Sveikatos apsaugos 2011-ieji: kas naujo ir teisingo, ministre?(1)

Pirmąją praėjusių metų žinią dėl sveikatos apsaugos Lietuvos visuomenei pasiuntė teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Sausio 6 dieną BNS išplatintame pranešime  buvo teigiama, kad  ministras žada siekti, kad per keletą metų duodančiųjų kyšius medikams sumažėtų perpus. Anot jo, korupciją šioje srityje padėtų išspręsti sisteminiai sprendimai, tarp jų - priemokų įteisinimas. Kas penktas Lietuvos gyventojas per metus yra davęs kokią nors dovaną ar kyšį sveikatos sistemoje.

Reklama

Jokio dėmesio svarbiausiai problemai

 R. Šimašius teigė: „Mano supratimu, būtina pasiekti, kad nei pacientas, nei gydytojas nesijaustų taip, kad smulkus kyšininkavimas yra normalu. Šiandien ir vienoje, ir kitoje pusėje toks jausmas vyrauja... Dabartinė programa (antikorupcinė –red.)  orientuota į savęs pačios palaikymą, o ne į realų korupcijos pažabojimą.“

Gal ir simboliška, kad pirmąją sveikatos apsaugos žinią šaliai pasiuntė ne sveikatos apsaugos, bet teisingumo ministras.  Šiuo klausimu Sveikatos apsaugos ministerija snaudė ne tik pirmosiomis 2011 metų dienomis, bet visą laikotarpį nuo pat nepriklausomybės.

Sveikatos apsaugos ministerijos internetiniame tinklalapyje gausu pranešimų apie pradėtas naujas programas, apie paslaugų bei prieinamumo gerinimą.  Ministerija išvardija daugybę pradėtų programų, projektų, ministerijos pareigūnai noriai pozuoja su pacientų organizacijų aktyvistais, noriai dalija interviu po aparatūros pirkimo ar po patalpų renovavimo programų užbaigimo ir įvykdymo.

Niekas negali paneigti -  europiniai finansiniai srautai gerokai išjudino lietuviškąją mediciną ir įnešė naujų vėjų. Tačiau nuo pat nepriklausomybės pradžios nebuvo nė vienos programos, nė vienos idėjos, kuri sistemiškai mėgintų kovoti su pagrindine lietuviškosios medicinos yda. Todėl, kad ir kiek gerų projektų buvo ir bus sukurta, kol nebus aiškios vizijos ir tikro, o ne imituojamo ryžto kovoti su šia piktžaizde, augs ne tik nelegalių mokėjimų skaičius ir jų mastas, bet taip pat gilės pati korupcija.

Korupcijos pasekmės

Pasauliniai ekspertai teigia, kad nelegalius mokėjimus sveikatos apsaugoje tik sąlyginai galima pavadinti smulkiąja korupcija. Smulkioji korupcija turi milžinišką bendrąjį poveikį paslaugų teikimui. Ji padidina valstybinių paslaugų kainą, riboja paslaugų prieinamumą tiems, kurie turi ribotas galimybės susimokėti, slopina galimybę gerinti paslaugų kokybę, padidinti galimus resursus, paslaugų efektyvumą,  pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis, pasiekti struktūrinių reformų. Tokiu būdu smulkioji korupcija iščiulpia finansinius, techninius ir žmogiškuosius resursus, reikalingus tobulinti sistemai.

Korupcijos sąvoką būtų galima glaudžiai sieti su socialinio teisingumo sąvoka. Socialinio teisingumo sąvoka artimiausiais metais dėl vis gilėjančios finansinės krizės taps vis aktualesnė. Teisingumo sąvoka ir teisingas bei sąžiningas išteklių, resursų paskirstymas tiek visos šalies, tiek regiono mastu, tiek įstaigose ir kolektyvuose bus visa svarbesnis leitmotyvas.

Poreikis gerinti sveikatos apsaugos lėšų panaudojimą

Pasauliniai ekspertai teigia, jog per artimiausius penkerius  metus valstybės negalės daugiau skirti finansinių išteklių sveikatos apsaugai, o poreikis nuolat augs, nes visuomenė vis labiau sensta ir ilgiau gyvena, atsiranda pažangios medicinos technologijos, kurios geresnės nei ankstesnės, bet kartu brangesnės, brangsta kreditai, vyksta demografiniai pokyčiai.

Jungtinės Karalystės (JK) ekspertai teigia, kad norint išlaikyti ( ne pagerinti!) panašų paslaugų lygį per kitus 4-5 metus reikia sutaupyti apie 25 milijardus svarų. Visas JK sveikatos apsaugos biudžetas yra 110 milijardų svarų. Taigi apie ketvirtadalį biudžeto. Kadangi lėšų daugiau nebus, visa tai turi būti padaryta gerinant sveikatos apsaugos lėšų panaudojimo efektyvumą.

Lietuvos sveikatos apsauga tikrai nėra išimtis. Jei laikytumės prielaidos, kad Lietuvos sveikatos apsaugai reikėtų suieškoti apie ketvirtį viso sveikatos apsaugos biudžeto, norint išlaikyti tą patį lygį, kaip yra dabar, – tai gautume apvalią  vieno milijardo litų sumą. Lietuvos sveikatos apsaugos biudžetas – 4 milijardai. Neringa Jasaitytė savo moksliniame darbe apie sveikatos apsaugos lėšų panaudojimo efektyvumą teigė, kad lyginant su Europoje efektyviausiai lėšas panaudojančiomis šalimis (Danija, Švedija ir kt.) Lietuvos efektyvumas yra apie 60 proc. Vadinasi, rezervo yra, ir  labai daug – net 40 proc., arba 1,6 milijardo litų.

Ką mums tai reiškia?

Kas yra tie 1,6 milijardo ir dar, anot ekspertų, nelegalių mokėjimų rinkoje besisukantys 1-2 milijardai ir ką jie reiškia mums visiems? Visuomenėje, kaip ir gamtoje, procesai nestovi vietoje – taip ir neskaidri aplinka, kaip ir piktybinės E. Coli bakterijos, praėjusią vasarą kėlusios siaubą Europoje, turi savybę daugintis, plėstis ir užkariauti  vis naujas ir vis kitas teritorijas.

Pagrindinis korupcijos bruožas yra tai, kad valstybinės institucijos tampa abejingos, kurčios ir visų pirma tai pajaučia tie, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Nes korumpuotoje aplinkoje socialinio teisingumo sąvoka egzistuoja savotiška forma, kuri suvokiama tik tų pačių institucijų darbuotojams. Labiausiai pažeidžiami yra tie, kurie neturi socialinio svorio arba neturi tiesioginių galios įrankių bei tų instrumentų, kuriuos turi stiprieji – valstybinių institucijų atstovai. Gerovės valstybės modelyje socialinės institucijos sukuria tokias sąlygas, kad pažeidžiamųjų sąlygos ir gyvenimas  gerėja, o pokyčiai yra skirti tam, kad jų sąlygos būtų gerinamos toliau.

Pažvelkime, kaip nesugebėjimas efektyviai, skaidriai  ir  atvirai veikti bei nesugebėjimas panaudoti jau turimų finansų atsiliepė mums visiems 2011-aisiais metais.

Ką tai reiškė eiliniam pacientui, ligoninėms,  eiliniam slaugytojui, gydytojui, jauniesiems gydytojams rezidentams ir visuomenei apskritai?

Ką reiškė 2011-ieji eiliniam pacientui?

Teisingumo ministras, turbūt cituodamas 2008 metų tarptautinio tyrimo apie nelegalius mokėjimus duomenis, teigė, kad šalyje kyšį duoda kas penktas pacientas. Po trijų metų paskelbta Valstybinės ligonių kasos (VLK) apklausa rodė jau net dvigubai išaugusius rodiklius ne eilinio paciento ir ne visuomenės naudai:  net 48,8 proc. šalies gyventojų asmeniškai „atsilygino“ už sveikatos priežiūros paslaugas.

Tyrimo rezultatai paskelbti 2011 metų kovo mėnesį. Apklausa rengta 2010 m. spalio-lapkričio mėnesiais. Rezultatai lyginti su 2009 metais panašios apklausos duomenimis.

2010 metų pabaigoje blogėjo visi neigiami sveikatos apsaugos sistemos rodikliai: Pavyzdžiui, dideles eiles pas gydytoją 2009 m. įvardijo tik 38 proc. respondentų, t. y. 12 proc. mažiau, eiles tyrimams – 9 proc. mažiau. 2009 m. tik 12,8 proc. respondentų įvardijo žemą gydymo paslaugų kokybę, pernai tokių buvo jau 20 proc. Panašiai išaugo ir eilės operacijoms (atitinkamai 10,9 ir 19,8 proc.), teisėtos priemokos už tyrimus (atitinkamai 9,7 ir 19,7 proc.), teisėtos priemokos už gydymą (atitinkamai 6,5 ir 10,5 proc.) bei neteisėtos priemokos, mokamos ne į kasą (atitinkamai 13,7 ir 17,7 proc.).

Beveik penktadalis Lietuvos gyventojų (19 proc.) nesitiki, kad gydymo įstaigoje sergančiu žmogumi bus pasirūpinta tinkamai. Lyginant su 2009 m., netikinčiųjų skaičius išaugo 7 proc.

Taigi būtų galima teigti, kad 2011 metais Lietuvos eiliniai pacientai dar labiau nei bet kada anksčiau įsisąmonino jiems jau seniai žinomą tiesą:  skęstančiųjų gelbėjimasis yra jų pačių reikalas. Jie tą ir darė – paslaugas vis dažniau pirko tiesiai iš tiesioginių paslaugos teikėjų.

Restruktūrizacija įstrigo dėl skaidrumo ir moralumo stokos

Trečiasis restruktūrizacijos etapas vargu ar pagerino pacientų suvokimą apie sveikatos apsaugą. Apie ligoninių tinklo optimizavimą buvo daug diskutuota prieš dvejus metus. Ligoninių skaičių mažinti ir optimizuoti tinklą tikrai reikėjo. Tačiau nė kiek ne mažiau buvo svarbu, kad tai būtų padaryta skaidriais metodais, be išankstinių susitarimų. Visa restruktūrizacijos eiga parodė, kad kas ir kokioms ligoninėms vadovaus, buvo nuspręsta iš anksto. Restruktūrizacijos architektai nenumatė, kad bus sulaukta milžiniško pasipriešinimo iš Kauno ir Klaipėdos savivaldybių. Šios savivaldybės ir 2011 metais savo sprendimais ir kitais  veiksmais parodė, jog turi savo nuomonę apie trečiąjį restruktūrizacijos etapą. O kol laukia nauji rinkimai, šis etapas yra įklimpęs ir kol kas nepalietęs mažiausiai ketvirtadalio Lietuvos.

Viena iš šio įstrigimo priežasčių buvo anksčiau minėta skaidrumo ir tuo paremto moralumo stoka. Netaikant moralių principų reformai, pasiekti gerų ilgalaikių rezultatų nėra įmanoma.

Ar galime leisti turėti du organų transplantacijos centrus?

Skaudžiausias klausimas, kuris iki šiol nėra keltas viešoje erdvėje, yra toks: ar valstybė, kurioje yra vos tik 3 milijonai gyventojų, gali sau leisti turėti net du organų  transplantacijos centrus: Vilniuje ir Kaune? Vien tik viena širdies transplantacija mokesčių mokėtojams kainuoja pusę milijonų litų. Kiekvienas iš šių centrų turi išlaikyti didelį specialistų kolektyvą, laboratorijas, infrastruktūrą. To sau negali leisti dauguma Vakarų Europos valstybių.

Anglijoje yra penki širdies transplantacijos centrai – tai yra vienas centras 10 milijonų gyventojų. Tam, kad rezultatai būtų geri ir išlaikoma gera patirtis, manoma, kad centras turėtų atlikti 50 širdies transplantacijų per metus. Per visą Lietuvos medicinos istoriją per abu Vilniaus ir Kauno centrus yra atlikta gerokai mažiau nei 50 operacijų.

Todėl čia kyla įdomus klausimas apie 2009 metais pradėtą įgyvendinti restruktūrizacijos moralinę pusę: ar teisinga buvo teigti, jog reikia mažinti ligoninių skaičių, taupyti finansus ir sakyti, kad tai leidžia pasiekti geresnių rezultatų, kai nebuvo paliestas ir iki šiol išliekantis tabu vienas iš skaudžiausių Lietuvos medicinos sopulių?

Tęsinys – rytoj

 Dr. Audrius Šimaitis