Riedučiai – naudingiau už bėgimą, bet reikia mokėti griūti
Važinėjimas riedučiais – puiki alternatyva bėgimui, nes žmogaus kūnas gauna tokias pat apkrovas, tik nepatiria streso. Taip teigia sporto inventoriumi prekiaujančios įmonės atstovas Viktoras Zaubidovas. Tačiau, pasak jo, reikia mokėti ne tik važiuoti riedučiais, bet ir sustoti ar netgi griūti.
„Profesionalus instruktorius žino, kaip tinkamai pateikti informaciją, kad bepradedantis žmogus ją tinkamai įsisavintų. Instruktorius visada parodys, kaip teisingai nugriūti (ko draugas turbūt niekada nepasakys), kaip teisingai stabdyti (kas yra didžioji pradedančių riedutininkų problema)“, – LRT Radijui sako V. Zaubidovas.
Jo kolega Tomas Žukas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmą kartą ant riedučių atsistoję žmonės turėtų mokytis važiuoti ant žolės, o ne ant asfalto.
Pagrindinių judesių žmonės išmoksta per 10 minučių
Anot V. Zaubidovo, važinėjimas riedučiais – sporto šaka, reikalaujanti koordinacijos ir fizinio pasiruošimo, bet, jo pastebėjimu, tuo dabar užsiima daugybė žmonių. „Tai – puiki alternatyva tiek bėgimui, tiek kitokiam fizinės būklės gerinimui, nes kūnas dirba labai simetriškai. Jis gauna tolygias apkrovas į kojas, rankas, nugarą, mentis. Tai nesukuria smūgių į sąnarius kaip bėgimas. Kūnas tiesiog harmoningai vystosi“, – aiškina V. Zaubidovas.
Jam antrina T. Žukas, atkreipdamas dėmesį, kad dažnai tik vyresnio amžiaus žmonėms atrodo, jog, užlipus ant riedučių, jie iš karto nukris. Specialisto teigimu, kaip ir kiekvienos sporto šakos ar kito naujo dalyko, taip ir važinėjimo riedučiais reikia po truputį mokytis, tačiau paprastai pagrindinių judesių žmonės išmoksta per maždaug 10 minučių.
„Kad ir kaip bebūtų keista, visa tai reikia pradėti daryti ant žolės – atsistoti su riedučiais ant žolės ir po truputį pradėti riedėti – žolė neduoda greitai važiuoti. Kai pradedate važiuoti ant žolės, o kojos nebesiskečia, galite pereiti ant asfalto. Paprastai ir nė karto ant riedučių nestovėjęs žmogus per 10 minučių išmoksta pradinius judesius ir gali jausti šiokį tokį malonumą“, – tikina T. Žukas.
LRT Radijo pašnekovai sutinka, kad daugiausia važinėjančių riedučiais žmonių yra Vilniuje, tačiau akcentuoja, kad tam įtakos turi elementarios priežastys – Vilniuje yra daugiausia žmonių ir gana gerai pritaikyta infrastruktūra. Nepaisant to, V. Zaubidovas pabrėžia, kad gera infrastruktūra yra ir kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose – Jonavoje, Druskininkuose, Klaipėdoje.
„Iš tikrųjų riedutininkas yra kaip pėsčiasis, todėl dviračių takas – ne visai jam skirta juosta, [...] bet, kaip žinia, važiuoti šaligatviu riedutininkas neturi galimybių – jaučia didelį diskomfortą. Juo labiau negali važiuoti gatve, todėl tenka būti lanksčiam ir prisiglausti prie dviratininkų“, – sako V. Zaubidovas.
Riedučius perka ir senjorai
Apsisprendus įsigyti riedučius, taip pat reikėtų pasirūpinti saugumu – rankų bei kojų apsaugomis ir šalmu. Nors dauguma riedutininkų šalmų nedėvi, T. Žukas pataria važinėti su šalmu. „Galima sau užduoti klausimą – ar šią dieną krisiu ant galvos, ar ne? Pats visada važinėju su šalmu. Patogu, nes ne taip spigina saulė, nekaista galva, yra ventiliacinės angos, kurios tą galvą vėdina. Žinoma, gal tai nėra taip patogu, kaip būti be šalmo, bet visą laiką gali ant kelio išbėgti šuniukas ar mažas vaikas. Rankytės ir kojytės gali sugyti. Su galva gali būti daugiau problemų“, – teigia T. Žukas.
Jam antrina ir V. Zaubidovas, kuris su minėtomis apsaugomis rekomenduoja įsigyti ir akinukus. Anot specialisto, važiuojant riedučiais, pasiekiamas gana didelis greitis, o, važinėjantis mieste ar tuo labiau parke, į akį gali įskristi vabzdys.
Abu LRT Radijo pašnekovai tikina, kad riedučius įsigyti ateina ir garbaus amžiaus – 60–70 metų – sulaukę žmonės, o vidutinis pirkėjo amžius – 32–35 metai, todėl, kaip pastebi V. Zaubidovas, tuo užsiima ne tik vaikai.
Susiję straipsniai
