Slaugytoja emigrantė: „Iš pradžių Prancūzijos klinikoje jaučiausi kaip nukritusi iš Mėnulio“ (2)(5)

„Slaugytojos profesiją Pancūzijoje atradau iš naujo. Džiugu, kad ryte keliesi ir su malonumu eini į darbą, kad bendrauji su pacientais, kurie visada skleidžia gerą nuotaiką.   Čia juk neįmanoma nesišypsoti, būti surūgusiam darbe: kai pas tave ateina pacientas, šypsosi, sveikinasi, ir net kartais gavęs kokį neigiamą atsakymą, visada maloniai atsako "nieko tokio", "geros jums dienos", nejučia pradedi elgtis taip pat“, -  pasakoja lietuvaitė Vilija Paplauskaitė–Rose. Tęsiame pokalbį su ja. Pradžia - čia.

Reklama

 Ar Lietuvoje įgytas slaugytojo išsilavinimas tiko Prancūzijai? Kokias procedūras tenka įveikti, norint įsidarbinti slaugytoja Prancūzijoje?

Lietuvoje įgytas slaugytojo diplomas yra pripažistamas Prancūzijoje. Dokumentus tvarkiausi dar būdama Lietuvoje. Susiradau informaciją internete, susisiekiau su Prancūzijos Sveikatos ir sporto ministerija, sužinojau, kokių dokumentų reikia, viską surinkau, išverčiau ir išsiunčiau juos į Paryžių. Maždaug po trijų mėnesių gavau atsakymą, kad mano diplomas yra pripažistamas ir aš turiu teisę dirbti slaugytoja Prancūzijoje. Koks buvo džiaugsmas! O, bet tai tik visų vargų pradžia...Susirasti darbą - štai kur didysis išbandymas. Man pasisekė, nes aš atvažiavau pas savo draugą, dabartinį vyrą, ir man nereikėjo rūpintis duonos kąsniu ar būsto nuoma. Galėjau ramiai siuntinėti CV, eiti į darbo pokalbius, būti "pramesta", vėl viską pradėti iš naujo...

Kuo ypatingas slaugytojo darbas Prancūzijos reabilitacijos klinikoje?

Galiu papasakoti apie savo darbą reabilitacijos klinikoje. Joje yra 6 skyriai, kiekviename apie 40 lovų. Aš dirbau viename iš lengvesnių – su pacientais po kelio sąnario protezo, klubo protezo operacijų, po nudegimų, įvairių lėtinių kvėpavimo takų, retų infekcinių ligų, tokių kaip legioneliozė ir pan.

Slaugytojo darbas prasideda 6 val. 45 min. kraujo, šlapimo tyrimų paėmimu, poodinėmis antikoaguliantų injekcijomis, kraujo spaudimo, temperatūros matavimu ir kitomis procedūromis. Vėliau - chirurginių žaizdų perrišimai, lašelinės... Skyriuje slaugytojas yra vienas, gydytojų kabinetai pirmame aukšte, taigi visur vaikštome su  darbo mobiliais telefonais kišenėse ir visus klausimus sprendžiame tokiu būdu.

Į slaugos procesą gydytojai beveik nesikiša, jie pasitiki slaugytojų kompetencija, o jeigu reikalinga konsultacija -  slaugytojas pats paprašo. Slaugytojas atlieka labai įvairias slaugos procedūras. Jeigu lygintume su Lietuva, tai lietuviai slaugytojai, dirbantys reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriuose, galėtų lygintis su Prancūzijos slaugytojais, dirbančiais provincijos reabilitacijos klinikoje. Toje provincialioje klinikoje yra moderni aparatūra, echografai, kardiografai, rentgeno kabinetas, dozatoriai, slaugos priemonės tik vienkartinės, jau iš karto paruošti "paketai" perrišimams, šlapimo pūslės kateterizavimui ir pan., ir niekas ten jų "netaupo", kaip kartais tekdavo daryti Lietuvoje. Tai labai palengvina darbą, bet kai reikėjo visa tai perprasti ir išmokti, dažnai nesuprasdavai, kas ir kam reikalinga.

Ar galite palyginti slaugytojų darbą Lietuvoje ir Prancūzijoje? Kokie skirtumai?

Yra slaugytojas referentas, kuriam priklauso du skyriai, jis dirba administracinį darbą, bet tai yra ir tas žmogus, į kurį gali kreiptis, jeigu ko nors nežinai, nemoki arba iškyla problema. Tai vadinamasis "cadre infirmière", bet su Lietuvos slaugos administratoriais palyginti sunku, nes jis yra toks pat slaugytojas, tik turintis didesnį išsilavinimą, daugiau teorinių ir praktinių žinių. Jis dažnai padeda atlikti sudėtingesnes procedūras, su juo galima tartis, klausti patarimo ar pagalbos.

Kartą per savaitę vykdavo ir specialistų koliokviumai, t. y. kai gydytojas, kineziterapeutas, socialinis darbuotojas ir skyriaus slaugytojas aptaria savo pacientus, kiekvienas pasako savo nuomonę, pastebėjimus. Slaugytojas yra svarbus komandos narys, jis pažįsta pacientus, žino jų ligos ir gyvenimo anamnezes, bendrauja su jais. Beje, visas gydymas ir slauga yra kompiuterizuota, gydytojų paskyrimai, įrašai, slaugos istorija matoma kompiuterio ekrane. Tai yra be galo geras dalykas, ypač žinant, jog dažnai gydytojai rašo visiškai neįskaitomai.

Teko dalyvauti ir kursuose slaugytojams, kurie kol kas čia nėra privalomi, kaip Lietuvoje. Kursai yra nemokami, nes jeigu tu dirbi ligoninėje, tai ta ligoninė tave siunčia į kursus ir finansuoja. Lektoriai ateina labai rimtai pasiruošę, puikiai išdėsto medžiagą, taip pat išdalina atspausdintą medžiagą kiekvienam dalyviui, kad jis turėtų ir galėtų pasinaudoti, prisiminti jau savo darbe. Klausimai lektoriams irgi užduodami labai aktyviai, jaučiamas tikras susidomėjimas, diskutuojama, nebijoma užduoti ir nepatogių klausimų, ginčytis. Diskusijos kartais užsitęsia ir niekas net negalvoja kuo greičiau "atsiimti pažymėjimą ir dingti", kaip teko matyti Lietuvoje.

Ar sudarytos sąlygos slaugytojams daryti karjerą? Kaip skiriami slaugos administratoriai, ar vyksta jų rotacija?

Taip, karjerą gali daryti bet kuris slaugytojas. Jeigu jis jau turi pakankamai patirties, t. y. išdirbę bent trejus metus ligoninėse, gali toliau stoti mokytis, kad taptų tuo „cadre infirmière“. Ten įstoti nėra lengva, reikia pereiti konkursą, studijos, mokslai čia vyksta atsakingai, nes žmogus puikiai žino, kad vien diplomo parodymo nepakaks, norint gauti darbą - reikės įrodyti, jog tu tikrai sugebi dirbti.

Mano patirtis čia dar labai nedidelė, kad galėčiau tiksliai pasakyti, kokiu būdu vyksta ta rotacija, matyt, irgi reikia ieškoti tuo metu laisvos darbo vietos. Dažnai žmonės dėl darbo pasiūlymo persikrausto gyventi net į kitą regioną. Kiek mačiau savo klinikoje, visi „cadre infirmière“ yra dar gana jauni, energingi, viskuo besidomintys, o vyresni slaugytojai dažnai atsisako vadovaujamo darbo arba darbo intensyvesniuose skyriuose ir pereina dirbti puse etato.

Deja, prancūzai taip ir neišsikovojo ankstesnio išėjimo į pensiją, taigi žmonės į pensiją išeina 62 metų, jeigu jie yra išdirbę 42 metus, jeigu ne - reikia dirbti iki 67, kad galėtum gauti visą pensiją.

Kas jus dirbant Prancūzijoje labiausiai džiugina?

Džiugina pati profesija, aš ją čia atradau iš naujo. Džiugu, kad ryte keliesi ir su malonumu eini į darbą, kad bendrauji su pacientais, kurie visada skleidžia gerą nuotaiką, o tai mane stebino. Čia juk neįmanoma nesišypsoti, būti surūgusiam darbe: kai pas tave ateina pacientas, šypsosi, sveikinasi, ir net kartais gavęs kokį neigiamą atsakymą, visada maloniai atsako "nieko tokio", "geros jums dienos", nejučia pradedi elgtis taip pat.

Džiugina, kad yra kelios leidyklos, specialiai leidžiančios knygas, vadovėlius slaugytojams - ir studentams, ir jau dirbantiems.

Džiugina ir tai, kad slaugytojo alga leidžia gyventi normaliai, negalvojant apie duonos kąsnį.

Džiugina, nes ši profesija yra gerbiama. Tik atvažiavusi čia aš pradėjau su pasididžiavimu sakyti, jog esu slaugytoja. Džiugina, kad, nepaisant visų sunkumų, kolegos mane draugiškai priima, nors esu vienintelė užsienietė, turi kantrybės viską aiškinti, mokyti, įkvepia pasitikėjimo savimi.

Ar norėtumėte grįžti į Lietuvą?

 Į Lietuvą grįžti neketinu. Ir ne dėl pinigų. Esu pavargusi nuo ten vyraujančių santykių, visuotinio pesimizmo, pavydo, negeranoriškumo kitų atžvilgiu. Iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad Prancūzijoje lietuvių dar nėra daug. Stengiuosi bendrauti su prancūzais, tobulinti kalbą, domėtis Prancūzijos realijomis. Juk, šiaip ar taip, mano vyras - prancūzas, ir aš nuo pat atvykimo čia jaučiausi kaip namie.

Ačiū už interviu.

Kalbino Genovaitė Privedienė