Vaikai dėl mirusių tėvų gali liūdėti ilgą laiką

Kokios yra ilgalaikės  mirusio vieno iš tėvų pasekmės vaikams ir kiek jos gali užtrukti? Į šį klausimą mėgino atsakyti JAV mokslininkų iš Pitsburgo grupė, vadovaujama Dr. N. Melhem. Tyrimo rezultatai skelbiami naujausiame  “Archives of General Psychiatry” numeryje. Mokslininkai teigia, kad JAV tėvų mirtis paliečia  apie 5 proc.  vaikų ir paauglių ir tai įvardija, kaip  vieną didžiausių stresą sukeliančių gyvenimo įvykių.

Į ilgalaikio stebėjimo grupę buvo įtraukti 182 septynerių-aštuoniolikos metų vaikai.  Visi jie netikėtai buvo praradę vieną iš tėvų. Į tyrimą nebuvo įtraukti homicidiniai atvejai arba tie atvejai, kai mirtis nebuvo netikėta.

Stebėjimo rezultatai parodė, kad po devynerių mėnesių 60 proc. vaikų liūdesio ir ilgesio reakcijos buvo gerokai sumažėjusios, tačiau net trečdaliui vaikų jos išliko labai stiprios ir dešimtadaliui net po trejų metų išliko stipriai išreikštos. Tyrimo metu taip pat pastebėta, kad likusio gyvo vieno iš tėvų depresinės reakcijos taip pat sąlygoja vaiko depresiją.

Autoriai teigia, kad užsitęsęs liūdesys - vienas svarbiausių šių vaikų depresijos faktorių, dėl kurio  labai pablogėjo jų mokymosi rodikliai, santykiai su bendraamžiais.  Mokslininkai įsitikinę, kad reikalingi ne tik tolesni tyrimai, atskleidžiantys, kokias ilgalaikes pasekmes  gali sukelti užtrukęs liūdesys, bet ir palengvinančių vieno iš tėvų mirties išgyvenimą pagalbos metodikų sukūrimas. N. Melhem siūlo, kad šios psichologinės intervencijos būtų taikomos ne tik vaikui, bet ir visai šeimai.

Gydoma ne vienerius metus

Klaipėdos psichikos sveikatos centro vaikų ir paauglių psichiatrė Birutė Česnienė patvirtino, jog išties netekę tėvų vaikai liūdi ne vienerius metus. Tiesa, pasak gydytojos, tokie atvejai yra reti, dažnesnė šiandienos problema Lietuvoje – tėvų skyrybos ar darbas užsienyje, gimtinėje palikus savo atžalas.

O kalbėdama apie mirties atvejus, B. Česnienė prisiminė gan senoką atvejį, kai vieno vaiko tėvas pasikorė. Situaciją komplikavo dar labiau tai, kad dešimties ar vienuolikos metų sūnus, grįžęs iš mokyklos, taip ir rado savo tėvą. “Berniukas jautė didžiulį nepasitikėjimą savimi, buvo užsisklendęs, pradėjo pyktis su bendraamžiais, galvoti apie savižudybę. Nors buvo gabus vaikas, jam pradėjo nesisekti mokslai, - pasakojo psichiatrė. – Rekomendavome jam ir vasaros stovyklą, bet jis jos atsisakė, du kartus siuntėme į vaikų sanatoriją, tačiau pirmą kartą ten jis irgi neišbuvo visą laiką, grįžo į namus, bet kitą sykį jau su džiaugsmu važiavo, susirado naujų draugų”.

Gilią psichologinę traumą patyrusiam mažamečiui prireikė ne vienerių metų, kol specialistai padėjo jam užgydyti sielos žaizdas. “Ši vasara buvo pirmoji, kai su juo jau nebesusitikome”, - sakė psichiatrė.

Pirmoji pagalba – atviras pokalbis

Ką gydytoja patartų šeimoms, kuriose vaikams tenka išgyventi vieno iš tėvų netikėtą mirtį? “Visų pirma vaikui reikia atvirai išsikalbėti, jam labai reikalingas artimas žmogus, galintis jį išklausyti. Tai gali būti kitas šeimos narys, pavyzdžiui, mama, bet jei vaikas juo nepasitiki, tuomet reiktų nelaukti ir kreiptis į specialistus pagalbos, patarimų”, - kalbėjo B. Česnienė.

O depresija nustatoma, - pabrėžė pašnekovė, - ne psichiatrų, o psichologų – atliekant psichologinį tyrimą, į kurį įtraukiami pokalbiai su specialistais, testai, piešiniai. “Esant ankstyvajai vaikystei labai sunku nustatyti depresiją, nes vaikas dar nemoka žodžiais gerai išreikšti savo jausmus”, - aiškino psichiatrė.

Depresiją, pasak gydytojos, gali rodyti nakties baimė, liūdesys, apetito, svorio pokyčiai, judesių, kalbos sulėtėjimas, nervingumas. Galinti pasitaikyti ir užmaskuota depresija – galvos, pilvo, sąnarių skausmai.

Statistikos departamento duomenimis, 2010 metais Lietuvoje abiejų ar vieno iš tėvų neteko 4,5 tūkst. vaikų.

 vlmedicina.lt

 Šaltinis:

Melhem N, et al "Grief in children and adolescents bereaved by sudden parental death" Arch Gen Psychiatry 2011; 68: 911-919.