Žaliavalgė: maistui per savaitę išleisdavau apie 150 litų(2)

Vilniuje gyvenanti Eglė tris savaites gyveno žaliavalgystės ritmu - maitinosi vien žaliais arba itin žemoje temperatūroje (iki 45 laipsnių) apdorotais maisto produktais. Moteris neslepia - itin sunku nebuvo, nes ji ir anksčiau domėjosi sveika mityba bei gyveno be mėsos. Vis dėlto, šio bei to teko atsisakyti ir jai. Visą eksperimento laiką Eglė skaičiavo savo išlaidas ir sutiko savo įspūdžiais pasidalinti su grynas.lt skaitytojais.

Reklama

Meniu – daiginti lęšiai, asiūkliai ir žali tryniai

„Iš visiems įprastų produktų ir patiekalų aš mažai ką ir valgau, - pokalbio pradžioje prisipažįsta  eksperimento dalyvė. - Kartais valgau duoną, bet tik kartais. Būna, kad kelias dienas valgau, o paskui kokį mėnesį nebevalgau. Kartais valgau ir sūrį“.

Eksperimento metu ji teigia nevalgiusi nei parduotuvinės duonos, nei sūrio. Vieno dalyko ji vis dėlto atsisakyti negalėjo – kavos. „Mano spaudimas mažas, tai negaliu rytais negerti“, - atviravo pašnekovė.

Paklausta, kaip atrodė jos kasdienis meniu, ji šypsosi ir trumpam susimąsto. Paskui pradeda vardinti: „Įprastai ryte išgeriu kavos, nors jos, jeigu jau taip sąžiningai laikytis žaliavalgystės, gerti nėra prasmės. Po to geriu žalią kokteilį. Paskutiniu metu darau tik vieną žalią kokteilį, nes jis man labiausiai patinka. Jį darau iš bananų, goji uogų, kurias iš vakaro užpilu vandeniu, ir maltų asiūklių. Kai jau maitinausi visai žaliai, be jokių sūrio pakramtymų, valgyti norėjosi daugiau. Tai iki pietų valgydavau dar obuolių, persimonų. Jeigu jau labai jausdavausi alkana, suvalgydavau avokadą. Pietums valgydavau kokias nors salotos. Daiginau juoduosius lęšius. Jie greitai sudygsta, būna minkšti ir labai skanūs. Iš jų kartu su pomidorais ir avokadais pasidarydavau salotų. Dar kartais darydavau morkų, daigintų lęšių, imbierų ir citrinos salotų. Vakarienei – kažkas iš žalėsių arba, pavyzdžiui, paštetas iš saulėgrąžų“.

Paštetą ji pasakoja gaminusi iš išmirkytų saulėgrąžų ir džiovintų pomidorų, kuriuos kartu su česnaku trindavusi plaktuvu. Prie dažnam lietuviui neįprastų maisto produktų ji priskiria ir žalių kiaušinių trynius, kuriuos kartais gėrusi.

 „Eksperimento metu valgiau sūdytos silkės, aišku pas mus ji nežinia kur išmirkyta, bet man jos labai norisi, o kur gauti kokybiškos - nelabai žinau. Kelias kartus pirkau ir lašišos“, - savo valgiaraštį prisiminė Eglė. Tris kartus ji teigia pirkusi ir juodojo šokolado. „Kartais pakramtau kakavos pupelių, kurios nepigios, bet jų daug nesuvalgysi“.

Maistui per savaitę – 150 litų

Kadangi Eglė žaliavalgystės eksperimento ėmėsi rudenį, dalį daržovių - morkų, obuolių, kopūstų, moliūgų - parsivežė iš mamos. Kitą dalį daržovių teko pirkti parduotuvėse.

„Nežinau, kiek žmonės išleidžia, kurie valgo mėsą, nes jos seniai jau nebevalgau, tai nesiorientuoju“, - juokėsi moteris. Ji pridūrė, kad maistą pietums į darbą ji dažniausiai atsinešdavusi iš namų, nes taip pigiau.

„Eksperimento metu neišleidau daugiau negu įprastai išleidžiu. Jeigu maitiniesi žaliai, labai daug kas automatiškai atkrenta. Vieną dieną, pavyzdžiui, išleidau 35 litus, kitą – beveik 20. Paskui 40, kitomis dienomis – tik smulkmenos. Per savaitę išleisdavau kažkur pusantro šimto, bet aš nevalgau labai daug“.

Sunkiausia – mėsiaėdžiams ir rūkaliams

Beveik visą eksperimento metu valgytą maistą Eglė pasakoja pirkusi ekologiškose krautuvėse.

„Jau daugiau nei porą metų domiuosi žaliavalgyste, sveika mityba. Turiu draugę, kuri yra žaliavalgė kokius penktus metus. Ji man daug ką patarė, man ir pačiai buvo įdomu. Tik kad aš esu toks tarpinis variantas“, - šypsodamasi pasakojo eksperimento dalyvė.

Anot jos, prie žaliavalgystės pereiti staiga būtų sunkiausia mėsiaėdžiams.

„Jeigu žmogus valgo mėsą, geria kavą, mėgsta saldumynus ir dar rūko, jam būtų tikrai labai sunku. Gali būti ir krizių, ir nervai gali „pareiti“, bent jau aš taip įsivaizduoju. Man ir pačiai tai tikrai nebuvo lengva, nes kartais norisi sūrio ir būna sunku. Organizmas reikalauja ir negali apie nieką daugiau galvoti“.

Eglė atviravo nežinanti, ar ir toliau paisys žaliavalgystės taisyklių. Tai parodys laikas.

Ji prisiminė, kad pati mėsos visiškai atsisakė prieš gerus penkerius metus. Tuo metu buvo tiek ją palaikusių, tiek nevengusių nepiktai pašiepti.

„Bet taip būna visada, kai tu darai kažką kitaip ir dar pats nelabai tvirtai jautiesi. Pastebi, kad ir patraukia per dantį, ir pasišaipo, bet dabar tai nelabai kreipiu į tai dėmesį“, - pasakojo Eglė.

Didžiausias pliusas – gera savijauta

Eglė neabejoja – maitinantis sveikai gražėja oda, jautiesi lengviau. „Man asmeniškai pradeda kristi ir svoris. Daugiau jėgų. Atsiranda energijos, ypač po pietų“, - žaliavalgystės privalumus vardijo moteris.

Nemėgstantiems sukiotis virtuvėje, žaliavalgystė irgi išeitų į naudą, nes pasidaryti salotų ar susiplakti vieną kitą kokteilį – ilgai netrunka.

Didžiausias minusas, kad sunku rasti gerų produktų, neperkant įprastuose prekybos centruose: „Nesinori pirkti prekybos centre, labai jaučiasi skirtumas tarp namuose kažkieno užaugintų daržovių ir tarp tų, kurias nusiperki parduotuvėje".

„Nueini į parduotuvę ir taip liūdna pasidaro, nes supranti, kad perki plastmasę. Reikia prisiruošti kartais į turgelį, jeigu nori kažko geriau. Tam reikia laiko“, - vieną iš minusų įvardijo Eglė.

Kartais sunku ir psichologiškai, nes norisi išgerti vyno su draugais, o to padaryti negali. „Tris savaites to atsisakiau, bet visąlaik laikytis žaliavalgystės, tai turi mąstymas, požiūris pasikeisti. Aš kol kas esu tokiame tarpiniame variante“, - šypsosi mini eksperimento dalyvė.

Rūta Levickaitė