Su smurtu prieš vaikus kovojama žodžiais
Prieš keletą metų atliktas tyrimas parodė, kad fizines bausmes tinkama auklėjimo priemone laiko beveik trečdalis lietuvių, o beveik pusė jas rinktųsi, jei neturėtų kitų būdų sudrausminti vaiką.
Biržietis Vladas neslėpė savo nuomonės, kad užploti vaikui per užpakalį delnu ar paauklėti atžalą rykšte, diržu nėra nieko bloga. „Jei nebūčiau savo sūnų taip auklėjęs, vargu ar būtų baigę mokyklą“, – argumentavo jis. Vyras prisipažino vaikystėje ir pats kėlęs tėvams rūpesčių, todėl šie taip pat įkrėsdavę jam beržinės košės. „Jau kalėjime sėdėčiau, jei ne griežtas auklėjimas“, – teigė pašnekovas.
Jaunesnės kartos vilniečiai Mingailė ir Karolis didžiuojasi savo sūnumi ir dukra, kurie mokosi Vilniaus licėjuje ir skina laurus įvairiose mokyklų olimpiadose. „Niekada neturėjome dėl jų bėdų, mūsų vaikai geri ir paklusnūs“, – pripažino tėvai, tačiau neslėpė, kad ankstyvoje vaikystėje už prasižengimus retsykiais įkrėsdavo atžaloms į kailį. „Lenk medį, kol jaunas“, – sakydavo Karolio gimdytojai, diržu bausdami prasižengusį sūnų, o šis laikosi tokio pat požiūrio auklėdamas savo vaikus.
Susidūrė su šantažu
Klaipėdietei Rimantei yra tekę raudonuoti dėl savo paauglės dukters veiksmų. „Kartą su dukra dėl vienos pažymos turėjome apsilankyti vaiko teisių apsaugos skyriuje. Ten netikėtai, keršydama už tai, kad liepiau susitvarkyti kambarį, dukra pareiškė, kad ją mušu. Gerai, kad specialistės puikiai pažįsta mūsų šeimą, tad nepatikėjo vaiku. Nežinau, kaip būčiau galėjusi tai paneigti“, – pasakojo moteris.
Klaipėdietė tikino, kad šiuolaikiniai vaikai visai negalvoja apie pareigas, tačiau puikiai išmano savo teises ir mėgsta tuo manipuliuoti.
Reikia vienam kitą gerbti
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė neabejoja, kad Seimo komitetuose įstrigusi įstatymo pataisa uždrausti taikyti vaikams fizines bausmes yra labai reikalinga. „Žmonės be reikalo bijo šio įstatymo – esą vaikai bus paimami, jei tėvai pliaukštelės rykštele, – sakė ji. – Siūlomoje pataisoje kalbama apie tai, kad turime pakeisti mąstymą ir su vaikais bendrauti ne smurtu, riksmais ar lazda. Jei būtų nustatyti vaiko teisių pažeidimai, specialistai svarstytų konkrečią situaciją ir spręstų, ką daryti su šeima. Vaikai paprastai paimami iš šeimos tuomet, kai gresia pavojus jų sveikatai ir gyvybei.“
Pasak kontrolierės, tokių atvejų, kad vaikas meluotų skųsdamasis vaiko teisių apsaugos specialistams, praktiškai nepasitaiko. „Vaiko kreipimasis yra labai subtilus dalykas, tokiu atveju stengiamasi išsiaiškinti visas aplinkybes ir tik tada, kai matoma, kad vaikas nesaugus, jis paimamas iš šeimos. Tai daroma tikrai ne dėl to, kad globos namuose yra laisvų vietų, ir ne todėl, kad valstybei reikia vaikų. Nė vienas vaikas, kuris gyvena normalioje šeimoje, netgi susipykęs su tėvais nesiverš į vaikų namus. Todėl jei vaikas kreipiasi į vaiko teisių specialistus, skundai paprastai būna pagrįsti“, – sakė E.Žiobienė.
Kontrolierė pripažino, kad mitai apie Norvegijos vaikų teisių tarnybą „Barnevernet“ gąsdina Lietuvos visuomenę. „Susidarėme gana iškreiptą vaizdą, nes kol Norvegija nebuvo ratifikavusi vadinamosios vaikų konvencijos, Lietuvos institucijos negaudavo informacijos apie šeimas, iš kurių buvo paimti vaikai. Tos šeimos ką norėjo, tą ir pasakojo, vengdamos atskleisti, ką iš tikrųjų padarė. Iš praktikos galiu pasakyti, kad dūmų be ugnies nebūna. Gyvename XXI amžiuje, tad vaikų lupti tikrai nereikia, turime gerbti vienas kitą“, – teigė E.Žiobienė.
Netinkamas įstatymas
Paklausta, ar vaikų negina Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, ji teigė, jog ją pačią stebina, kad minėtas įstatymas yra taikomas tuomet, kai smurtą patiria suaugęs asmuo. „Pagal tą įstatymą vaikai, kurie, nors ir nebuvo mušami, tačiau matė kaip skriaudžiamas vienas iš jo artimųjų , yra laikomi nukentėjusiais, tačiau į statistiką kaip smurto aukos jie nėra įtraukiami, negauna jokių paslaugų, su jais nebendrauja psichologas. Buvome gavę sumuštų tėvų bei paauglių mergaičių skundų ir kreipėmės į policiją, tačiau minimas įstatymas nebuvo taikomas, nes mūsų teisėsauga jį supranta kaip sutuoktinių tarpusavio kovą“, – aiškino pašnekovė.
Pasirašė konvenciją
Seimo Savižudybių prevencijos komisija inicijavo pataisas, kuriomis siūlyta nustatyti, kad visų formų – fizinis, emocinis, seksualinis – smurtas prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes, būtų draudžiamas. Kaip smurtas būtų apibrėžiama ir nepriežiūra – nuolatinis nepakankamas pagrindinių vaiko fizinių, emocinių, socialinių poreikių tenkinimas ar netenkinimas, keliantis grėsmę jo sveikatai, raidai ar orumui. Tačiau būtent smurto, nepriežiūros ir kitos sąvokos sukėlė Seimo narių nepasitenkinimą.
Dar 1995-aisiais Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių konvenciją, kuria įsipareigojo apginti vaiką nuo įvairaus pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, šiurkštaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens.
1996 m. buvo priimtas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kurio 49 straipsnio pirma dalis tarsi apibrėžia drausmių bei auklėjamojo poveikio priemonių vaikui taikymą.
Joje sakoma: „Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ar orumo žeminimą.“ Šis apibrėžimas nedraudžia taikyti fizinių bausmių, leidžia tėvams vaikus drausminti savo nuožiūra, o drausminimo riba laiko kankinimą.
Kišimasis į šeimą?
Ankstesnių kadencijų parlamentarai taip pat svarstė iniciatyvas uždrausti vaikams taikyti fizines bausmes, tačiau jos taip ir nebuvo priimtos. Pataisų kritikai paprastai argumentuodavo, kad tai būtų kišimasis į šeimos gyvenimą ir trukdymas tėvams savo nuožiūra auklėti vaikus. Esą reikia įvertinti, kad įstatymai neardytų šeimų, o priėmus dabartinius siūlymus tik padaugėtų atvejų, kai iš tėvų būtų atimami vaikai, nes pataisose nurodytą emocinį smurtą ar nepriežiūrą galima vertinti subjektyviai, smurto formos yra netiksliai apibrėžiamos.
Seimo narė ir žmogaus teisių ekspertė Dovilė Šakalienė pripažino, kad priėmus pataisas per naktį niekas nepasikeistų, tačiau būtų žengtas pirmasis žingsnis, kad įgyvendinant valstybės vaiko teisių politiką nuo ignoravimo ir baudimo būtų pereita prie prevencijos ir pagalbos teikimo. „Dalis politikų, nepritariančių pataisoms, pataikauja visuomenei, kurios daugiau nei pusė toleruoja fizines bausmes. Kiti parlamentarai patys patyrė smurtą, todėl jo nesmerkia“, – sakė ji.
Ragina paskubėti
Politikai vis ginčijasi, o su vaikais dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai skubina veikti. Į jų pusę mūru stoja ir gydytojai. Visuomenė eilinį kartą buvo šokiruota gruodžio 29-ąją, kai į Vilniaus ligoninę dėl daugybinių kūno sumušimų, kaukolės lūžio ir kraujo išsiliejimo į smegenis pateko mėnesio kūdikis, kurį sužalojo neblaivus tėvas.
Vien į Santariškių vaikų ligoninę 2016 m. dėl to, kad buvo sumušti tėvų ar vyresnių brolių, seserų, pristatyta apie 50 mažamečių, dešimtį jų teko hospitalizuoti. Apie 90 vaikų įtarta nepriežiūra, 40 jų teko hospitalizuoti. Vaiko tiesių apsaugos skyrių duomenimis, 2015-aisiais nuo smurto nukentėjo 1 579 vaikai. Tačiau iš tikro jų gali būti kelis ar keliolika kartų daugiau.
Švietimo nepakanka
„Neturėdami tvirto, įstatymu apibrėžto pagrindo, negalime deramai apsaugoti Lietuvos vaikų, – kalbėjo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė Rasa Dičpetrienė. – Daug iššūkių kyla dirbant ne tik su traumuojamų vaikų tėvais, bet ir su socialiniais darbuotojais. Lietuvoje yra daug puikių tėvų, taip pat savo darbą mėgstančių socialinių darbuotojų, su kuriais bendradarbiaujame, tačiau vis dar netrūksta nerimą keliančių atvejų.“
Ji paminėjo šiomis dienomis paviešintą įrašą, kuriame matyti, kaip vienos Vilniaus ugdymo įstaigos darbuotoja psichologiškai traumuoja neįgalią auklėtinę. „Jei dar Lietuvoje yra žmonių, nesuvokiančių, kas yra psichologinis smurtas, kviečiu internete paklausyti įrašo, kuriame girdėti, kaip įstaigos prižiūrėtoja koneveikia mergaitę“, – aiškino ji.
Faktai
JT Vaiko teisių komitetas jau net tris kartus rekomendavo Lietuvai uždrausti vaikams taikyti fizines bausmes. 2012 m. tokios rekomendacijos mūsų šalį pasiekė iš JT Žmogaus teisių komiteto, o 2014 m. ir iš JT Komiteto prieš kankinimą.
51 pasaulio valstybė yra įstatymu visiškai uždraudusi vaikams taikyti fizines ir kitokias žeminančias bausmes. Tarp jų – Skandinavijos šalys, taip pat Latvija, Lenkija ir Estija. Dar 55 pasaulio valstybės išreiškė siekį visiškai uždrausti fizinių bausmių taikymą.
Lietuva kartu su Nepalu ir Prancūzija šiuo metu yra pradėjusios teisines procedūras dėl tokių bausmių uždraudimo.
Svarbu ne bausti, o padėti
Aušra Kurienė, Paramos vaikams centro direktorė
Šiuo metu Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose nėra aiškaus psichologinio, fizinio smurto ir nepriežiūros apibrėžimo. Baudžiamajame kodekse esantys apibrėžimai atspindi tik kraštutinius atvejus, už kuriuos numatoma baudžiamoji atsakomybė. Tačiau svarbiausia yra ne bausti, o laiku padėti. Smurtas turi būti kuo anksčiau atpažįstamas ir sustabdomas, vaikai ir šeimos turi laiku gauti pagalbą nelaukiant, kol ištiks tragedija.
Kol smurtas nėra tinkamai apibrėžtas įstatymais, vaiko teisių gynimo tarnybos neturi atspirties taško skirdamos prevencines ir pagalbos priemones. Aiškūs apibrėžimai ir galimybė jais remiantis įvertinti situaciją leistų tarnyboms efektyviau teikti pagalbą.
Nori konkretumo
Paulius Saudargas, Seimo narys
Didelė dalis įstatymo pataisų apibrėžimų ir formuluočių yra nevienareikšmiškos. Jų prasmė paliekama jį taikančių darbuotojų subjektyviai interpretacijai, todėl mes, grupė Seimo narių, pasiūlėme konkrečiau apibrėžti sąvokas, kad institucijos būtų įpareigotos vertinti ne pagal formalų požiūrį, bet orientuodamosi į realią apsaugą nuo tikros grėsmės. Teisiškai tie dalykai turi būti labai tikslūs.
Neturėtume sekti blogais pavyzdžiais, tarkime, Norvegijos „Barnevernet“, kuri tampa valstybe valstybėje. Mūsų požiūris visiškai kitas – pirmiausia siekiame apsaugoti visą šeimą, nes dabar orientuojamasi tik į vaiko apsaugą, o šeimos konteksto tarsi nebelieka. Šiandien kovojame su pasekmėmis. O pagrindinis darbas turi būti kova su priežastimis – socialine atskirtimi, skurdu ir alkoholizmu, – dėl kurių vaikai atsiranda nesaugioje aplinkoje.
Išliejamas pyktis
Rimantas Kėvalas, prof., dr., Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas
Lietuvoje vaikai nėra apsaugoti. Kalbu apie sumuštus vaikus, kuriems reikalinga medicininė pagalba. Tai nėra eilinis ausies pasukimas ar bakstelėjimas. Tai sunkūs smurto atvejai. Šie vaikai dažnai grįžta į tą pačią aplinką, iš kurios pateko į ligoninę. Jei vaikas patenka į gydymo įstaigą dėl smurto, tam tikrą laiką, kol bus išsiaiškinta, kas vyksta jo artimoje aplinkoje, jis turėtų būti nuo jos izoliuotas.
Ranką prieš vaikus pakelia net tik probleminių šeimų tėvai. Didžiausia problema – emocijų nevaldymas, pykčio išliejimas ant vaiko. Gerai, kad Seime vyksta diskusijos, jog įstatymais reikia uždrausti smurtą prieš vaikus, tačiau tai šiandien dar neįgyvendinta.
