Šiaulių ligoninės istorija, jubiliejus ir šiandiena – knygoje

Leono Peleckio-Kaktavičiaus knyga „Angelas, kuris saugo“, skirta Respublikinės Šiaulių ligoninės 170 metų jubiliejui ir 60 metų sukakčiai, kai ligoninei pirmąkart buvo suteiktas respublikinės statusas, atveria plačią gydymo įstaigos gyvenimo panoramą ir tarsi gerais pažįstamais padaro ten dirbančius žmones.

Reklama

Iš archyvų ir pokalbių

Į rankas imant knygą apie gydymo įstaigą kyla dvejopas jausmas: įstaiga sumanė paminėti jubiliejus, o publicistas sumanymą vykdo, ieškodamas panegirikos žodžių. Džiugu, kad knyga nepasuko į šį kraštutinumą. Nejunti ir kito autoriui turėjusio kilti keblumo rašyti apie gydymo įstaigą, kadangi dėl įvairių aplinkybių medikų ir jų pacientų požiūriai į ją yra gana skirtingi.

Rašytojo ir publicisto L. Peleckio-Kaktavičiaus knygoje atsiveria gydymo pokyčiai, medicinos pažanga, medikų šeimų dinastijos, požiūris į specialybę, veriasi kadrų kaitos, tradiciškų perimamumo, naujovių pritaikymo tendencijos. Kiekviename skyriuje autorius kelia klausimus, kaip  situacija Šiauliuose atrodo palyginus su didžiausiais šalies miestais, kitomis šalimis.

Respublikinė Šiaulių ligoninė per metus dabar gydo apie 50-54 tūkst. pacientų stacionare ir apie 300 tūkst. konsultuoja ambulatoriškai. Tai ne tik Šiaulių miesto bei regiono, bet ir užsienio šalių piliečiai. Knygoje apžvelgtas sudėtingas ligoninės mechanizmas, kurio vienas žmogus niekaip neįsuktų ir nesuvaldytų. Pastarojo dešimtmečio pokyčius pristato Šiaulių ligoninės generalinis direktorius Petras Simavičius ir medicinos direktorė Vaiva Makštutienė, aptarę pagrindines gydymo įstaigos naujoves, ruošiamus įgyvendinti projektus, pvz., Kardiologijos skyrių bei Kardiologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus pertvarką. Ligoninės strateginio valdymo direktorė Aušrelė Šalkauskienė pasakoja apie ėjimo į priekį variklį – europinius ir valstybės investicijų fondų finansuojamus projektus.

Ne tik šiauliečiams turėtų  būti įdomūs istoriniai faktai, nuo kada Šiauliuose veikė ligoninė, kiek mieste dirbo gydytojų, kokį išsilavinimą jie turėjo, kiek kainavo para ligoninėje. Arba Lietuvos kovos su tuberkulioze draugijos (LKTD), kurios skyriaus pirmininku Šiauliuose tapo dr. Domas Jasaitis, būsimasis Šiaulių ligoninės direktorius, 1934 m. žurnale „Kova su džiova“  publikuoto straipsnio žodžiai: „Konstatavus, kad vienas šeimos narys serga džiova, stengiamasi ir šeimos narius įtraukti į nuolatinę dispanserio kontrolę, kas dažniausiai pavyksta“. Nuo 1936 m. silpnesni vaikai buvo siunčiami pas turtingesnius ūkininkus, gyvenančius pamiškėse, prie upių. Savivaldybės dotacijos ir LKTD nario mokesčio nepakakdavo, todėl draugija lėšas rinko organizuodama loterijas, įvairias rinkliavas. Tarpukaryje (1937) pradėtos daryti ir pseumotorakso procedūros.

Faktai pateikti kruopščiu metraštininko žvilgsniu, nemažai duomenų surinkta archyvuose, pažymėtos datos, kada koks pašnekovas kalbintas, praeities įvykiai prisimenami iš publicisto užrašų.

Svarbus kiekvienas žmogus

Ar sudėtinga būtų sudaryti geriausių gydytojų ir slaugytojų dešimtukus? To pasiteirautas Šiaulių ligoninės generalinis direktorius pastebėjo, kad jis, kaip administratorius, sudarytų savo dešimtukus, o pacientai – savo. Nors, beveik neabejoja, tarp tų dešimtukų didelių skirtumų nebūtų. Informacijos pakanka – kartais rengiamos Šiaulių ligoninėje besigydančiųjų apklausos apie gydytojus, slaugytojus, skyrių vedėjus.

Ligoninės vadovas neslėpė, kad apie 30 proc. gydytojų yra pensininkai – be jų mieste sveikatos priežiūra praktiškai būtų sužlugdyta, neužtikrintų visos paros postų, atsirastų didžiulės eilės pas gydytojus. Pasak P. Simavičiaus, taip atsitiko dėl politikų padarytų klaidų ir atvertų sienų. Kai kitose ES valstybėse gydytojams mokamas 5-7 kartus didesnis atlyginimas, 12-15 metų studijavę jaunuoliai linkę išvažiuoti dirbti į užsienį, į Lietuvos ligonines ateina mažuma. Kai kurie keičia profilį ir renkasi farmacijos kompanijas, kur ir Lietuvoje galima neblogai uždirbti. Liūdna, kad valstybės galvos nepriima rimtų sprendimų, nes rajonuose padėtis kritiška – yra ligoninės, bet nėra gydytojų. Jaunieji specialistai tiesiog nebesirenka periferijos.

Knygos struktūra – tarsi ekskursija po visus ligoninės skyrius ir padalinius, nuosekliai supažindinanti su gydymo įstaiga, jos darbuotojais, skyrių darbo specifika ir tvarka, populiariausiomis paslaugomis ir procedūromis, tikėtina operacijų ir gydymo trukme, dirbančiais žmonėmis, vyriausiais ir jauniausiais komandos nariais.

Iš skyriaus į skyrių

Pirmiausia apžvelgtas Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus darbas, kurį autorius pavadina ekstremaliausiu ligoninėje (jame per parą pagalbą gauna apie 300-350 ligonių), kuris po rekonstrukcijos užims maždaug 900 kv. metrų plotą.

Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus vedėja Daiva Jautakienė neslėpė, jog čia dirbti išties nelengva – nestandartinių situacijų daug, darbas labai intensyvus. Pacientų srautai ir krūviai pastebimai padidėjo, uždarius rajonų ligonines, sumažinus ten chirurginę pagalbą.

„Kiekviena diena įdomi. Čia galima romanus rašyti“, - pastebėjo D. Jautakienė. Bene įsimintiniausia jai diena buvo, kai greitoji pagalba atvežė visad besišypsantį žmogų, kaip jį įvardijo atlydėjęs gydytojas. Velykų naktį pusbrolis pusbroliui perkirto veidą, tačiau žmogų pavyko išgelbėti. Nors po skubios operacijos dar laukė plastinė, pamainai baigiantis skyriaus darbuotojas atsiduso: „Velykų rytas visgi stebuklingas“.

Anksčiau buvo sakoma, kad mūsų gydytojai viską gali, tik neturi su kuo dirbti. O dabar? Taip paklaustas Šiaulių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyriaus vedėjas Robertas Mikalauskas, beje, 28 metų darbo stažą turintis gydytojas, Lietuvos ortopedų-traumatologų draugijos valdybos narys, teigė tvirtai negalįs pasakyti, kaip apsirūpinę naujausia aparatūra ir technika Vilnius ir Kaunas, bet, atrodo, nelabai daug nutolę nuo Šiaulių. Dar šis tas įdomesnio: naudojant stipresnius fiksatorius kaulams, galima pasiekti, kad žmogus po operacijos gali vaikščioti iš karto, net minti, viską atlaiko įdėtasis metalas.   O ne taip seniai neįsivaizduota lūžių gydymo be gipso. Anot R. Mikalausko, vilniečiai giriasi, kad jie gipso jau išvis nenaudoja. Šiauliškiai paprastesniais lūžių atvejais dar naudoja. Kartais ir šalia operacinio  gydymo naudoja. Jei abejoja, ar bus pakankamai tvirta. Tądien, kai knygos autorius lankėsi Ortopedijos-traumatologijos centre, pagalba buvo teikiama net 72 ligoniams: rajonų ligoninėse uždarius tokios paskirties skyrius, pacientai važiuoja į Šiaulius.

Ir požiūris į darbą

Ginekologijos skyriaus vadovas medicinos mokslų daktaras Andrius Simavičius, Šiaulių ligoninėje dirbantis nuo šio amžiaus pradžios, išskiria du dalykus: intensyvų chirurgo darbą ir intensyvų mokymąsi, paminėdamas chirurgo aukso amžių – keturiasdešimt penkerius metus.

„Dar turiu laiko lipti į kalną. O paskui reikės tai išlaikyti“, - sako A. Simavičius, neįsivaizduojantis šiuolaikinio gydytojo, kuris apsiribotų tik savo gydymo įstaiga. Todėl stengiasi kasmet vieną ar du kartus pasidairyti kitose pasaulio klinikose, institutuose. Savo darbą linkęs įvardinti kaip gyvenimo būdą. Žino, kada ateis į darbą, o kada išeis - ne.

„Medikas apskritai neturėtų į savo darbą žiūrėti kaip į prievolę, nes taip labai lengva tapti pilka vidutinybe. Jei nori ko nors pasiekti, būti lyderiu, jei iš tikrųjų nori padėti pacientams net kai padėti beveik neįmanoma, turi nuolat tobulėti, turi būti truputį pamišęs“, - sako A. Simavičius, 2010 m. atlikęs pirmąsias laparoskopines limfinių mazgų šalinimo operacijas, anksčiau už tokias atliktas Kaune, Vilniuje.

Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas Povilas Venckus, pelnęs „Profesijos riterio“ nominaciją, įsitikinęs, kad gydymo sėkmė priklauso nuo visos komandos. Dar prieš septynias daktaras jau būna centre. Pirmiausia apsilanko ten, kur sunkiausi ligoniukai, Vaikų reanimacijos skyriuje. Septintą valandą prasideda oficiali vizitacija, vėliau aptariami rezultatai. Operacijos prasideda devintą. Pasitaiko ir neplaninių, labai skubių. Ypač padidėja krūviai šiltuoju metų laiku, tai – vaikiškų traumų laikotarpis. Laimė, sukomplektuotas pakankamas gydytojų skaičius.

Ar labai jų Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centras skiriasi nuo įkurtųjų Vilniuje, Kaune?

„Medicinine aparatūra - niekuo. Tačiau minėti centrai yra sukaupę įvairesnių – retų, sudėtingų patologijų. Bet tai nereiškia, kad Šiauliuose dirba prastesni chirurgai. Norint suteikti tinkamą medicininę pagalbą, tos ar kitos patologijos reikia operuoti daug. Jei gydytojas turės vos vieną du atvejus per metus ir bandys atlikti sudėtingą operaciją, neturėdamas patirties, - rezultatai bus prasti. Kas mums atrodo labai paprasta, tas mažesnėj ligoninėj sudėtinga. Kas mums taptų labai sudėtinga, kitoj ligoninėj, pvz., Vilniaus ar Kauno klinikose, kur koncentruojamos retos patologijos ir taikomos kitos gydymo metodikos, būtų nesudėtinga. Arba – kas sudėtinga Vilniuje ar Kaune, kokio nors pasaulinio didmiesčio klinikoje nesudėtinga. Viską lemia patirtis. Kiekvienas centras tam tikrą lygį užtikrina. Jei reikia, kviečiasi į pagalbą kolegas, kartais net į užsienį pacientus siunčia“, - aiškino P. Venckus.

Svarbiausia atskirti, kur žmogus, kur – liga

Kaip gimė sumanymas išleisti tokią knygą? L. Peleckis-Kaktavičius abejojo, ar taip būtų įvykę, jei ne žiauri avarija 2001 m. pavasarį. Per devynis mėnesius, kol daug lūžių patyrusi jo žmona gulėjo ant nugaros, L. Peleckis-Kaktavičius daug patyrė ir išmoko. Net rašyti kairiąja ranka, nes dešinioji po avarijos laikėsi tik... ant garbės žodžio. Tuomet pirmąsyk giliai pajuto, kas yra sveikata, atjauta, tikras draugas, kaip svarbu, kad sutiko Gydytojų, labai daug padariusių, kad prikeltų jo žmoną. Kai 2012-ųjų gruodį vėl netikėtai pateko į Respublikinės Šiaulių ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus darbuotojų rankas, šie nežinojo, kad jų pacientas – būsimos knygos apie ligoninę autorius, jo planuose tokio sumanymo taip pat nebuvo. Todėl tai, ką patyrė, pamatė, pajuto, - tikra, objektyvu ir neginčytina.

Nors knygoje paminėti net 268 žmonės, autorius  apgailestavo, kad nesutalpino visų vertų dėmesio medikų.

„Kalbindamas ligoninės darbuotojus, bandydamas pajusti, kas yra svarbiausia, turėjau galimybių pamatyti tai, kas medikams yra kasdienybė, įprasta, o man - verta nuostabos. Toli gražu ne kiekvienam yra lemta rankose laikyti chirurgo skalpelį, suteikti pirmąją pagalbą“, - sakė L. Peleckis-Kaktavičius.

Pasak nusipelniusio gydytojo R. Sadausko, knyga įpareigoja būti tokiais, kokiais mes vienas kitą norėtume ir matyti. Net galima pavydėti šiauliečiams - skaitome knygas, kuriose aprašytas kitų žmonių gyvenimas, o šioje knygoje šiauliečiams dauguma – gerai pažįstami, Šiaulių medikams – visi savi, nuo pirmo iki paskutinio puslapio.