Šilalės ligoninę jauni specialistai aplenkia(3)

Prieš aštuonerius metus Šilalės rajono ligoninei ėmęsis vadovauti Vidmantas Alšauskas sako, jog  per tą laiką įstaiga buvo aprūpinta nauja medicinine įranga, prieš tris dešimtmečius statytas ligoninės pastatas renovuotas, tačiau  lovų skaičius stacionare sumažėjo beveik tris kartus, o sutrumpinus teikiamų paslaugų sąrašą  teko atleisti beveik pusę darbuotojų.

Reklama

Kaip Šilalės ligoninė gyvena šiandien, po to, kai jai buvo suteiktas rajoninės ligoninės, neteikiančios reanimacijos, stacionarinės chirurgijos ir akušerijos paslaugų, statusas?

 Suduriame galą su galu, atlyginimus išsimokame, bet žmonės nebegauna kai kurių paslaugų:  akušerijos, reanimacijos, chirurgijos, neurologijos.  Pernai atleidome 64 darbuotojus – beveik pusę ligoninės. Finansavimas nuo  2009 metų  buvo sumažintas daugiau nei 3 milijonais litų.

Kokias paslaugas dar teikiate?

Kas čia beliko? Bendrosios terapijos, pediatrijos, dienos chirurgijos,  ambulatorinės-konsultacinės bei palaikomojo gydymo slaugos paslaugos.  Turime įrengtą intensyviosios terapijos palatą su šiuolaikiška įranga, bet darbui nėra visiškai pasiruošta, gydytojus reikia į kursus leisti.

Valdžia šneka, kad yra taupoma, bet mes kol kas to nepastebime. Nebegalėdami teikti kai kurių paslaugų,  vežame pacientus arba į Tauragę, arba į Klaipėdą. Kartais būna,  kad nuveži į Tauragę, o ten nepriima. Tada gabeni į Klaipėdą. Tai juk išlaidos. Ir tų pačių paslaugų įkainiai tretinio lygio ligoninėse  yra daug  didesni.

Atsitikus  kokiai nors avarijai, nukentėjusiuosius pirminei pagalbai privalu vežti į artimiausią gydymo įstaigą. Tad jei atveža žmogų po avarijos, pirminę pagalbą suteikiame ir gabename į kitą ligoninę. Bet kartais negalima delsti nė minutės. Įsivaizduojate, kiek baimės yra terapinio profilio gydytojams suteikiant pagalbą, kuri jiems nepriklauso pagal kodus, ypač kai šalia nėra  reanimacijos? Nors mes nebeturime akušerinio skyriaus, vis tiek 2-3 gimdymus per metus tenka priimti, nes viskas įvyksta žaibiškai.

Hipokrato priesaika lieka priesaika, bet jeigu kas nors būtų ne taip?  Juk pastaruoju metu kone mada tapo bylinėtis, kiek galima daugiau iš tų daktarų, ligoninės prisiteisti.

Ar buvote susidūrę su tokiais atvejais?

Taip. Spauda, televizija parodė, kad galima iš ligoninės išpešti pinigėlių, tai atsirado toks žmogelis, kuris prisiminė, kad prieš šešerius metus važiavo girtas su dviračiu, parkrito, prasiskėlė antakį. Mūsų ligoninėje jam siuvo, labai skaudėjo, kraujavo, liko randas. Na, ir parašė auditui skundą, paprašė 170 tūkst. litų.

Ar operacinėse darbo pakanka?

Turime gerai įrengtas operacines, bet likus dienos chirurgijai  2-3  nedidukės operacijos per savaitę - tai jau daug. O juk  operacines valyti, įrankius sterilizuoti reikia kasdien.

Beje, jaučiamės truputį nuskriausti dėl to, kad mums mokama griežtai už suteiktą paslaugą. Bet juk gydytojas vis tiek turi budėti ligoninėje. Žiemą mums dar šiek tiek lengviau, o vasarą?  Juk pas mus žemdirbių rajonas: žmogeliai  kol nenukas bulvių, neapsidirbs ūkyje, eina susilenkę, o kai jau visai suriečia į ožio ragą, tuomet ateina – gydytojau, gelbėkite.   O jaunimas važiuoja į didesnius miestus gydytis.

Kaip manote, ar gali po penkerių ar dešimties metų Šilalės ligoninėje nebelikti stacionaro?

Taip sakyti būtų nekorektiška, bet kas žino? Man  pradėjus čia dirbti, prieš aštuonerius metus, stacionare  buvo 150 lovų.  Po pirmojo restruktūrizacijos etapo liko 101  lova, o dabar – 81. Ir tuomet slaugos nebuvo, o šiandien iš tų 81 lovų  21 yra slaugos, 2 - paliatyviosios pagalbos. Tai kas čia beliko tokiam pastatui? Žvelgiant į gyventojų skaičių, perspektyva liūdna. Bet  valdžia, lygindama su Europos šalimis, teigia, kad tokia ligoninė kaip mūsų turėtų aptarnauti maždaug 100 tūkst. gyventojų. Išeitų, jog Tauragės apskrityje užtenka ir vienos ligoninės.

Nepaisant miglotų perspektyvų  pirmajame aukšte vyksta remonto darbai...

Taip,  Pediatrijos skyrių perkelsime į trečiąjį aukštą, o pirmajame bus Ambulatorinis konsultacinis skyrius. Be to, planuojame pirmajame aukšte įsteigti ambulatorinę reabilitaciją. Iki šiol Ambulatorinis konsultacinis skyrius buvo trečiajame aukšte. Juk  žmonės ateina ir su lazdelėmis, ir su ramentais, o pagyvenusieji ne visi ir liftu moka naudotis, be to, jis kartais stringa.

Pastatą sutvarkysime,  bet kas iš to – juk kasdieniniam gyvenimui ir darbui reikia žmonių, kurie teiktų paslaugas. O jeigu už paslaugas nemokama, mes žmonių neišlaikome, ir  tuomet pasibaigia visi mūsų geri norai.

Gydytojų kolektyvas tikriausiai artėja link užtarnauto poilsio. Ar jaunų  specialistų atvyksta dirbti?

Gydytojų amžiaus vidurkis mūsų ligoninėje - 56,5 metų. O  jauno žmogaus mes nė vieno neprisiprašome jau daug metų, nes eskaluojama, kad rajone greitai viskas bus uždaryta.

Vienu metu  jaunesni gydytojai ir iš Sovetsko, Tauragės, Klaipėdos, Telšių važiuodavo, bet nuolat čia gyvenančių nebuvo. Ir dabar savų gydytojų turime tik 16, o 21 atvyksta iš Telšių, Tauragės, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos.

Todėl sunku pasakyti, kas bus po penkerių metų.  Kaip sakoma,  žuvis ieško kur giliau, o žmogus - kur geriau. Tai natūralu. Gal valstybė turėtų pradėti nuo to, kad paruoštus kadrus kažkuriam laikui atsiųstų dirbti į provinciją, mažus rajonus. Nežinau.