Vytautas Valevičius. Sveikas miestas kaip talka

Vienas gali nedaug. Dviese – daug daugiau. Sakykim, reikia į automobilį įkelti šaldytuvą. Vienam – per sunku, o dviem – visai lengva užduotis. Tiesa, susirinkus miniai bandymas įkelti šaldytuvą gali baigtis liūdnai.

Reklama

Sveikesnis miestas (taip geriau versti oficialų pavadinimą Healthy Cities) yra tam tikra siekiamybė, tarsi idealas. Jis gali tenkinti ar atrasti nepatenkintų ir ironizuotojų būrį. Tai galima buvo matyti per rinkimus. Neminėsiu konkrečių pavardžių, nes neišmanančių buvo ir visuomet bus. Nors norisi, kad vis tokių mažėtų. Klaipėdos miesto politikai pripažino, kad siekia ir toliau sieks gyvenimo gerėjimo mūsų mieste. Deja, gražūs žodžiai labai sunkiai paverčiami kasdieniais darbais. Todėl noriu parodyti, kaip tai daroma, kaip tai galima padaryti.

Klaipėdoje yra daug organizacijų įvairiausiose struktūrose. Tai savivaldybės administracija, įstaigos ir įmonės, valstybinės organizacijos ir ekonominiai dariniai, privatūs ūkio subjektai, nevyriausybiniai susivienijimai ir t.t. Jų tiek daug, kad akys apraibsta į jas žiūrint, protas pavargsta jas vardijant. Todėl ir darosi neaišku, ar galima jas pasukti į vieną pusę, ar galima jas jungti sveikesnio miesto gyvenimo link. Kaip bebūtų keista, tačiau paskiros organizacijos pačios suvokia tokio tikslo svarbą ir visai neraginamos gerina miesto gyvenimą. Tačiau jų yra per mažai, manau, kad tokių rasis daugiau, reikia tik pasiūlyti joms suvokiamus ir pasiekiamus tikslus.

Kolektyvinis poveikis reikalauja, kad visi dalyviai turėtų bendrą viziją, kuri apima tiek bendrą problemos supratimą, tiek bendrą požiūrį apie sutartus veiksmus. Na, paimkime dvi skirtingas organizacijas: finansuotojus ir ne pelno organizacijas. Net jei jos dirba kartu, sprendžiant vieną problemą, labai dažnai jos nevienodai supranta rezultatą. Kol jos dirba pavieniui, tie skirtumai ignoruojami, tačiau kartu sprendžiant vieną apibrėžtą klausimą jie jau turi būti išgryninti, nes ateityje gali tapti ta rakštimi, kuri greičiausiai pakenks bendram interesui. Taip vadinama bendra darbotvarkė leidžia surasti tą skirtingų tikslų siekiančių savivaldybės, valstybės, bendruomenės grupių ir vietos gyventojų vienybės pagrindą. Jį išgryninti, išsakyti, suformuluoti ir priimti. Tik tai leidžia sėkmingai veikti išvien.

Veikiant kartu, norima pamatyti ir to rezultatus. Tačiau skirtingi subjektai tą patį pasaulį mato nevienodai. Nėščios moterys mato daug moterų su „pilvais“, metančius rūkyti erzina rūkalių gausa gatvėse, tą, kuriam skauda nugarą, erzina viskas. Siekiant bent kiek suvienodinti ir atspindėti veiklos rezultatus, reikia turėti ne kokybinius, o kiekybinius kriterijus. Matematika gerokai išryškina pasiekimus bei nesėkmes, apmažina subjektyvumą. Tai labai svarbu numatant būsimas veiklas. „Vertinant“ tik kokybiškai: geria, sėkmingiau, tobuliau ir t.t., negalima išvengti netikrumo. Tušti pažadai dažniausiai neturi kiekybinio matmens. Todėl ir lieka neaišku, ar įvykdė politikas savo pažadus, duotus prie rinkimus.

Bendra veikla siekiant vieno tikslo visai nereiškia, kad visi daro tą patį. Greičiau priešingai, visi dirba taip, kad jų veiksmai papildo vieni kitus. Jų veiklos rezultatai susisiekia. Taip yra tuomet, kai tikslas didelis, pavyzdžiui, moksleivių antsvorio mažinimas. Valgyklos tai daro tiekdamos daugiau sveikesnių patiekalų, sporto mokyklos aktyviai įtraukia vaikus į popamokinę veiklą, tėvai su mokytojais aiškina taisyklingos mitybos įpročius ir t. t. Skirtingi darbai, kurie papildo vienas kitą ir leidžia pasiekti tą patį iškeltą tikslą, nors veikė, atrodo, skirtingai. Tiesiog pavienio veikėjo matymas retai apima visą būsimo rezultato lauką. Tiesa, sunku įsivaizduoti, kad „visi mato viską“. Tačiau bendras tikslas „suvienija“ rezultatus, sustiprina didesnių ir mažesnių veikėjų pastangas viena kryptimi, o tai stiprina bendrą efektą. Sveiko miesto veikloje retai matyti, kaip miesto planuotojai „stiprina“ sveikatą, bet galiu pateikti pavyzdžius, kad geras visuomeninio transporto, prekybos vietų ir pan. išdėstymas gerokai (30-40 proc.) pagerina gyventojų fizinio aktyvumo ir ilgesnio gyvenimo duomenis.

Mūsų visuomenėje populiarios yra akcijos. Veikiausiai mes jas pastebime, kai parduotuvės nori „išsivalyti“ sandėlius ir mažina pardavimo kainas iki realių. Taip pat dažnai galima matyti ir įvairius kvietimus, kartą per metus atkreipiančius dėmesį į vieną ar kitą sveikatos ar socialinę problemą. Tarsi gražu ir reikalinga, bet absoliuti dauguma tokių veiksmų jokio rezultato neduoda. Didžiausią ir patikimą rezultatą duoda nuolatinė veikla, kuri, nors ir mažais žingsniais, artina prie bendro tikslo. Geriausiai šį įvaizdį iliustruoja skruzdėlynas. Tiesa, juo nereikia pernelyg žavėtis, nes visos skruzdėlės ar termitai yra panašūs, skiriasi tik pavieniai individai pagal savo funkcijas bei dydį ir svarbą. Socialinėje struktūroje veikėjai skirtingesni, jie ne tik didesni ar mažesni, bet ir priklauso skirtingiems sluoksniams. Vienos įmonės privačios, kitos įstaigos – biudžetinės, vieni siekia pajamų, kitos yra ne pelno organizacijos. Todėl, siekiant tam tikros jų visuminės veiklos vienam, paskiram tikslui siekti būtinas nuolatinis bendravimas arba komunikavimas. Jis nėra toks paprastas kaip atrodo idealistams. Sakykim, valstybinės ar savivaldybės įstaigos dažnai turi gauti leidimus numatomai bendrai veiklai, pelno organizacijoms vis iškyla klausimas – o kas man už tai, nevyriausybinėms organizacijoms sunku vykdyti ilgalaikius tikslus neturint aukštos kompetencijos. Vidinės motyvacijos poreikis palaikomas nuolatine komunikacija, dalinantis ne tik pasiekimais, bet ir problemomis ar net klaidų aprašymu. Aišku, nereikėtų šioje srityje pulti į kraštutinumus: vienas – „klaida yra, bet tai saviškio klaida“, kitas – „ką senelis padarys, viskas bus gerai“. Protingas nuo kvailo skiriasi tuo, jog pirmasis sugeba iš klaidų gauti teigiamą patirtį, o antrasis – ne. Jei struktūra, t.y. ją sudarančios organizacijos ir įstaigos, sugeba nustatyti ir aptarti klaidas, tuomet ateityje jų galės išvengti. Užmerkiant akis į neteisingus sprendimus, kaip į neišvengiamus nuostolius – jų kiekis gali tik augti, net užgožti bendrą siekį. Minėtos ydos šalinamos pastovais ryšiais, nuolatiniu bendravimu. Šiais technologijų laikais nėra labai sunku kassavaitinį nuotolinį susitikimą ar net sudarant internetinę grupę. Tiesa, jokie telekomunikaciniai ryšiai nepakeis gyvo bendravimo, todėl jis taip pat turi būti gyvas, t.y. nebūti nei per daug retas, nei per daug dažnas. Galima nesunkiai pamatyti, kad jokie svarbūs klausimai nesprendžiami nuotoliniu būdu. Moraliniai dalykai sunkiai perduodami telefonu ar kompiuteriu.

Didesni projektai, o toks yra Sveiko miesto Klaipėdos projektas, negali vystytis be plačios paramos. Tiesa, daugelis mano, kad tai tik pinigų poreikis. Netiesa, greičiau kitaip. Visų pirma reikalingos idėjos, antra – aktyvūs žmonės ir tik kiek vėliau – lėšos. Nesant pirmų dviejų sandų – trečias yra beviltiškai nenaudingas. Kol neturėsi „proto“, tol nebus įmanoma rasti problemos sprendinių. Todėl rėmėjai - tai 1) mąstantys individai, 2) aktyvūs žmonės, 3) tolerantiški individai ar organizacijos, turintys „nereikalingų pinigų“. Reikia pabrėžti kelis dalykus: rėmėjų turi būti kiek įmanoma daugiau, kita – su rėmėjais reikia dirbti nuolat, vienkartinės akcijos čia nėra sveikintinos. Padedančios organizacijos ar asmenys turi būti nuolat kviečiami į „talkininkų“ būrį ne siekiant juos suvienyti bendrai veiklai, o supažindinti su nuveiktu darbu ir beatsirandančiomis problemomis. Toliau dažniausiai jie patys ir pasiūlys sprendimus.

Taigi galiu tvirtinti, kad bendrai sėkmei reikia:

1. Bendros darbotvarkės (tikslas);

2. Bendrų pamatuotinų kriterijų;

3. Abipusiai stiprinančios veiklos;

4. Nuolatinių ryšių ir bendravimo;

5. Remiančių organizacijų bendravimo.