Lietuvoje nėra vaisto, kurio kainos pirmiausia nepatvirtintų valstybė

Paaiškėjus faktui, kad valstybė negali pasirūpinti žemesnėmis kompensuojamų vaistų kainomis ir dabar net 9 iš 10 vaistų valstybei derantis su vaistų gamintoju yra brangesni, visuomenėje kyla pasipiktinimas. Dar šį mėnesį Lietuvos vaistinių asociacijai (LVA) pradėjus kampaniją „Skaidri vaistų kaina“, akcentuojama, kad vidutiniškai net 80 proc. kompensuojamųjų vaistų kainos sudaro gamintojo kaina ir tik 79 proc. visos vaisto kainos kompensuoja valstybė. Tad už ką mes mokame ir kodėl būtent tiek?

Reklama

Vaistų kainą sudaro gamintojo kaina, didmenininkui tenkanti dalis, mažmenininko taikoma marža ir pridėtinės vertės mokestis. Gamintojas – tai vaistą pagaminusi farmacijos bendrovė, didmenininkas – tiekėjas, kuris veikia kaip tarpininkas tarp gamintojų ir vaistinių, mažmenininkas – vaistinė, kurioje dirba farmacijos specialybę baigę specialistai ir vaistą įsigyja pacientas.

Vaisto kainą Lietuvai visais atvejais pasiūlo gamintojai: valstybė gali (ir turėtų) dėl šios kainos derėtis, tačiau galutinis sprendimas priklauso ne nuo jos. Kalbant apie kompensuojamuosius vaistus – apie 80 proc. kompensuojamojo vaisto kainos sudaro gamintojo kaina.

„Derybos su vaistų gamintojais yra ministerijos rankose, todėl būtent ji gali pasiekti, kad vaistai būtų kuo pigesni. Vaistinė yra kaip biblioteka – privalome turėti visus vaistus, kad žmogus, pasitaręs su gydytoju ar vaistininku, galėtų išsirinkti bet kokį jam reikalingą vaistą. Tačiau vaistinės neturi jokios galimybės daryti įtakos kainoms, kurios yra derinamos tiesiai tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir vaistų gamintojų“, - sako Lietuvos vaistinių asociacijos valdybos pirmininkė Kristina Nemaniūtė-Gagė.

Vaistinėje pirkdamas vaistą, vartotojas susimoka visą vaisto kainą. Tuo tarpu didžiąją dalį kompensuojamojo vaisto kainos kompensuoja valstybė PSDF biudžeto lėšomis. Gali būti apmokama 100, 90, 80 arba 50 proc. bazinės kompensuojamojo vaistinio preparato kainos. Tai reiškia, kad valstybė kompensuoja ne 100, 90, 80 ar 50 procentų visos vaisto kainos, bet tik tam tikrą atitinkamo vaisto kainos dalį.

Lietuvos vaistinių asociacijos paskaičiavimu, jei vaistas yra kompensuojamas 100 proc. (pacientui atrodytų, kad tai reiškia, jog kompensuoja visą kainą), valstybė vidutiniškai kompensuoja tik 79 proc. vaisto kainos. Pavyzdžiui, jei jūsų vaistas, kurį vartojate, kainuoja 5 eurus ir valstybė sako, kad kompensuoja jį 100 proc., realiai ji kompensuos mažesnę šio vaisto kainos dalį, nes valstybė jums skiriamą paramos lėšų dalį apskaičiuos nuo pigesniojo vaisto, esančio rinkoje, kainos. Dėl to vartotojui teks dar primokėti.

Paradoksalu – nors dažniausiai pacientų pasirenkamų vaistų kaina mažėja, į rinką vis labiau veržiasi vaistai, kurie yra labai reti, vienetiniai, jų kaina nepalyginama, bet jiems valstybė skiria vis didesnę dalį valstybės lėšų. Tokiu būdu valstybė iš įprastų žmonėms vaistų dalies atiminėja biudžeto lėšas ir atiduoda jas visiškai naujiems, kitose šalyse gal net neregistruojamiems vaistams.

Praėjusių metų statistika rodo, kad vos 8 proc. Lietuvos pacientų gydymui buvo skirti 60 proc. viso metams skirto PSDF biudžeto. Ir dėl to 2015 m. pacientai iš savo kišenės už kompensuojamuosius vaistus iš viso turėjo susimokėti 52 mln. eurų.

2016 m. atlikusi Lietuvos vaistų rinkos tyrimą, Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad kompensuojamųjų vaistų kainos didelės dėl valstybėje nepakankamai skatinamos konkurencijos tarp vaistų gamintojų.

Matydamas, kad pastaruosius dešimtmečius inovatyvių vaistų kainos Europos Sąjungoje išaugo tiek, kad daug gyventojų nebegali jų įpirkti, Europos Parlamentas siūlo gerinti vaistų prieinamumą ir stiprinti atsvarą farmacijos pramonei. Kovo 2 d. priimtoje Europos Parlamento (EP) rezoliucijoje siūloma skaidrinti vaistų kainodarą.