"Sielų daktaras". Gydytojui Petrui Kisieliui atminti
Gegužės 4 d. paminėtos išeivijos gydytojo, ateitininko dr. Petro Kisieliaus (1917 – 2008 m.) penktosios mirties metinės. „Petras Kisielius – išskirtinė, unikali asmenybė. Jo gyvenimo reikšmę lietuvių tautai dar tik pradedame suvokti ir įprasminti“, – sako vienas iš visuomenininko įamžinimui skirto dokumentinio filmo „Sielų daktaras“ kūrėjų žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.
Papasakokite, kaip ir kodėl kilo mintis sukurti filmą apie išeivijoje garsų, bet Lietuvoje mažiau žinomą visuomenininką, gydytoją Petrą Kisielių?
Filmo idėja kilo natūraliai, atsigręžus į amžinuosius klausimus: kokia prasmė gyventi, kodėl esame pasaulyje, vardan ko gyvename? Na, padarome karjerą, uždirbame pinigų, įsigyjame namus, ilsimės prie šiltų jūrų? Ir vis tiek daug žmonių nėra laimingi. Gyvename tikrai turtingiau negu tarpukario Lietuvoje, o šitokia emigracija, šitoks bėgimas iš šalies!? Vadinasi, materialinė gerovė laimės žmogui neužtikrina, reikia kažko daugiau. Ko?
Tarpusavio santykiai mūsų apgailėtini. Jie stumia į neviltį. Vyrauja jėgos, pinigo, puikybės, paniekos silpnesniam, mažiau apsukriam kultas, patyčių kultūra. Ir staiga atsiranda žmonių, kurie nebijojo eiti prieš srovę – gyvena ir elgiasi kitaip. Kitaip tariant, pučia prieš vėją. Savo istorijoje turime nemaža žmonių, kurie pūtė prieš vėją, ir jiems pavyko. Deja, šie žmonės stumiami į visuomenės gyvenimo paraštes, juos vengiama rodyti.
Šiuo filmu mes irgi bandėme šiek tiek papūsti prieš vėją, t. y. papasakoti apie žmogų, kuris ne susikrovė milijonus ir paskui tuo puikavosi, bet milijonus išdalijo kitiems. Ir tuo įprasmino savo gyvenimą. Petras Kisielius buvo stipri asmenybė, jis elgėsi kitaip negu dauguma. Suprato, kad buvimas pasaulyje nėra vien malonumas sau. Be tarnystės kitam žmogus greitai pajunta beprasmybę. Tokios galvosenos šiandieninei Lietuvai labai trūksta. Matome, kiek daug čia viskuo nepatenkintų žmonių. Kadangi gyvenama dėl savęs. Bendruomenės, tautos reikmės tapo savotišku anachronizmu, vertu, geriausiu atveju, atlaidaus šypsnio. Ir štai pasekmės: šiandieninė emigracija iš Lietuvos, proporciniu atžvilgiu neturinti analogų Europoje. Ką tai rodo? Tai rodo milžinišką žmonių nusivylimą savo valstybe ir netikėjimą jos ateitimi. Visuomenės dauguma nebetiki, kad iš nepriklausomybės projekto dar gali kas nors išeiti, kas tarnautų žmogui, ne aparatui ar prie to aparato prisiplakusiems gudručiams.
Todėl mes manėme, kad verta parodyti žmones, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu galėtų liudyti kitokią žmogiškosios egzistencijos prasmę. Tokie žmonės įkvepia, padeda atrasti pasitikėjimą savo jėgomis, žadina viltį, kad ir čia verta gyventi ir galima kai ką nuveikti.
Petrą Kisielių pažinojote daugelį metų. Koks jis buvo gydytojas?
P. Kisielius buvo šeimos gydytojas. Dirbo privačioje Loretto ligoninėje Čikagos priemiestyje Cicero, vėliau – kitoje Oak Park Čikagos dalyje, Rush ligoninėje. Taip pat turėjo savo privatų kabinetą. Iš ankstyvo ryto pradėdavo darbą ligoninėje, o po pietų darbuodavosi savo kabinete. Jo kabineto laukiamasis visuomet buvo pilnas pacientų. Ir ne tik todėl, kad buvo labai geras gydytojas, bet ir dėl to, kad iš tų žmonių, kurie neturėdavo už ką susimokėti, atlygio už savo darbą jis neimdavo. Buvo galbūt vienas paskutiniųjų gydytojų Čikagoje, kuris lankydavo pacientus jų namuose. Turėjo keliolika pacientų, kurie buvo per 100 metų amžiaus. Kai jo teiraudavosi, kodėl jis vyksta pas pacientus, o ne šie pas daktarą važiuoja, P. Kisielius atsakydavo: „Ne visi gali tai padaryti“.
Dar daugiau. Kai ligoninės atsisakydavo pacientų, paaiškėjus, kad medicina bejėgė žmogui padėti, P. Kisielius ir tada savo pacientų neapleisdavo. „Dar lieka žmoniškumas: žmogų paguosti, nuraminti, kartais – palaikyti už rankos“, - sakydavo P. Kisielius. Jis buvo ne tik gydytojas, bet ir krikščionis. Gyveno ir veikė pagal krikščioniškai suprastą žmogaus pašaukimą. Dalijo ne tik save, savo laiką ir dėmesį, bet ir uždirbtus dolerius. Dešimtys ir šimtai pacientų ne tik nieko nemokėjo P. Kisieliui už gydymą, bet gavo iš jo dar ir pinigų vaistams.
Jis neskirstė pacientų pagal tautybę, priklausomybę socialinei grupei ar kitus kriterijus. „Jei žmogus kreipiasi į gydytoją – kreipiasi ne iš gero gyvenimo. Kaip aš jam nepadėsiu?“, -klausdavo P. Kisielius. Nepripažino tokių sąvokų, kaip savas ar svetimas. Todėl ne tik lietuviai, bet ir italai, ispanų kilmės žmonės, kiti amerikiečiai rado savo daktarą P. Kisielių. Trečiosios emigracijos bangos lietuvius pacientus, kurių turėjo apie 5 tūkstančius, gydė nemokamai. „Jie 50 metų gyveno už „geležinės uždangos“. Atvykę į Ameriką verčiasi sunkiai, turi prasigyventi. Man pasisekė labiau – buvau laisvas, gyvenau geriau. Turiu padėti, savotiškai grąžinti skolą, – sakydavęs P. Kisielius.
Filmas, tarp kitko, prasideda interviu su amerikiete gailestingąja sesele, dirbusia drauge su Petru Kisieliumi Loretto ligoninėje. „Ar žinote, kaip mes jį vadindavome?“ – klausė ji. – „Na, tikriausiai daktaru „Ka“. Kadangi amerikiečiams ištarti Kisieliaus pavardę sunku.” – „Ne“, – sakė seselė. – „Mes vadindavome jį „Doctor Saint“ – „šventuoju daktaru”.
Taigi šiuo filmu nuo pat jo kūrimo pradžios siekėte daugiau negu tik atskleisti istorinės asmenybės gyvenimą?
Taip išėjo natūraliai. Po filmo premjeros priėjo buvęs Ateitininkų federacijos pirmininkas Vygantas Malinauskas. Jis pasakė nesitikėjęs, kad galima būtų sukurti žiūrimą, iki pat pabaigos žiūrovų dėmesį kaustantį filmą, jo žodžiais, „apie idėją“. O ta „idėja“ – tai pilnutinio žmogaus idealas, kaip jį savo ateitininkams skirtuose raštuose yra apibrėžęs filosofas, ateitininkų ideologas ir gyvenimo mokytojas Stasys Šalkauskis. Ateitininkai kilo kaip saviauklos sąjūdis, papildantis, pratęsiantis ir harmonizuojantis krikščioniškos pasaulėžiūros pagrindais šeimoje ir mokykloje įgytą auklėjimą. Sintezė, integracija, harmonija nusako ateitininkiško auklėjimo kryptį. S. Šalkauskis gamtą, kultūrą ir religiją sujungė į vieną organišką visumą ir ieškojo žmonių, kurie tą idealą imtųsi vykdyti patys ir skelbtų kitiems kaip visuomeninį tautos uždavinį. Trys dalykai buvo ypač patraukę Šalkauskio dėmesį: lietuvių tautos pašaukimas, valstybės santvarka ir katalikiškojo jaunimo ideologija. Tokiais pilnutinio gyvenimo vykdytojais bei šalininkais Šalkauskis laikė ateitininkus. P. Kisielius buvo vienas iš jų.
Žinoma, drauge siekėme atskleisti Petro Kisieliaus asmenybę – jo galvoseną, veiksenos motyvaciją: kodėl buvo toks, kodėl elgėsi taip, o ne kitaip? Sunku suprasti P. Kisielių nepažįstant ir nesuprantant ateitininkų. Labai didelę savo gyvenimo dalį jis skyrė visuomeninei veiklai ir labai didelę dalį uždirbtų lėšų aukojo lietuviškosios visuomenės labui. Jis buvo tas, kuris mažiausiais ėmė iš savo pacientų, bet su didžiausiais įnašais prisidėdavo prie lietuviškų visuomeninių projektų. Neįsigilinusiam galėtų atrodyti: keistuolis, galėjo patogiai gyventi, o švaistėsi pinigais...
Bet būtent tokių žmonių, kaip dr. P. Kisielius, pasišventimo ir aukų dėka išeivijoje buvo įkurtas Lietuvių fondas, šiandien turintis per 14 mln. dolerių kapitalą.
Taip. Sukurta jaunimo stovykla „Dainava“, nupirkti Ateitininkų namai Čikagoje, įsteigtas Ateitininkų šalpos, dienraščio „Draugas“ fondai, sutelkta Cicero lietuvių bendruomenė, suorganizuota Čikagos lietuvių opera, „Vaidilutės“ teatras, „Ateities“ krepšinio komanda. Tai labai padėjo išsaugoti išeivijoje lietuvių kultūrą, kalbą, papročius, jaunimo lietuvišką dvasią.
P. Kisielius ir į jį panašūs žmonės šias institucijas kūrė už Lietuvos ribų, kliaudamiesi vien tikėjimu lietuvių tautos ateitimi, remdami tą veiklą asmeninėmis aukomis. Vartotojiška galvosena matuojant gali atrodyti, kad „daug turėjo, nieko ypatingo, kad kažką ir atidavė“. Kurdami filmą ir studijuodami P. Kisieliaus biografiją įsitikinome, kad jis niekad neturėjo pinigų per daug. Priešingai, dažnai jų kaip tik stokojo. Kartais net ėmė paskolas iš bankų, kad paremtų lietuviškus projektus, o paskui bankams „atidirbinėjo“. Dalintis su artimaisiais, nepriklausomai nuo to, kiek turi, buvo nuolatinė P. Kisieliaus gyvenimą orientavusioji mintis. Jis matė kitą žmogų kaip save patį. Ir dalinosi. Nors visą laiką ėjo „plonu ledu”, rizikuodamas kartais ir savo šeimos gerove. Užtat savo gyvenimą įprasmino. Gyvenimo pabaigoje ištarė: „Savo gyvenimą norėčiau pakartoti“.
Ačiū už pokalbį.
Mindaugas Savickas
Susiję straipsniai
