Traumatologas: kartais geriau paaukoti galūnę, nei metų metus gydytis

„Gydytojas – ne profesija, o gyvenimo būdas“, - sako savo šeimoje trečiosios kartos medikas, Klaipėdos universitetinės ligoninės ortopedas traumatologas dr. Algimantas Čebatorius. Su juo pasikalbėjome apie šeimą, darbą, pacientus, žiemą patiriamas traumas ir kaip šių išvengti.

Reklama

Profesija – užkoduota genuose

„Neturėjau iš ko pasirinkti, manau, ši profesija užkoduota mano genuose. Tiek tėtis, tiek senelis – gydytojai, ir mes visi – Algimantai Čebatoriai“, - šypsodamasis pradeda pasakoti savo šeimos trečiosios kartos garbingos profesijos atstovas A.Čebatorius. - Tiesa, pirmoje klasėje svajojau būti kosmonautu, tačiau vėliau jau tegalvojau apie mediko profesiją. Beje, tėtis bandė atkalbėti nuo medicinos studijų, bet aš nenusileidau. Kodėl? Todėl, kad gydytojas yra ne profesija, o gyvenimo būdas. Apie pacientą galvoji, rūpiniesi ne tik darbo metu. Važiuoji, jeigu reikia, ir naktį, nežiūrėdamas į darbo valandas. Jeigu nori būti geru mediku, turi atimti iš savęs, savo šeimos, draugų dalį laiko. Man tokių atsidavusių medikų pavyzdys buvo ir tėtis, ir senelis, tad stengiuosi ir aš“.

Pokalbininko senelis A. Čebatorius buvo didžiausios tuometinėje Sovietų Sąjungoje Druskininkų „Vilniaus“ sanatorijos vyriausiasis gydytojas neurologas, pas kurį gydytis žmonės atvykdavo iš įvairių Sovietų Sąjungai priklausiusių šalių. Pasak pašnekovo, įdomus faktas, kad senelis į mediciną įstojo sulaukęs 29 metų, o prieš tai dirbo vairuotoju, tad kai jis šiuos mokslus baigė, netrukus sūnus įstojo studijuoti ir tapo traumatologu.

Dėl visavertiškesnio gyvenimo – amputacija

Mūsų pašnekovas, kaip ir tėvas, kaip ir tėvas pasirinkęs traumatologo specializaciją, paklaustas kodėl, atsakė, jog būtent šioje specialybėje, dažniau nei kitose medicinos šakose, gydytojas gali visiškai išgydyti pacientą.

„O pavyzdžiui, vidaus ligų gydytojas kai kurias lėtines ligas, tokias kaip astmą, diabetą, gali tik pristabdyti, pagerinti paciento būklę, bet išgydyti - ne visada. Traumatologijoje, kritusį sužeistą pacientą išoperavai, pagydei ir va, jis sveikas“, - paaiškino gydytojas.

Tačiau neslėpė, jog pasitaiko įvairių – ir nelengvų situacijų, tad kartais gana sudėtinga atlaikyti psichologinius krūvius – sugebėti neįsijausti į pacientų emocijas, nesusitapatinti su jų išgyvenimais, ligomis, po darbo nuo negatyvių emocijų atsiriboti, neparsinešti jų į šeimą.

A.Čebatorius atkreipė dėmesį į nuo seno išlikusį pacientų ir kai kurių gydytojų požiūrį, kad net ir esant pačioms sudėtingiausioms ir paliekančioms negrįžtančius pakitimus traumoms reikia bet kokia kaina išsaugoti paciento sužalotą galūnę. Nors ir neatliekanti savo funkcijos, su jutimų sutrikimais, su negyjančiomis žaizdomis sava paciento galūnė laikoma geresnė nei nešiojamas egzoprotezas. Traumatologas prisiminė atvejį, kai žmogui traumos metu įvyko dalinė kojos amputacija, buvo diagnozuoti daugybiniai atviri blauzdos kaulų lūžiai, koją maitinančių kraujagyslių bei nervų sužalojimas. Jis buvo gydomas dvejus su pusę metų (reikia kaulus trumpinti, vėliau juos ilginti ir taip toliau).

„Svarbu, kad per tą gydymosi laiką pacientas neprarastų savęs, nes per tą laikotarpį jis tampa kitoks. Jam tenka iškęsti daug skausmo, patirti ne vieną operaciją, vartoti daugybę vaistų, o svarbiausia – tampa nedarbingas, priverstas sėdėti namuose, jo gyvenimas keičiasi iš esmės. Iš šeimos maitintojo jis tampa našta aplinkiniams. Pasitaiko, jog kai kurie palūžta - įninka į alkoholį, juos palieka žmona, meta darbą. Kad ir kaip tai skambėtų keistai, galbūt nereikėtų pamiršti, kad kai kurių ypatingai sunkių sužalojimų atvejais galbūt verta prarasti tą ateityje neveiksnia tapsiančią koją, pritaikyti šiuolaikinį egzoprotezą ir gydymas užtruktų keletą mėnesių, o ne kelerius metus“. 

Gydytojas prisiminė, jog kartą pas jį konsultacijai atvyko moteris, jau aštuonerius metus bandanti išsigydyti kojos lėtinę infekciją. Stengdamasi išgyti pacientė nuolat vartojo nuskausminančius vaistus, žinoma, taip kenkdama kitiems savo organams, jos koja buvo jau dešimt kartų operuota. Pacientė buvo viskuo nusivylusi. Apžiūrėjęs gydytojas patarė šią galūnę amputuoti. Nors ir nenorėdama, su ašaromis akyse, pacientė sutiko tai padaryti.

Vėliau medikas pastebėjo viename iš portalų pacientės padėką už šį darbą, ji dėkojo, kad pagaliau vėl džiaugiasi gyvenimu, nejaučia skausmo, ir net pradėjo šokti.

„Žinoma tai nėra taisyklė, tačiau tikrai būna medicinoje situacijų, kai kartais geriau paaukoti galūnę, kad galėtum toliau visavertiškai gyventi“, - mano A.Čebatorius.

Reikia išmokti kristi

Pokalbiui pasisukus apie minėtus ypač sunkius atvejus, kai tenka atsisakyti galūnės, negalėjome nepaklausti, kaip išvengti traumų, kurias dažniausiai žiemą patiria žmonės. Traumatologas neneigė, jog išties šaltuoju metų laiku padaugėja pacientų. Vyresni žmonės paslydę dažniausiai patiria kaulų lūžius, jaunesni – plyšusius raiščius ar kaulų išnirimus.

Žiemą, anot mediko, pacientų antplūdžio sulaukia, kai paspaudžia pirmasis šaltukas ir žemė pasidengia pirmuoju leduku, vėliau gyventojai tampa atsargesni. Dažniausiai šiuo slidžiuoju metų laiku patiriamos traumos: stipinkaulio apatinio galo lūžiai (netgi tai vadinama lūžiu tipinėje vietoje), žastikaulio, šlaunikaulio kaklo, kulkšnų lūžiai.

A.Čebatorius priminė, jog norint išvengti šių sužalojimų, reikia avėti grublėtus, neslidžiais padais batus, eiti atsargiai, mažais žingsneliais, stengtis išlaikyti koordinaciją, jeigu yra galimybė, rinktis pabarstytus keliukus, įėjus į patalpą, nuo batų nusikratyti sniegą.

„Krentame visi vienodai, bet reikia mokėti tai daryti. Jeigu krenti, negalima ištiesti rankos, nes galite patirti traumą – krentant jėga bus nukreipta į riešo sąnarį. Kristi reikia taip, kaip tai daro apsvaigę asmenys – atsipalaidavus, nesiremiant ranka, – šypsodamasis aiškino traumatologas-ortopedas ir pateikė tokio sėkmingo kritimo pavyzdį. – Kartą pas mus pateko pacientas, kuris neblaivus nukrito daugiabučio laiptinėje iš penktojo aukšto, tačiau jam lūžo tik blauzda, nepatyrė galvos traumos, net nubrozdinimo, tad po dviejų mėnesių išgijo“.

Gydytojas pasidžiaugė, jog traumų žmonės patiria vis mažiau. Jo manymu, tai lemia saugesnė darbo aplinka, didesnis sąmoningumas, geresni automobiliai, keliai, sumažėjęs alkoholio vartojimas.

„Kai uždraudė pardavinėti stipriuosius gėrimus po 22 valandos, dingo pacientai, kurie neretai patirdavo sužalojimų nuo chuliganų naktį eidami pirkti šių gėrimų“, – teigiamą faktą įvardijo medikas.