėse, tiek bendrose ligoninėse, ryškėja tokios tendencijos: Lietuvoje 2010 metais buvo 101 lova/100 000 gyventojų, Belgijoje – 177/100 000, Nyderlanduose – 139,6/100 000.

Profesorių manymu, viešame kreipimesi yra tik kritika, o nepateikiami jokie konstruktyvūs pasiūlymai. „Kiekvienai specialistų grupei, visuomeninei organizacijai, pacientų atstovams ar pavieniams specialistams suteikta galimybė teikti konstruktyvius pasiūlymus svarstomais klausimais, kaip tai jau padarė ir pateikė Sveikatos apsaugos ministerijai LR vyriausiųjų specialistų psichiatrijai grupė“, – teigia prof. B. Burba.

Sveikatos apsaugos ministerija