Savanorystė – būdas pažinti save ir pasaulį

„Savanoriavimas kitoje šalyje suteikia lankstumo – turi įprasti šnekėti kita kalba, prisitaikyti prie vietinių papročių, – daug ką tenka daryti pirmą kartą. Bet svarbiausia – gali įvertinti, ką reiškia gyventi Lietuvoje“, - sako Vilniuje gyvenanti organizacijos „Socialinis veiksmas“ narė Aurelija Dzedzevičiūtė, inicijavusi ir įgyvendinusi ne vieną neturtingiesiems skirtą socialinį projektą.

Reklama

Motyvuoja žmonių gyvenimo pokyčiai

Aurelija apsisprendė, ką studijuos Vilniaus universitete, paskutiniaisiais mokslo metais Širvintų rajono Musninkų kaimo vidurinėje mokykloje. „Gerai sekėsi visi dalykai, tad kai teko pasirinkti studijas, pasidomėjusi apie socialinį darbą sužinojau, kad bus ir šiek tiek psichologijos, sociologijos, todėl šios studijos pasirodė patrauklios“.

Studijų metu ji aktyviai įsitraukė į Tarptautinį jaunimo mainų organizavimą. Pirmojo su bendraminčiais parengto tarptautinio projekto dėka buvo papuoštas jos gimtasis Širvintų rajono Čiobiškio kaimas. Parengė su bendraminčiais programą, pagal kurią jauni žmonės galėtų vykdyti įvairias veiklas. Kaimo centre, priešais seniūniją, kartu su jaunimu iš kitų šalių sukūrė nedidelį skulptūrų parką.

Tačiau su rimtesne socialine veikla mergina susidūrė trečiame kurse, praktikos metu Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ laikinuose namuose, kurie tapo ir pirmąja darboviete.

„Praktikos pradžioje šiek tiek nusivyliau, nes tuo metu idealizavau pasaulį, maniau sau, jog daugeliui galiu padėti, bet kai susiduri su sudėtinga realybe, nebežinai, kaip išmoktas teorijas taikyti praktikoje, kai kuriose situacijose net pikta būdavo, – atviravo Aurelija. – Tik paskui pradėjau suvokti, kokias žinias, kaip galiu taikyti praktikoje. Kas labiausiai motyvuoja? Kai dirbi su žmonėmis ir pamatai, kad pasikeičia jų gyvenimai: gyvenę gatvėje susiranda darbą, išsinuomoja būstą ir išsikelia iš Nakvynės namų. Deja, tokie pokyčiai vyksta labai lėtai“.

Lankė benamius

Po penkerių vadovavimo metų Nakvynės namams, pajuto, kad nori permainų, tad pasinaudojusi Europos savanorių tarnyba, išvyko 9 mėnesiams savanoriauti gatvėje su benamiais į Barseloną Ispanijoje.

Paprašėme įvardinti svarbiausius skirtumus tarp darbo su gyvenančiais gatvėje mūsų šalyje ir Ispanijoje. Jos teigimu, ten žmonės, kaip ir pas mus, atsiduria gatvėje dėl įvairių priežasčių: vyras po skyrybų palieka žmonai butą, pats netenka pajamų ir negali nuomotis būsto arba praranda sveikatą, nebegali dirbti, išeina iš įkalinimo įstaigos ir nedirba, neturi kur gyventi, juo labiau jeigu jis vidutinio amžiaus, anksčiau nedirbęs. Šie neturtėliai gauna pašalpas, valgo socialinėse valgyklose. Tiesa, ten dėl šiltesnio klimato jie gatvėje gyvena apskritus metus, o Lietuvoje daugelis žiemai atkulniuoja į nakvynės namus.

„Lietuvoje yra įstaiga, pavyzdžiui, nakvynės namai, kurioje lauki iš gatvės ateinančių žmonių, o Ispanijoje mes patys eidavome aplankyti benamių į tam tikras teritorijas kartą per savaitę. Jeigu jie panorėdavo, savanoriai nukreipdavo juos, kur gali gauti pagalbą, - pasakojo vilnietė. – Vieno iš pirmųjų mano tokio vizito metu aplankėme vyrą, kurio paklausėme, ar ateis į dienos centrą. Jis pažadėjo, tačiau vėliau kolegos paaiškino, kad jis visada pažada, bet neateina. Bet dar tą pačią dieną jis atėjo! Apsigyveno nakvynės namuose, pradėjo ieškotis darbo, bet po kurio laiko staiga vėl dingo. Jis buvo 10 metų praleidęs gatvėje, tad jam sunku buvo pakeisti gyvenimo būdą, įpročius, tai kelia baimę.

Išmoko lankstumo

Gatvėje gyvenančių, kaip ir pas mus, Ispanijoje yra įvairių. Su vienais susidraugavau, užsimezgė artimesnis ryšys, kiti nenori bendrauti, tik pasisveikina, jeigu nenusiteikę šnekėtis, tai gali ir apšaukti. Ten socialiniai darbuotojai su jais bendrauja artimiau, šilčiau, pavyzdžiui, su benamiais užsuka į kavinukę prie kavos pasikalbėti. Žinoma, socialiniai darbuotojai, kaip ir mes Lietuvoje, juos konsultuoja, kuria įvairias veiklas, kuriomis užimtų, pritrauktų“.

Savanoriavimas kitoje šalyje, pasak pašnekovės, suteikia lankstumo – turi iš naujo įprasti kalbėti kita kalba, susirasti, kur nusipirkti maisto, perprasti ir prisitaikyti prie vietinių papročių, – daug ką tenka daryti pirmą kartą. Bet svarbiausia – gali įvertinti, ką reiškia gyventi Lietuvoje. Baigiantis projektui, buvo nusprendusi likti Ispanijoje, tačiau grįžusi į gimtinę atostogų, persigalvojo. „Supratau, kad ten visada liksiu svetima, nes giliau nesuprantu aplinkos, su ja nesieja glaudesni ryšiai“, - prisipažino Aurelija.

Savanorystė naudinga ir savanoriams

Tad grįžo į Lietuvą ir įsitraukė į projektą „Žmogus dėžė“. Su savanoriais leido žurnalą, kurį gatvėse pardavinėjo bedarbiai. Po pusantrų metų šios veiklos pradėjo dirbti organizacijoje „Socialinis veiksmas“, kuri koordinuoja ir vykdo įvairias savanorystės programas.

Aurelijos atstovaujama organizacija yra sudariusi sutartis su apie 80 ne pelno organizacijų, kuriose savanoriauja ir mūsų tautiečiai, ir užsieniečiai. Paklausta, kuo tai naudinga, pateikė vieną iš daugybės teigiamų pavyzdžių. „Prieš metus į mūsų šalį atvyko 28 metų vengras, panoręs radikaliai pakeisti gyvenimą, kuris buvo drovus, uždaras. Pradėjęs savanoriauti, išmoko lietuvių kalbą, susirado draugę. Pamatėme, kaip jis tapo laisvesnis, atviresnis, vėliau susirado darbą ir liko Lietuvoje“, – papasakojo pašnekovė.

Tiems, kurie dvejoja, ar svečioje šalyje ištvertų ilgesnį laiką, ji pataria išbandyti trumpesnę, dviejų mėnesių, savanorystę, o jei patiks, tada susirasti ilgesniam laikui. Austrijoje, Vokietijoje įprasta, kad jauni žmonės, baigę vidurinę, išvyksta savanoriauti, tad daug iš šių šalių atvyksta ir į Lietuvą. Daugėja žmonių ir iš Ispanijos, Turkijos, Ukrainos.

Nemunu - plaustu iš sulčių pakelių

Kaip mergina mėgsta praleisti laisvalaikį po įtemptos darbo savaitės? Aurelija atsakė, jog patinka ilsėtis gamtoje – leistis į žygius, taip pat susitikti su draugais, skaityti.

Šią vasarą per atostogas su draugu ji leidosi į nuotykius. „Sugalvojome pasiskolinti kito draugo idėją ir iš sulčių pakelių pasidarėme plaustą. Juo plaukėme Nemunu penkias dienas – nuo Merkinės iki Birštono. Pirmyn yrėmės lėtai – didžiausias mūsų pasiektas greitis maždaug 4 km per valandą. Mokėmės, kaip atsargiai perplaukti sroves, ką daryti, kai nuneša į krantą. Vienas didžiausių iššūkių – kai mus netoli paskutinio sustojimo užklupo audra. Mes prisistūmėme prie kranto, turėjome palapinę, kurioje ir pratūnojome, kol gamta nurimo. Į krantą nenorėjome keltis, nes galėjo užkristi koks medis“, - linksmai patirtais įspūdžiais dalijosi Aurelija.