Vydūno idėjos papildytų šiuolaikinę mediciną

Mokslininkai skambina pavojaus varpais ir sako, kad nežiūrint į sparčią šiuolaikinės medicinos plėtrą, auga žmonių sergamumas ydingos gyvensenos – judėjimo stokos, nesveikos mitybos, psichologinės įtampos, alkoholizmo, rūkymo ir daugelio kitų liguisto gyvenimo būdo sukeltomis ligomis. Siekiant kuo greičiau padėti ligoniams ir patenkinti jų pageidavimus, šiuolaikinės medicinos taikiklyje vis dažniau atsiduria ne ligų priežastys, bet jų sukelti simptomai. Daugybė pacientų purtosi atsakomybės už savo sveikatą ir mano, kad turint tokią didžiulę sveikatos apsaugos sistemą, ligas galima įveikti paprastai – nevargstant, nesigilinant į jų atsiradimo priežastis, o tiesiog išgėrus piliulę arba, jeigu reikia, sulaukus kitokios gydytojo pagalbos. Tačiau, rodo patirtis, ta pagalba ne visada būna pakankamai efektyvi.

Reklama

Į klausimus, kaip ir kodėl reikia keisti paplitusį požiūrį, beveik prieš šimtą metų yra atsakęs lietuvių filosofas, pedagogas ir sveikatintojas Vilhelmas Storosta–Vydūnas.  Jis savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu parodė, kad savistaba, siekimas sužinoti ligų atsiradimo priežastis ir ydingų gyvensenos nuostatų keitimas gali padėti pasveikti nuo sunkiausių negalavimų ir net išgelbėti gyvybę.

Nauja – gerai pamiršta sena

Medicinės paslaugos tampa sunkiai prieinamos, nes nuolat brangsta, ir tai suprantama: gydytojų parengimas yra sudėtingas, ilgalaikis ir brangus procesas, daug kainuoja sudėtinga medicinos įranga ir ne ką mažiau sudėtinga jos priežiūra. O kur dar biurokratinė sistema, pastatai, transportas... Siekiant efektyvinti nuolat brangstančias medicinos paslaugas, išsivysčiusių šalių sveikatos apsaugos įstaigos vis labiau panašėja į didelius fabrikus, suskirstytus į atskirus cechus.

Nors ir būdama efektyvi, tačiau nukreipta  į „gaisrų gesinimą“ modernioji medicina turi savo ribas ir negali išspręsti visų sveikatos problemų, ypač atsirandančių dėl nenatūralios šiuolaikinės gyvensenos suformuotų  ydų.

Nors gydytojai uždirba iš ligų gydymo, tradiciškai  jie įpareigoti pacientams pateikti sveiko gyvenimo rekomendacijas. Tačiau jas visuomenė dažnai ignoruoja – kažkodėl manoma, kad gydytojo reikalas - gydyti, bet nekišti nosies į paciento gyvenimo būdą. Todėl į gydytojus dažniausiai kreipiamės ne būdami sveiki ir norėdami tokie likti, bet tuomet, kai susergame.

Gydytojas kardiologas habilituotas medicinos mokslų daktaras, profesorius Algimantas Kirkutis sako, kad per paskutinįjį šimtmetį išplėtota diagnostikos ir gydymo specializacija trukdo pamatyti žmogų kaip visumą, neatsiejamą nuo su juo susijusių ir jį supančių gamtos ir socialinių reiškinių, o tai atitolina  nuo tikrųjų ligos priežasčių suvokimo. Pašnekovo teigimu, moderniajai medicinai spręsti dėl šiuolaikinės gyvensenos ydų sukeltų ligų gali padėti natūralioji (papildomoji ir alternatyvioji) medicina. Ji susiformavo iš žmonijos per amžius istoriniu - empiriniu keliu sukauptos patirties, siekiant sustiprinti sveikatą, apsisaugoti nuo ligų ir susirgus lengviau pasveikti. Šios medicinos atskiros dalys, ypač Rytuose, liaudies plačiai naudojamos iki šiol.

„Natūralios medicinos, gamtiškojo gyvenimo būdo šaknys šiuo metu yra užgožtos technologijų ir  vadinamosios alopatinės –

mums įprastos dabartinės medicinos sparčios plėtros. Susiformavo tarsi du požiūriai į mediciną, dvi atskiros pasaulėjautos: tai valstybės plėtojama alopatinė – mokslinių tyrimų rezultatais grindžiama medicina ir iki šiol išlikusi liaudyje natūrali medicina, aprėpianti daugiau visuminį – kontempliuojantį žmogaus požiūrį į ligą, jos atsiradimo priežastis ir gyvenimo būdą. Taigi kuriuo keliu eiti? Daugelis sako – daryk taip, ir bus gerai. Daryk šitaip. Būk žaliavalgis. Eik pas žolininkę. Kiti sako – reikia gydytis tik vaistais arba operuotis. Labai daug žmonių mano, kad jie žino patį teisingiausią  kelią, tačiau iš tiesų medicinoje panacėjų nėra, čia reikia suprasti tikrąsias problemų atsiradimo priežastis ir panaudoti efektyviausius jų sprendimo būdus. Akivaizdu, kad norint pasiekti geriausią rezultatą, šios dvi sistemos, dvi pasaulėjautos turėtų papildyti viena kitą“,  – įsitikinęs prof. A. Kirkutis.

Dažną žmogaus sveikatos problemą galima išspręsti tiek viena, tiek kita medicina. Alopatinė medicina sprendžia problemas efektyviai ir greitai, tačiau ji sukelia didesnį ar mažesnį šalutinį poveikį, kurį tenka šalinti su tos pačios medicinos pagalba. Tokiu būdu sukuriama tam tikra priklausomybė nuo medikamentų arba medicininių paslaugų. Vydūniškasis, natūralaus požiūrio problemos sprendimo kelias lėtesnis, reikalaujantis daugiau pastangų iš paties žmogaus ir yra nukreiptas į organizmo gyvybinių galių stiprinimą bei ligą sukėlusios priežasties pašalinimą.

Vydūnas siūlo prisiimti atsakomybę už savo sveikatą

Savo gyvenimą paskyręs Vydūno paveldo tyrinėjimui filosofas humanitarinių mokslų daktaras Vaclovas Bagdonavičius nurodo, kad Vydūnas savo gyvenimu parodė, kokiu būdu žmogus gali būti stipresnis už savo ligą. „Susirgęs pražūtingąja džiova, nuo pat mažumės buvo kandidatas į mirtininkus. Toji negalia buvo viena iš reikšmingųjų aplinkybių, suformavusių Vydūną kaip savitą mąstytoją ir rašytoją. Tačiau Vydūnas netapo tos negalios kankiniu ir ne joje ieškojo įkvėpimo. Su juo atsitiko priešingai – būtent įveikdamas sunkią ligą, o ne jai pasiduodamas, jis tapo dvasios milžinu, sveikos ir harmoningos gyvensenos apaštalu, optimistinę pasaulėjautą ugdančiu mąstytoju ir kūrėju“, – sako V. Bagdonavičius.

Viena didžiausių šiuolaikinės Lietuvos medicinos problemų – tai, kad ji vis dar paternalistinė. Manoma, kad didžioji atsakomybės dalis už pacientų sveikatos sprendimus tenka gydytojui. Tačiau akivaizdu, kad gydytojas tegali atsakyti tik už tą laiką, kai bendrauja su pacientu, ir negali kontroliuoti jo vėlesnių veiksmų. O būtent nuo jų priklauso sveikata, todėl atsakingiausias lieka pats pacientas.

Vydūnas tai puikiai žinojo ir pabrėžė savo raštuose. „Protingas žmogus pats stengiasi kiek galėdamas išsilaikyti, apsaugoti ir apginti savo sveikatą. Tuo jis įrodo, kaip labai daug jai reiškia dvasios pusiausvyra. Neišmintingasis gali ir tikėti, kad jam nereikia rūpintis savo sveikata. Susirgus apmokamas gydytojas viską padarysiąs“, – teigė jis.

Savo 1928 m. išleistoje knygoje „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ Vydūnas, kalbėdamas apie tautos sveikatą, ypatingą dėmesį skiria gyvenimo būdui, kurio viena svarbiausių dalių esanti mityba. Jau tuomet mąstytojas tikino, kad „daug daugiau žmonių miršta per daug valgydami, negu badu. Visai aiškiai sužinota, kad nepalyginamai didesnė ligų dalis pareina iš netinkamo mitimo“.

Dvi pasaulėžiūros – dvi medicinos?

V. Bagdonavičius pabrėžia, kad vydūniškoje pasaulėjautoje technologiniai civilizacijos pasiekimai jokiu būdu neišreiškia jos esmės. Taip pat ir medicinoje mechaniniai, technologiniai sveikatos sprendimai negali išreikšti medicinos esmės,

nors būtent tokiais sprendimais vis labiau pasikliaujama. O ir apskritai aklas tikėjimas technologiniu progresu vaidinąs destruktyvų vaidmenį: žmonijos pasidavimas daiktiškumui silpnina jos dvasinį potencialą, ir dėl to įsigalinčios griaunančios galios. Tuo esą galima paaiškinti pasaulinius karus, kurių sukeltos nelaimės ragina žmoniją rinktis ne civilizacijos plėtojimo, o dvasinės kultūros ugdymo kelią, kuriuo reikia eiti ir lietuvių tautai. Perdėm technokratinė civilizacijos raida lemia ir ydingą visuomenės gyvenimo būdą, ir jo sukeliamų ligų augimą.

Moderniosios medicinos ištakos neišvengiamai susijusios su šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūra, vadinamuoju antropocentriniu požiūriu: tas žmogus pasaulį suvokia daiktiškai, manosi esąs viršesnis už gamtą ir galįs ją pertvarkinėti taip, kad turėtų kuo didesnę naudą. Žmogaus kūnas suvokiamas panašiai – jį irgi galima pertvarkinėti vaistais ir operacijomis – pavyzdžiui, operaciniu būdu gydyti nutukimą, taip tarsi kompensuojant judėjimo stoką ar netinkamus mitybos įpročius.

Natūrali medicina artimesnė senajam ekocentriniam, o kartu ir vydūniškajam požiūriui: žmogus save suvokia neatsiejama gamtos, kurioje svarbios visos gyvos būtybės ir negyvi jos elementai, dalimi. Čia pasaulis suvokiamas holistiškai – daiktiškasis požiūris negali užgožti dvasiškojo. Svarbu  ir tai, kad vienas iš žmogui svarbiausių – gyvenimo ir mirties santykis suvokiamas visiškai kitaip nei šiuolaikinėje pasaulėjautoje. Jį unikaliai apibūdino etnografas ir religijotyrininkas Norbertas Vėlius:

„Ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos savo trumpalaikiškumo nejausdavo. Ciklinis laiko suvokimas padėdavo šito išvengti. Žmogus supranta, kad čia gyvena tik vieną ciklą ir žino, kad yra neatsiejama jį supančios visatos dalis. O kitas jo ciklas prasideda pomirtiniame gyvenime. Ir kad neišvengiamai viskas vyksta ciklais. Vieni metai praėjo, vėl prasideda kitas ciklas. Ir netgi pasaulio pabaigą suvokdavo netragiškai. Kadangi tuomet prasidės kitas ciklas. Laiko cikliškumas labai padėdavo išlaikyti tą gamtiškąjį pasaulio suvokimą, žmogaus lygsvarą tarp gyvybės ir mirties. Kadangi mirtis buvo suvokiama ne kaip tragiška neišvengiamybė, o natūralus perėjimas iš gyvybės į mirtį, iš mirties vėl į gyvybę... Kartu su praradimu senojo to laiko supratimo, mes prarandame ir visą tą senąją pasaulėjautą. Ir todėl mes sudaiktėjame, per daug imame įprasminti tuos dalykus, kurie iš tiesų nėra gyvenime prasmingi. O tų tikrųjų vertybių kartais net ir nebepastebime. Mitologija tam ir yra reikalinga, kadangi tai sistema, pagal kurią žmonės atpažįsta pasaulį. Bet galima pasakyti ir priešingai. Pažindami pasaulį žmonės sukūrė mitologiją, panaudodami ir antgamtinį, transcendentinį patyrimą....“

Šiuolaikinis ekocentrinis požiūris, žinoma, kiek kitoks, bet jo esmė lieka ta pati – žmogus ir pasaulis yra viena visuma.

Mindaugas Savickas

Šaltiniai:

Vaclovas Bagdonavičius. Vydūnas. Raštai. Mintis, 1990. ISBN 5-417-00334-4

Vydūnas. Prieiga per internetą: https://vydunodraugija.lt/vydunas/

Norbertas Vėlius. Čia ir ten. Dokumentinis filmas. Lietuvos respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas. Algirdo Tarvydo studija, 2001. Scenarijaus autoriai – Gintaras Beresnevičius, Algirdas Tarvydas.