Švaros įkaitai. Toksiniai junginiai buityje ir aplinkoje

VLMEDICINA.LT Jūsų dėmesiui siūlo ištraukas iš knygos „Toksikologo užrašai“. Leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu Robertu Badaru. Daugybės žmonių gyvybę išgelbėjęs gydytojas toksikologas joje dalijasi savo įžvalgomis, patirtimi, pateikia naujausių mokslinių duomenų.

Reklama

Mirtinas dujas spjaudantys egzotiški ežerai, nemokšiškai kūrenamos krosnys, šildymui naudojami dujų katilai, nuotekų ir kanalizacijos sistemos, buitiniai valikliai – visa tai kelia pavojų žmonėms, įpratusiems patogiai gyventi. Jei aplinkoje susikaupia smalkių, metano, cianidų ir kitokių pavojingų dujų mišinių, dažniausiai kaltininkas būna pats žmogus.

Jeigu mane kas nors pakviestų aplankyti Rytų Afrikoje tyvuliuojantį Kivu ežerą, abejočiau, ar verta leistis į kelionę. Jei labai atkakliai prašytų, galbūt sutikčiau, nes prie šio ežero įkurtas įspūdingas nacionalinis parkas.

Ruandą ir Kongą skiriantis Kivu ežeras žavi raižytomis pakrantėmis. Bet vandens grožis apgaulingas. Šis vulkaninės kilmės ežeras – uždelsto veikimo bomba. Pro jo dugną skverbiasi anglies dvideginis, susidaro metano dujos, ežeras labai gilus (vietomis gylis siekia 450 metrų), todėl pavojingų dujų mišinys negali per vandenį pakilti iki paviršiaus. Bloga žinia ta, kad nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio, kai buvo pradėtas tirti Kivu ežero vanduo, jo gelmėse susidaro vis daugiau dujų. Ir niekas nežino, kada jos išsiverš į aplinką.

Kai 1986 metų rugpjūtį taip atsitiko Kamerūne esančiame Nioso ežere, įvyko tragedija. 1,6 milijono tonų anglies dvideginio debesis staiga iškilo iš ežero gelmių, dujos užtvindė du slėnius, nutolusius beveik 27 kilometrus nuo Nioso ežero. Tada žuvo per 1700 žmonių, užtroško 3500 gyvulių. Po šios katastrofos mokslininkai pasiūlė įrengti ežere vamzdžius, šalinančius pavojingas dujas.

Nioso ežeras nėra vienintelis Kamerūne, kur įvyko tokia tragedija. Vietos genčių pasakojimai apie piktąsias dvasias, pražudančias žmones ir gyvūnus, Afrikoje įprasti. Mokslininkai atskleidė tikrąją šių nelaimių priežastį.

1984 metais trumpam atsivėrė Manouno ežero gelmės – tada paslaptingomis aplinkybėmis žuvo 37 žmonės. Iš pradžių buvo manyta, kad jie tapo teroristų aukomis, vėliau nustatyta, kad visi žmonės užduso nuo dujų.

Jei taip atsitiktų Kivu ežere, pasekmės būtų dar siaubingesnės, nes veikiamas bakterijų anglies dvideginis virsta metanu. Į vandens paviršių iškilęs metanas nuo menkiausios kibirkšties virstų ugnies kamuoliu ir sunaikintų visa, kas gyva.

Metanas – pagrindinė gamtinių dujų sudedamoji dalis. Nemažai jo susidaro pūvant augalų ir gyvūnų liekanoms. Bakterijoms nereikia deguonies, todėl ežero dugnas joms – ideali terpė.

Kiekvienais metais Lietuvoje aukų pasiglemžia smalkės.

Smalkės – anglies monoksidas – nuodingos bekvapės, beskonės dujos. Jos kelis šimtus kartų greičiau negu deguonis prisijungia prie hemoglobino ir sudaro toksišką junginį – karboksihemoglobiną. Dėl deguonies trūkumo sutrinka ne tik širdies, bet ir centrinės nervų sistemos veikla. Žmogus gali mirti, jeigu jo kraujyje susikaupia daugiau kaip 50 procentų karboksihemoglobino. Smalkės jungiasi ir prie mioglobino, dėl to žmogų apima silpnumas. <...>

Automobilių išmetamosios dujos labai pavojingos, nereikia netgi didelio jų kiekio. Medicinos literatūroje aprašytas ne vienas kurioziškas atvejis. Daugelis žino, kad negalima šildyti automobilio garaže, nes smalkės pirmiausia atpalaiduoja raumenis. Bet amžinai skubantiems žmonėms brangi kiekviena minutė, todėl jie vienu metu daro kelis darbus. Prisimenu vieną pacientą. Ryte nusileidęs į namo rūsyje įrengtą garažą, jis pirmiausia atidarė duris, įjungė variklį, dar sugalvojo automobilio radijuje susirasti mėgstamą stotį. Žmogus nedaug sugaišo, kol susirado stotį, bet staiga pasidarė silpna. Pagalvojo, jog reikėtų užlipti aukštyn ir pasimatuoti kraujospūdį. Tačiau dešinė ranka pasidarė kaip vatinė, jam nepavyko net pasukti raktelio, kad galėtų išjungti variklį. Sustingo ir kita ranka.

Vyras ne juokais išsigando, ėmė rėkti iš nevilties, bet balsas buvo labai silpnas, jį užgožė grojantis radijas. Nelaimėlis manė, kad tuoj mirs. Tada pasidarė gėda – artimieji gali įtarti, kad jis nusižudė. Valandos slinko lėtai, prieš akis iškilo visas gyvenimas. Vyras užsimanė į tualetą, bet negalėjo pajudėti – kojos taip pat sustingo. Problema išsisprendė savaime...

Smalkių koncentracija nebuvo didelė, vyras turėjo sąmonę, bet negalėjo nė krustelėti. Striukės kišenėje keliskart suskambėjo telefonas, norėjo atsiliepti, bet neįstengė. Pradėjo temti, o jis kaip įkalintas sėdi automobilyje, esančiame namo garaže, ir baigta. Sėdi kaip nesavas – nei verkti, nei juoktis. Pagaliau užgeso variklis, nes baigėsi degalai, bet iš to jokios naudos. Vyras toliau sėdėjo prie vairo, nes nuo smalkių nusilpo raumenys.

„Girdžiu, mano šeima grįžta namo, o aš dar niekur neišvažiavęs“, – pasakojo toliau vyras. Pagaliau jis išgirdo žmonos žingsnius. Moteris norėjo jį apšaukti, kad paliko neuždarytas garažo duris. Pamačiusi, kad sutuoktiniui blogai, ji iškvietė greitosios pagalbos medikus.

Ši istorija – puiki pamoka. Netgi atidarius garažo duris, gali susikaupti pavojingas smalkių kiekis. To pakanka pažeisti raumenyse esantį baltymą mioglobiną ir apnuodyti širdies raumenį. Toks žmogus gali ilgai sėdėti nei gyvas, nei miręs – jis viską suvoks, bet neįstengs judėti. Todėl norėčiau priminti vairuotojams auksinę taisyklę – jei įjungei variklį, ieškok radijo stoties ne garaže, o išvažiavęs į lauką.

Jei automobilis surūdijęs, šildytis žiemą jame taip pat pavojinga. Prisimenu, kartą du vaikinai sename golfe kiauru dugnu kažko laukė. Kad nesušaltų, suklerusio automobilio vairuotojas neišjungė variklio. Automobilio dugnas buvo toks skylėtas, kad išmetamųjų dujų pateko į saloną, vienas keleivių apalpo, o vairuotojas išlipęs apsivėmė. Automobilio variklis buvo įjungtas net ne garaže, o plyname lauke. <...>

Šilumos taupymas – dar viena nelaimių priežastis. Užkūrę krosnį taupūs žmonės pernelyg anksti uždaro sklendę. Kai atviros liepsnos jau nėra, o krosnyje dega vien žarijos, jie ramia sąžine uždaro pakuros sklendę. Tą akimirką taupūs žmonės įstoja į savižudžių klubą.

Kalėdų vakarėliai, rengiami kaimo sodybose, kartais blogai baigiasi, nes miestiečiai nemoka kurti krosnies. Nuo smalkių apima mieguistumas, o jos yra bekvapės, tad žmonės gali užmigti amžiams. Mūsų seneliai, visą amžių gyvenę kaime, mokėjo kūrenti krosnį, o mes tai darome tik retkarčiais, todėl nesame įgudę. Būdamas sodyboje neleidžiu užstumti sklendės tol, kol pakura atvėsta tiek, kad galima įkišti ranką.

Smalkių gali susidaryti ir naudojant netvarkingus šildymo įrenginius, kuriuose deginamos gamtinės dujos butanas ar propanas.

Smalkių šaltiniu gali būti net šiuolaikiniai automatiškai išsijungiantys dujų katilai. Jei dujinio šildymo sistema nekokybiška, smalkėmis gali apsinuodyti net naujos statybos namuose gyvenantys žmonės. Susiklosčius tam tikroms nepalankioms aplinkybėms net techniškai tvarkingas dujų katilas gali kelti grėsmę žmonių gyvybei.

Pastaruoju metu teko gydyti ne vieną smalkėmis apsinuodijusią naujakurių šeimą. Kai įspėjome, kad dėl dujų katilo galima apsinuodyti smalkėmis, sulaukėme griežtų gamintojų pastabų. Jie tuo nepatikėjo. Vienas nelaimingas atvejis – atsitiktinumas, du – sutapimas, o kai tokių nelaimių suskaičiavome keliasdešimt, ėmėme įtarti, kad apsinuodijimų priežastis gali būti dujų katilų gamintojų ar montuotojų klaida. Susidarius tam tikroms slėgio sąlygoms, išmetamas garas gali grįžti į ventiliacijos sistemą, todėl tai, kas turėtų pasišalinti, patenka į gyvenamąsias patalpas.

Pasaulyje tokie dalykai seniai žinomi. Leisdamiesi į šachtą kalnakasiai anksčiau pasiimdavo narvelį su kanarėlėmis, kurios gerai jaučia metano dujas, todėl laiku apie tai įspėja. Dabar, norint išvengti nelaimės, tereikia prie lubų pritvirtinti smalkių daviklį. Jis kainuoja nebrangiai. Kita vertus, įsigijus gerą dujų katilą niekam neateina į galvą mintis, kad reikia išleisti dar keliasdešimt litų smalkių davikliams, o tie, kuriems ateina, dažnai tiesiog numoja ranka. Lietuva – drąsi šalis, lietuviai – taupūs žmonės.

Liūdniausia, kad kai kurie žmonės nusiperka ne smalkių daviklius, o jų muliažus. Žmonės nesirūpina savo saugumu, nors ten, kur yra ugnis, yra ir smalkių.

Prieš keletą metų apalpę savo bute ir tris paras praleidę ligoninėje sutuoktiniai vos per plauką išvengė mirties. Bute buvo pagal visus techninius reikalavimus įrengtas dujinis šildymas. Atsukus vonioje karštą vandenį, smarkiau pradėjo kaisti dujų katilas. Naktis buvo šalta, todėl nedideliame bute buvo uždaryti visi langai ir įjungtas galingas gartraukis. Nesijautė jokio įtartino kvapo. Tačiau praėjus 15–20 minučių nuo dujų katilo įjungimo, vyrui pasidarė silpna, o jo žmonai ėmė svaigti galva ir spengti ausyse. Neseniai vakarieniavę jauni žmonės įtarė, kad apsinuodijo maistu. Tačiau kai žmonai prasidėjo į epilepsijos priepuolį panašūs traukuliai ir ji ėmė nereaguoti kalbinama, vyras ne juokais išsigando. Jis dar spėjo paskambinti savo giminaičiams, bet kalbėdamas telefonu nualpo.

Laimei, tą vakarą turėjo užsukti svečių. Niekas jiems neatidarė durų, todėl nustebo, matydami languose degančią šviesą. Niekas neatsiliepė ir skambinant sutuoktinių mobiliaisiais telefonais. Įtarę, kad šeimininkams atsitiko kažkas blogo, svečiai pasiskolino iš kaimynų kopėčias, užlipo iki lango ir pamatė ant grindų gulinčius buto savininkus.

Išmušus buto langą, į vidų plūstelėjo žiemos vėjas. Tai padėjo atsigauti nualpusiems žmonėms. Kodėl atsitiko nelaimė, negalėjo atsakyti netgi atskubėję greitosios pagalbos medikai. Mįslė buvo įminta, ligoninėje atlikus kraujo tyrimus. Tada paaiškėjo, kad sutuoktiniai apsinuodijo smalkėmis.

Kai vėliau į nelaimės vietą atvyko ekspertai iš įmonės, gaminančios dujų katilus, jie nerado gedimų. Šildymo dujomis sistema veikė puikiai. Vienintelė sutuoktinių apalpimo priežastis galėjo būti nepalankios dujų katilo naudojimo sąlygos.

Keli lemtingi sutapimai galėjo juos pražudyti. Susiformavus žemam oro slėgiui, įjungus karštą vandenį, gartraukį ir uždarius buto langus, galėjo sumažėti dujų katilo ventiliacinė trauka. Ši trauka buvo pernelyg silpna, kad pasišalintų degimo metu susidariusios smalkės, todėl jos pradėjo kauptis bute. Šios nelaimės buvo galima išvengti, jei gyvenamosiose patalpose būtų įrengtas smalkių daviklis, reaguojantis į padidėjusią smalkių koncentraciją ore ir įspėjantis šaižiu signalu. Nesvarbu, kad įranga kokybiška ir veikia nepriekaištingai. Juk pagal fizikos dėsnius karkvabalis negali skristi, bet skrenda. Vadinasi, būna ir taip, kaip negali būti.

Kai oro slėgis žemas, stipriai sninga arba pusto, net išvalytas kaminas prastai traukia. Dūmai virsta atgal. Todėl negalima taupyti šilumos ir pernelyg anksti uždaryti krosnies sklendės. <...>

Iš pradžių smalkės veikia kaip narkotikai, padedantys atsipalaiduoti. Vėliau, kraujyje susidarius didesnei karboksihemoglobino koncentracijai, prasideda dusulys, vėmimas, traukuliai, žmogus parausta.

Net praėjus kelioms paroms po apsinuodijimo galimos sunkios deguonies trūkumo nulemtos galvos smegenų komplikacijos. Kai kurie ligoniai praranda atmintį, nebeatpažįsta artimųjų ir net po gydymo lieka neįgalūs visą gyvenimą.

Smalkėmis apsinuodijusį žmogų būtina kuo greičiau išnešti į gryną orą. Jei jis nekvėpuoja, reikia daryti dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą. Laiku nesuteikus pagalbos, žmogų gali ištikti koma ir staigi mirtis.

Taip pat skaitykite: Ar gali dieta ir grynas vanduo nuvaryti į kapus?