Vytautas Valevičius. Ar gydymas yra paslauga?

Ar vaistai yra prekė? Sakiau ir sakysiu, kad ne. Visai panašus yra supratimas apie gydymą. Hipokrato priesaikoje sakoma: „Užsiimsiu medicinos menu, gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai“. Tai istorinis dalykas. Dabartis yra kitokia.

Reklama

Štai Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekse apie gydytojo pareigas sakoma: „Sveikatos priežiūros paslaugas teikia visiems pacientams“. Atkreipiu dėmesį į terminą – paslaugas. Pagal tarptautinių žodžių žodyną, „paslauga – bet kuri veikla ar nauda, kurią viena šalis gali pasiūlyti kitai ir kuri yra nemateriali bei negali tapti nuosavybe. Paslaugos teikimas gali būti susijęs arba nesusijęs su materialiu produktu“. Taigi, aišku, kad visai neaišku.

Paslauga yra veikla. Taip, gydymas irgi yra veikla. Bet panaši veikla yra ir gamyba, amatas, ir kt. Tvirtinimas, kad gydymas yra paslauga, nėra teisinga. Matai čia bent dvi moralės problemas: gydytojo ir kliento (paciento). Kaip jau minėjau, Hipokrato priesaikoje nurodoma, kad medikas privalo gydyti. O ir susirgęs žmogus neturi kito pasirinkimo, kaip kreiptis į specialistą, t.y. mediką. Atsisakyti to jis irgi negali, nes tai gali grėsti jo gyvybei. Dabar pažiūrėkime atidžiau.

Susirgęs žmogus pradeda blogai jaustis, dažnai patiria skausmą, todėl ieško pagalbos. Ją gali suteikti medikas ar vaistininkas. Kyla ir klausimas – ar gali nesuteikti? Vaistinė gali būti uždaryta, o medicinos darbuotojas pabaigė darbo laiką. Skaudamas dantis ar insultas į tai neatsižvelgia. Žmogui reikia pagalbos čia ir dabar.

Gydytojas profesionalas turi žinių, kurios gyvybiškai svarbios individo sveikatai. Tai yra jis žino daugiau nei paprastas pilietis. Vadinasi, gydytojas gali padėti, tačiau ar turi? Visų pirma, yra ir medicinos specializacija. Vieni žino daugiau apie, pavyzdžiui, kepenis ar dantis, kiti rūpinasi bendra žmonių sveikata. Čia susiduriame su atsakomybės problema. Formaliai gydytojas nėra atsakingas už rezultatą. Jis privalo užtikrinti taisyklingą patvirtintų procedūrų taikymą, kuris atitinka dabartinį medicinos lygį. Šiuolaikinė medicina negali garantuoti išgydymo nuo visų ligų, gydytojas negali padaryti daugiau, nei leidžia medicinos galimybės. Aišku, kad ir gydytojas ar kitas medicinos darbuotojas gali klysti. Kaip yra blogų mokytojų, vairuotojų ar šikšnių, taip pasitaiko ir blogų medikų. Kai kurie iš jų teisinasi principu impossibilium nulla obligatio est (lot. – iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma), tačiau jų asmeninė atsakomybė vis tiek išlieka. Medikas arba vaistininkas visada yra tokioje padėtyje, kad valdo pacientą. Ligonis privalo vykdyti nurodymus, kitaip prisiims atsakomybę sau. Ši problema yra vaidmenų pasiskirstymas. Kiek atsakingas medikas ar vaistininkas, kiek pats klientas (ligonis)? Daugumai yra patogiau, kad visą atsakomybę už galutinį rezultatą prisiimtų pacientas. Todėl sukurta visa biurokratinių procedūrų sistema, kuri siekia sumažinti gydytojo ir padidinti ligonių atsakomybę. Tačiau jokia sistema: lietuviška, angliška, amerikietiška - negali atimti mediko pareigos atsakyti už gydymą. Vienaip ar kitaip, jis visuomet tam tikra dalimi prisiima atsakomybę, nes negali to nedaryti.

Kitoje ligos ar susirgimo pusėje yra klientas, arba pacientas. Jis turi savo teises. Ir pareigas. Pirmąsias žino daugelis, antrąsias stengiasi pamiršti.

Aišku, kad ligoniai būna įvairūs. Kraštutinė galima situacija yra ta, kad susirgęs nieko negali pasakyti medikams – jis yra be sąmonės, arba pilietis yra psichiškai neadekvatus. Tuomet sprendžia medikai, tuo perimdami sąmoningo piliečio funkcijas. Šita padėtis nors nėra išskirtinė, tačiau ir nedažna. Tuomet tampa akivaizdu, kad paslaugos sąvoka čia visai netinka.

Gal kiek kitaip atrodo veiksmai, kai pavienis sąmoningas (suaugęs) žmogus kreipiasi dėl kokios nors sveikatos problemos. Pavyzdžiui, dėl skaudamo danties ar sulaužytos rankos.  Besikreipiančiojo tikslas – sveikata. Aišku, kad ji nemateriali, nors turi kūną. Tiesa, ištraukus dantį, kūnas sumažėja, bet nebėra skausmo.

Dar painesnė situacija yra susijusi su ligonio ar gimdyvės mirtimi. Ar galima vadinti paslauga tą veiksmą, kuris baigiasi kliento mirtimi? Paslauga apibūdinama gana painiai, jau vien todėl, kad mes daugelį veiksmų įvardijame kaip paslaugas. Kai kurios gal tokios ir nėra.

Paciento ir gydytojų santykiai labiau primena valdymą nei vartojimą, t.y. paslaugą. Ligonis niekuomet tiek nežinos, kiek jį gydantis medicinos darbuotojas. Tiesa, formaliai yra siekiama, kad būtų partnerystės santykis tarp gydytojo ir paciento, bet štai vaistinėje to nėra. Nors įtaka sveikatai nėra maža. Juridinis ligonio ir gydytojo teisių ir pareigų sulyginimas tėra tik gražus noras. Ligonis visuomet labiau priklausys nuo gydytojo valios, nes jo žinios ir gebėjimai yra mažesni.

Ar gali būti vadinama paslauga tai, kas akivaizdžiai tam prieštarauja? Tiesa, yra situacijų, kai medicininės procedūros ar veiksmai gali būti parduodami, nors jų būtinumu galima abejoti, tokios, pavyzdžiui, gali būti plastinės krūtų didinimo operacijos. Tačiau gydymo padėtis visai kitokia. Nežinantis gauna iš žinančio nurodymus ir privalo paklusti kito asmens ar net įstaigos valiai. Tai visai nepanašu į batų ar automobilio taisymą. Paciento sutikimas gydytis visada yra ribotas jo galių. Čia veikia ir pasitikėjimas, ir stereotipai. Minėtasis – aklas paklusnumas ar net dogmatizavimas. Vaistininko patarimai negalvojančiai asmenybei prilygsta absoliučioms tiesoms. Dažnai tokius patarimus dalija televizija ar šarlatanai.

Medicininės paslaugos yra labai netiksliai apibūdintos. Todėl reikia tikslinti tiek medicininių, tiek ir paslaugų sampratas. Pateiksiu tokią pastarosios apibrėžimų sistemą:

1. Paslauga yra veiksmas;

2. Paslauga yra kontaktinis veiksmas tarp vartotojo ir teikėjo;

3. Paslauga teikiama ir vartojama tuo pat metu;

4. Paslauga negali būti kaupiama, todėl negali būti traktuojama kaip nuosavybė;

5. Paslauga yra individuali, nes keičiantis vartotojui keičiasi ir sąveikos rezultatas;

6. Paslaugos esmę atskleisti padeda suvokimas, kad paslauga yra tokia veikla, kurią atlikti gali tik kitas asmuo, o ne paslaugos vartotojas.

Todėl manau, kad gydytojai ar net farmacininkai paslaugų neteikia. Jeigu vaistininkas tampa prekiautoju, tai jam naudingiausia pardavinėti neveiklius vaistus, nes nesumažėja sergančiųjų kiekis, gydytojai irgi nėra paslaugų teikėjai. Paslaugos gali atsisakyti ir nuo to tavo gyvenimas gali beveik nesikeisti. Liga pacientą įstato į kitokią situaciją – čia kyla būtinosios pagalbos poreikis. Pagalba nėra paslauga, nors paslauga ir gali pasitarnauti kaip pagalba. Bet tai jau logika.

Tvirtinti, kad gydytojas teikia paslaugas, galima tik ekonomikos prasme, t.y. kas turi būti apmokėta. Tačiau moraliai nei gydytojai, nei farmacininkai nėra paslaugų teikėjai. Negalima į gydymą ir paramą žmonėms žiūrėti tik per ekonomikos prizmę. Tuomet ji netenka žmogiškumo.