Sveikatos apsaugos ministras viršijo savo įgaliojimus ir kompetenciją

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. spalio 23 d. paskelbė sprendimą norminėje administracinėje byloje, iškeltoje pagal Seimo narių prašymą patikrinti sveikatos apsaugos ministro įsakymų, be kita ko nustatančių kompensuojamųjų vaistinių preparatų įrašymo į kainyną tvarką bei kompensuojamųjų vaistinių preparatų įsigijimo taisykles, teisėtumą.

LVAT išnagrinėjęs bylą konstatavo, jog sveikatos apsaugos ministras viršijo savo kompetenciją nustatydamas, kad apdraustajam ar jo atstovui pagal elektroninį receptą su žyma „Pirmas paskyrimas“ turi būti išduotas (parduotas) pigiausias kompensuojamasis vaistinis preparatas, o jei apdraustasis ar jo atstovas atsisako įsigyti pigiausią kompensuojamąjį vaistinį preparatą, kito kompensuojamojo vaistinio preparato įsigijimo išlaidos jam visiškai nekompensuojamos. Kaip sprendime nurodė teismas – apribojimai, apsunkinantys privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų teisės gauti vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų įgyvendinimą, turi būti įtvirtinti įstatyme.

LVAT taip pat pripažino, kad sveikatos apsaugos ministras nėra kompetentingas priimti sprendimą dėl vaistinio preparato išbraukimo iš kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyno, nes tokia jo teisė taip pat tiesiogiai nenustatyta įstatyme. Vaistinio preparato išbraukimu iš kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyno yra sukeliamos pasekmės ne tik vaistinių preparatų tiekėjams, pagal kurių prašymą vaistiniai preparatai įrašyti į šį kainyną, bet ir pacientams, nes ribojama jų teisė įsigyti vaistinį preparatą, kurio kaina yra priimtinesnė.

Teismas sprendime konstatavo ir tai, kad kompensuojamųjų vaistinių preparatų bazinės kainos apskaičiavimo tvarkos nustatymas priskirtas Vyriausybės kompetencijai. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog nurodydamas konkrečią duomenų bazę, kuria turi būti vadovaujamasi apskaičiuojant bazines kainas, taip pat nurodydamas, jog apskaičiuojant bazines kainas vadovaujamasi ne tik Europos Sąjungos valstybėse deklaruojamomis, tačiau ir didmeninėmis kainomis, taip pat nustatydamas konkretų duomenų ėmimo laikotarpį, sveikatos apsaugos ministras viršijo savo įgaliojimus ir kompetenciją.

LVAT nusprendė, kad sveikatos apsaugos ministras neturėjo teisės poįstatyminiame teisės akte įtvirtinti sankcija teismo pripažintų nuostatų, įpareigojančių grąžinti į PSDF biudžetą tam tikrą išlaidų sumą, jei dėl tiekimo sutrikimo vaistinis preparatas buvo išbrauktas iš kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyno ir dėl to padidėjo kitų tos grupės vaistinių preparatų bazinė kaina bei PSDF biudžeto išlaidos jiems kompensuoti.

Teismas nusprendė, kad neteisėtais pripažintos sveikatos apsaugos ministro įsakymų dalys neteks galios 2019 m. gruodžio 31 d. teismo sprendimą paskelbus Teisės aktų registre. Tokį sprendimą teismas motyvavo būtinybe sudaryti objektyvias galimybes sureguliuoti teisinius santykius, kad nebūtų sutrikdytos kompensuojamųjų vaistinių preparatų išdavimo procedūros, taip sudarant prielaidas apsunkinti ar iš esmės paneigti asmenų galimybes įgyvendinti iš Konstitucijos bei įstatymų kylančias teises į sveikatos apsaugą.