Kalbos apie privalomą jaunųjų gydytojų įdarbinimą, numatomą draudimą medikams dirbti privačiose ir valstybinėse įstaigose vienu metu, mėginimai staigiai priimti sprendimus be viešo jų aptarimo sukėlė nerimą medicinos studentams.
Lietuvos sveikatos apsaugos sistema nėra dinamiškai besikeičianti sistema, kiekvienas į ją sąmoningai žengęs su tuo faktu susitaiko ir greičiausiai nesitiki itin sparčių pokyčių, tačiau daugelis priimtų sprendimų gali turėti reikšmingų ilgalaikių pasekmių.
Pastarųjų kelių metų, o ne tik kelių mėnesių, sveikatos apsaugos sistemos politikos pokyčiai studentams yra tikrai aktualūs ir nuolatos būna jų dėmesio centre – juk nuo sistemos raidos priklauso jų profesinės karjeros galimybės ir būsimos darbo sąlygos Lietuvoje.
Šiuo metu Vilniaus universiteto medikams nerimą kelią trys sveikatos apsaugos politikos aspektai: privalomo įdarbinimo po rezidentūros galimybė; nepakankamas studentų finansavimas stojant į rezidentūros studijas; sveikatos apsaugos sistemos žmogiškųjų išteklių planavimas ir neaiški gydytojų ruošimo sistema.
Privalomo įdarbinimo po rezidentūros studijų problema, studentų medikų nuomone, yra pati aktualiausia ir grėsmingiausia. Dirbti šalies regione kažkurios iš ministerijų (anąsyk šią idėją siūlė ŠMM, dabar SAM) nurodymu, taip siekiant užkamšyti medikų trūkumą, studentų tikrai nevilioja. Juk studentas šešerius metus intensyviai mokosi vientisosiose studijose, tuomet laukia nuo trejų iki šešerių metų darbo ir gilinimosi į pasirinktą sritį rezidentūros metu. Dar papildomai dirbti trejus ar penkerius metus ten, kur pats žmogus nepasirinko, o jam nurodė beveidė biurokratinė mašina? Tuomet medikas nustotų būti „jaunuoju“ tik beveik keturiasdešimties metų, o jo darbo sąlygos būtų visiškai neaiškios, juk vis tiek jam dirbti – privaloma...
Privalomo įdarbinimo idėja, deja, nėra tik dar viena detalė kelių pastarųjų mėnesių konfliktuose. Studentams jau teko kreiptis ir į buvusią Vyriausybę, argumentuojant, jog toks siūlymas atneš gerokai daugiau žalos nei naudos. Tačiau tiek kairieji, tiek dešinieji kažkodėl tiki, jog priverstinis darbas išspręs sistemos trūkumus. Kyla dar vienas klausimas – jei medikams bus vėl atgaivinta sovietinė „paskyrimų“ sistema, kokie kiti specialistai turi taip pat to laukti – teisininkai, inžinieriai ar dar kas nors?
Jaunųjų medikų atsakymas aiškus - VU Studentų atstovybė Medicinos fakultete (VU SA MF) surengė anoniminę internetinę apklausą VU Medicinos fakulteto studentams, kad išsiaiškintų tarp studentų vyraujančią nuomonę dėl galimų reformų. Apklausoje dalyvavo 396 respondentai, atstovaujantys įvairioms MF studijų programoms, iš jų beveik 90 procentų yra medicinos studentai, kuriems rezidentūrų tvarkos pakitimai bei darbo viešajame ir privačiajame sektoriuje galimybės ypač aktualios. Daugiau nei keturi penktadaliai MF studentų privalomą įdarbinimą po rezidentūros SAM nurodytoje valstybinėje įstaigoje vertina neigiamai.
Apklausa parodė, jog pusė studentų dar nėra apsisprendę, kur norėtų atlikti rezidentūrą. Iš žinančių, kur nori atlikti rezidentūrą, net trys ketvirtadaliai liktų Lietuvoje. Daugiau nei 70 procentų respondentų pasisako, jog sveikatos apsaugos reforma darys įtaką jų apsisprendimui dėl rezidentūros atlikimo vietos. Vos 6 procentai yra įsitikinę, jog tokiu atveju liktų Lietuvoje, likę studentai nemano, jog reforma darys įtaką jų apsisprendimui.
Neaiškumas ir nesikalbėjimo atmosfera, kovingi lozungai ir partinės rietenos studentams medikams tikrai neįkvepia pasitikėjimo šalies sveikatos apsaugos sistema kaip patikimu darbdaviu. Kasmet apie dvidešimt procentų medikų po vientisųjų studijų net netęsia profesinio tobulėjimo Lietuvoje, o iš karto tampa rezidentais Vakarų Europoje. VU SA MF tai vertina nuo 2010 metų, deja, tendencija, kol kas tik auga. Štai jums ir privalomo darbo nauda.
Antra problema, kurią mato studentai, yra nepakankamas finansavimas rezidentūros studijoms tęsti. Rezidentūra yra privaloma įgyti profesinei kompetencijai savarankiškai dirbti, studijų metai kainuoja beveik devyniolika tūkstančių litų. Pernai buvo sukurtas precedentas, kai ne visi medicinos studijų absolventai galėjo tęsti studijas – daugiau nei dvi dešimtys VU studentų net teoriškai negalėjo pretenduoti į rezidentūros vietas. Valstybei parengti mediką kainuoja apie šimtą tūkstančių litų. Po tokių sprendimų šie pinigai tiesiog išmetami vėjais užkertant absolventams kelią toliau tęsti studijas Lietuvoje. Ar dar kas nors stebisi, kodėl emigracijos mastai šioje specialybėje tokie dideli? Aš jau nebe.
Galiausiai, studentų medikų akimis, reikšminga problema yra neaiški gydytojų ruošimo sistema. Kelias nuo pirmakursio iki kompetentingo specialisto yra išskirtinai ilgas ir sudėtingas. Šiuo metu niekas negali pasakyti, Lietuvoje medikų trūksta ar yra per daug, kiek iš tiesų yra dirbančių vienu ar keliais etatais, koks ir kokių specialistų poreikis bus ateityje. Vėlgi toks neaiškumas valstybinėje sistemoje ir kalbos apie privačios praktikos draudimą kelia nerimą. Paklausti apie priimtiniausią sveikatos apsaugos modelį daugiau nei 95 procentai studentų atsakė, jog pritaria valstybinės ir privačios sistemos deriniui, vien valstybinę sistemą pasirinko trys procentai, likusi dalis respondentų palankiausiai vertina privačią sistemą. Įdomu, jog vien valstybiniame sektoriuje norėtų dirbti 5 procentai apklaustųjų, dvigubai daugiau studentų rinktųsi privačią praktiką, didžiausia dalis būsimų medikų norėtų derinti darbą abiejuose sektoriuose. Dėl šios priežasties daugiau nei 90 procentų respondentų draudimą dirbti ir valstybiniame, ir privačiame sektoriuje vertina neigiamai.
Išsakius pagrindines problemas visuomet kyla klausimas – o ką daryti? VU SA jau daugiau negu dvidešimt metų atstovauja savo studentams visuose lygmenyse (universitete, ministerijose, nacionaliniu lygmeniu) ir tikisi, jog šis ryšys bei mūsų konsultacinis vaidmuo nenyks, o kaip tik bus labiau naudojamas sprendžiant visus su sveikatos apsaugos sistemos pertvarka susijusius klausimus kartu įtraukiant ir studentus.
Vainius Rakauskas