Kaskart, kai žiūrime vien savo teisių, o ne pareigų, tarsi patiriame sąmonės užtemimą ar sukvailėjimą. Tuomet prarandame įžvalgos aštrumą ir klestėjimo šaltinį. Tai lyg iš didelio kūno pavirsti maža jo ląstele.
Teisė kyla iš pareigos, kaip atlygis. Kažkodėl dažnai apie tai pamirštame ar tiesiog nesuvokiame šio elementaraus fakto. Svajodami vien apie savo teises, galimybes, galią bei laisvę, bet apleidę pareigas – nieko nepasieksime. Pareigos, atsakomybė, darbas yra tas tvirtas ir teisingas pagrindas. Žinoma, gali būti ir atvirkščiai, kai pareigos atsiranda iš gautų teisių, pavyzdžiui, paskolos atveju. Bet, gerai pagalvojus, ar išties kas nors nori būti pagautas ant tokio jauko?
„Pernelyg didelė laisvė (…) paprastai virsta pernelyg didele vergija“ skamba priminimas iš Platono dialogų, „Didi padėtis yra didi vergija“ antrina Seneka. Kitaip tariant – daug imi daug ir duodi, ir atvirkščiai. Tie patys antikiniai mąstytojai moko, kad visad verta ugdyti valią ir discipliną, o vergo vaikai te tarpsta malonumuose ir pramogose, juk iš čia ir vėliau kyla vienų valdžia kitiems.
Ieškant tik galimybių ir didesnės naudos sau, negalvojant apie pasekmes ir iš to kylančius įsipareigojimus, taip gyvenant – neapmokėtų sąskaitų skaičius vis didės, nesvarbu, kad iškart to nematome, bet tai tiesus kelias į vergiją ir bėdas. Ir atvirkščiai, kelias į laisvę, klestėjimą ir laimę yra siekis būti naudingais, pastangos, paieškos būdų, kaip kažką gera duoti. Turtas – tai jūsų asmeninė vertė ir geri darbai, kurie vėliau gali būti iškeisti į bet ką. Bet kokiu atveju, tai patikimiau nei kliautis metaliniais žetonais ir spalvotais paveiksliukais.
Statistiniai tyrimai rodo, kad žmonės, kurie teigia didžiausią reikšmę teikiantys pinigams, šlovei ar grožiui, paprastai yra mažiau laimingi ir net prastesnės sveikatos nei tie, kurie siekia mažiau materialistinių tikslų (Belk, 1985; Kasser, 2002; Kasser ir Ryan, 1996). Kitaip tariant, asmeniniai malonumai – trumpalaikiai, o padaryti geri darbai kitiems – dar šildo ilgai. Čia ir yra visas moralės pagrindas ir vertė.
Paradoksalu, bet dažniausias dvasinio augimo priešas yra ne skurdas, o gerovė. Žinoma, žalingi abu kraštutinumai, bet plačios pasirinkimo galimybės, teisės, valdžia ir turtai visuomet priešinasi tam, kas nauja, tam, kas yra gerokai geriau, tam, kas geriausia. Daugelis mūsų liaujamės dvasiškai augę nes turime gerą ir patogų gyvenimą, pripažinimą, galimybes, komfortą. Tada užduokime sau retorinį klausimą, kaip populiariame kino filme „Matrix“: kas gamtoje daugiau suvartoja negu duoda? Ir kaip su tokiais elgiamasi?
Niekas nesiūlo drastiškai pulti aukotis visuomenės, žmonijos ar viso kas gyva labui, nereikia dirbtinai savęs slopinti ar prievartauti. Tiesiog atminkite ir duoti, ne tik imti, ugdykite dosnumą, davimo, naudingumo savybes palaipsniui, po truputį, bet kasdien.
„Kad ir kur atsidurčiau, galiu būti laimingas. Laimingas yra tas žmogus, kuris pats susikūrė sau laimingą likimą; o laimingas likimas – tai geri sielos polinkiai, geri troškimai, geri darbai“ (Markas Aurelijus).
Parengta pagal:
1. Platonas (1981). Valstybė. Vilnius: Mintis. 301p.
2. Seneca, Lucius Annaeus (1997). Diatribės. Vilnius: Pradai. 320p.
3. Chambers Oswald (2011). Viskas Jo šlovei. Apmąstymai kiekvienai dienai. Vilnius: Abigailė. 47p.
4. Haidt, Jonathan (2011). Laimės hipotezė: dešimt geriausių idėjų iš praeities, kaip tapti laimingam. Vilnius: Metodika. 105p.
5. Markas Aurelijus (2005). Sau pačiam. Vilnius: Alma littera. 68p