Tautvydas Šimkus: „Auklėjimas – tai tobulėjimas kartu su vaiku“(1)
Ar patikėtumėte, kad tėvo meilę vaikams ir rūpinimąsi jų ateitimi iliustruotų anaiptol ne fotografijos su vaikais? Šio straipsnio herojus, trijų vaikų tėtis, Humanistinės pedagogikos asociacijos valdybos narys, Lietuvos tėvų forumo narys ir Tėvų saviugdos klubo Palangoje vadovas Tautvydas Šimkus kategoriškai atsisakė savo vaikų nuotraukas duoti straipsniui, paaiškindamas: „Nuotraukų su vaikais ir šeima savo kompiuteryje neturiu, viešoje erdvėje jų taip pat nėra, nes esu prieš vaikų nuotraukų viešinimą. Tikiu energijos galia ir tuo, kad per didelis žmonių dėmesys kenkia“...
Esate trijų vaikų tėtis, Lietuvos humanistinės pedagogikos asociacijos valdybos narys, vadovaujate Palangos tėvų saviugdos klubui. Jūsų nuomone, kas yra svarbiausia, auklėjant vaiką?
Svarbiausias yra savęs paties auklėjimas. Perfrazuodamas Levo Tolstojaus žodžius galiu pasakyti, kad auklėjimas – tai tobulėjimas kartu su vaiku.
Ar pats pradėjote tobulėti, gimus pirmajai dukrai?
Gimus pirmajai dukrai tobulėjimas buvo labiau spontaniškas, pasąmoninis. Tik vėliau jį pradėjau labiau įsisąmoninti.
Kokiu būdu vyksta tas auklėjimas-tobulėjimas?
Kai gimė sūnus visų pirma suvokiau, kad norėdamas jį išauginti vyru privalau dirbti su savo baimėmis. Tas supratimas verčia mane būti drąsiu. Pavyzdžiui, aš visada bijojau vandens, bet įveikiau tą baimę – tiesiog įlindau į vandenį, ir tiek. Juk kitaip kaip aš būčiau galėjęs savo sūnui pasakyti „būk stiprus“ ar „būk drąsus“. Vaikai labai jaučia, jei jiems pasakai netiesą. Kartais pasakai jiems bet ką, bet pamatęs vaiko žvilgsnį supranti, kad jam tai labai svarbu ir su juo turi kalbėti rimtai. Tad dabar, kalbėdamas su jais, atsakingai renkuosi žodžius. O tai didina mano paties atsakomybės jausmą.
Tad kas yra vaikai tėvams?
Vaikai – mūsų mokytojai. Ir pakanka humanistinės pedagogikos, kuri skelbia, kad kiekvienas atėjome į pasaulį su savo misija – ir ne tik vaikai, bet ir tėvai. Mano kaip tėvo atsakomybė – padėti kiekvienam vaikui atrasti jo misiją, padėti ją realizuoti. Taip atrandi ir savąją. Jei kalbu jiems apie jų misiją, neieškodamas savosios, tai būtų ne tikra. Ir matau, kad tobulėjimas kartu su vaiku vyksta kur kas sparčiau. Šalia suaugusiojo dar kažkaip gali „nusimuilinti“, o vaikai tokie tyri, kad viską nuskanuoja, kas yra mumyse.
Jūsų dukrai Viltei – septyneri, sūnui Rokui – dveji, mažoji Gertrūda-Beatričė – tik dvejų mėnesių. Kaip suprantu, jau ieškote kiekvieno jų misijos gyvenime, bet įtariu, kad praktiškai tai skamba gerokai paprasčiau...
Vyresniosios tiesiog klausiu, kuo ji nori užsiimti. Gal nori piešti? Atsako „Ne“, tuomet klausiu, gal nori skaityti. Ji pati pasirinko lankyti meno mokyklą ir groti smuiku. Mažesnieji dar per maži gilesnėms misijos paieškoms.
Kalbinu Jus Tėvo dienos proga, tad ir klausiu: „Kokia yra tikroji tėčio paskirtis“?
Viena iš pagrindinių tėvo funkcijų – apsauginė. Mano galva, vaikai iki 14 m. neturi tikro loginio kritinio mąstymo, tad juos reikia saugoti nuo neigiamos informacijos. Pavyzdžiui, nuo visos holivudinės animacijos. Ir labai svarbu tiesiog gyventi šalia vaiko.
Tikriausiai ir labai svarbu, koks tas gyvenimas šalia?..
Viena yra apsauga, bet visai kas kita – buvimas. O tai - ir žaidimai kartu. Aš su vaikais ir piešiu, nors pats lankydamas mokyklą net nebuvau rankoje laikęs teptuko – visus dailės darbus už mane padarydavo pusseserė.
Kitas aspektas – jei nori vaiką užauginti ne egoistą, prioritetą šeimoje žmona turėtų atiduoti vyrui ir vyras – žmonai, o ne tėvai – vaikams. Dedi valgyti visų pirma į savo (tėvo) lėkštę, o vaikams – paskui. Taip ugdoma pagarba ne tik tėvams, bet apskritai – vyresniems, formuojama neegoistinė asmenybė. Tai ir biblinis, ir vedinis požiūris. Mudu su žmona mokomės įvaldyti šią teoriją. Vienas rusų psichologas su ironija yra pasakęs: „Jei XIX amžiuje rusai būtų auklėję savo vaikus taip kaip dabar, tai karo nebūtų buvę, nes dabar berniukai per daug išlepę, nebėra riteriškumo“.
Ir mamos pasigimdo vaikus ir visą save atiduoda jiems, pamiršdamos ir savo vyrus. Taip formuojasi egoistinė visuomenė. Todėl tokiais atvejais didesnę žalą patiria net ne vyras, o pats vaikas, kuris pripranta būti pasaulio bamba.
Grįžkime prie holivudinės animacijos. Minėjote, kad nuo jos tėvai vaikus tiesiog privalo saugoti...
Apie tai būtų galima kalbėti labai ilgai. Kiek teko girdėti šiuolaikinių psichologų atsiliepimų, holivudinė animacija programuoja agresiją, negerus jausmus, per ankstyvą seksualizmą, tiesiog vaikus tvirkina.
Mes vaikams rodome senąją animaciją ir japoniškus „multikus“ su gilia prasme. Turiu mėgstamą jų autorių – Miyazaki. Tikiu, kad geros animacijos yra ir daugiau, bet lietuviškai įgarsintos randu tik tokios.
Televizoriaus atsisakėme vos gimus pirmajam vaikui, kad nebūtų pagundų. Jo nedraudžiame, bet patys namuose neturime. Vaikai pasižiūri pas senelius, kompiuteryje pasižiūri animaciją. Jiems skaitome pasakas.
Įtariu, kad gyvenime esate atsisakę ir ko nors daugiau, ne tik televizoriaus?
Nerūkome, visai nevartojame alkoholio. Aišku, slėpimas, vaikų izoliavimas nuo tam tikrų reiškinių nėra auklėjimas, bet stengiamės riboti neigiamus dalykus jų gyvenime. Nesu įsitikinęs, kad neateis ta diena, kai jie galbūt norės to paragauti, bet mes jiems pasakysime: „Kiti žmonės tai daro (vartoja alkoholį ar rūko – autorės pastaba), bet, mūsų galva, tai yra kenksminga. Be to, psichologai skelbia, kad vaikų asmenybė susiformuoja iki 3 ar 7 metų, kuomet pasąmonėje jie turi kuo didesnę švarą. Yra netgi atliktas tyrimas, kaip svarbu vaikui skirti ypač daug dėmesio iki 3 metų, kuomet formuojasi smegenų jungtys. Tokių vaikų priklausomybė nuo alkoholio ar rūkymo ateityje skyrėsi ne procentais, o kartais, lyginant su tais, kuriems tėvų dėmesio trūko.
Gal esate daugiavaikis tėtis, kuris ne tik nesisvaigina, bet ir yra vegetaras?
Taip. Mudu su žmona abu vegetarai. Vaikams nedraudžiame pas senelius valgyti mėsos, bet namuose mėsos nėra. Mažoji apskritai dar geria tik mamos pieną. Kaip užtikriname pilnavertę vaikų mitybą? Šiuo klausimu išsamiau reiktų kalbėti su mano žmona, bet valgome košes, daržoves. Stengiamės vartoti kuo daugiau šviežių produktų.
Kaip pasukote į vegetarinę mitybą? Kodėl?
Vegetariškai maitinuosi apie penkerius metus. Į tai ėjau ilgai, kokius trejus metus. O mano tobulėjimas prasidėjo nuo knygų apie tai, kaip tapti ... milijonieriumi. Atkreipiau dėmesį, kad daugybė sėkmingų žmonių pataria vedant ilgas derybas nevalgyti, kad energija būtų nukreipiama ne maistui virškinti, o derybų tikslui pasiekti. Taigi, iš pradžių siekiau tapti efektyvesniu ir tame ieškojime nebuvo jokio dvasingumo nei humanizmo. Paskui pradėjau per pietus valgyti lengvesnį maistą, nes suvalgęs kepsnį labai apsunkdavau, nebegalėdavau susikaupti darbui. Tada mėsos valgydavau tik savaitgaliais. Po kiek laiko pradėjau galvoti: „Ką čia, visą savaitę normaliai gyvenu, o savaitgaliais – vėl apsunkstu“. Taip palaipsniui ir tapau vegetaru.
Esate Humanistinės pedagogikos asociacijos narys. Kuo ypatingas humanistinis požiūris į vaikų auklėjimą?
Humanistinė pasaulėžiūra nukreipta į sielos realizaciją, į savo misijos realizavimą. Vakarų visuomenėje vyrauja supratimas, kad sėkmės pavyzdys – aukštos pareigos darbe, pinigai, bet iš tiesų būti nuostabia mama irgi - sėkminga savirealizacija. Humanistinė pedagogika skelbia, kad savirealizacija yra būti laimingu, ieškoti savo viduje ir atrasti, ką aš noriu daryti. Laimės jausmas matuojamas vidumi, o ne išore, atlyginimo dydžiu ar padėtimi visuomenėje.
O kaip atsidūrėte Lietuvos tėvų forume?
Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms pradėjau dirbti mokykloje. Pakraupau. Vidumi pajutau – reikia kitokio ugdymo. Ieškojau informacijos internete. Taip susipažinau su Humanistinės pedagogikos asociacijos pirmininke Irena Stulpiniene. Ir prasidėjo aktyvus darbas.
Palangoje vadovaujate tėvų saviugdos klubui, kuriame tarp keliolikos mamyčių Jūs – vienintelis tėtis. Ar tai neliūdina? Galbūt tokios klubo sudėties proporcijos atspindi Lietuvos tėvelių požiūrį, kad vaikų auklėjimas – tik motinų darbas?
Liūdna dėl to, nes laikausi nuostatos, jog mergaites labiau auklėti turėtų mamos, o berniukus – tėčiai. Tačiau tikrai nejaučiu nevilties, kad tėvai neateina. Žinoma, kad tokia padėtis atspindi visos Lietuvos tėčių požiūrį į vaikų auklėjimą. Iš tiesų tėčiai įsitikinę, kad pagrindinė, o gal ir vienintelė jų funkcija – aprūpinti šeimą materialai. Tiesa, kad namų jaukumu turi rūpintis moteris. Vyras gali stengtis tai daryti, bet jis tam nesutvertas. Remiantis Vedomis, vyro paskirtis rūpintis namų apsauga, kad kiekvienas šeimos narys, taip pat – ir vaikas, visų pirma taptų dvasiniu. Nes žmogus stiprus visų pirma savo vidumi. Aš, kol buvau jaunas, buvau, nors ir ne menininkas, bet toks „plaukiojantis“, o per vaikus manyje prasidėjo dvasinis augimas.
Jūsų pastebėjimu, ar Lietuvos tėveliai atlieka savo paskirtį, ar rūpinasi savo ir šeimos dvasiniu ugdymu?
Manau, kad ne, nes nelabai ir suvokia tikrąją savo paskirtį. Ir dalyvaudamas tėvų forumo veikloje susiduriu su tokiu požiūriu, jog tėvai turi aprūpinti vaikus materialiai, aprengti, pamaitinti, o juos auklėti turėtų mokykla. Net į mokyklą ateina tėčių, net ir mamų, kurie tiesiog pasako: „Aš nesusitvarkau su savo vaiku. Jūs, profesionalai pedagogai, susitvarkykit. Ką jau čia aš, buhalterė, galiu padaryti?“ Galbūt toks požiūris užsilikęs iš sovietinių laikų, kai visame kaime būdavo vienintelis mokytojas, kuris ir mokydavo vaikus, auklėdavo juos, kol tėvai ardavo žemę. Bet sulig ta diena, kai tapome tėvais, mes tapome ir mokytojais – šviesos nešėjais.
Ko palinkėtumėte sau ir kitiems tėčiams savo šventės proga?
Sąmoningumo. Tobulėkime ir auklėkime save, kad galėtumėme auklėti vaikus.
Ačiū už nuoširdų pokalbį.
Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
