Psichiatrijos dialogas su visuomene: koks jis?

Kaip geriau suprasti vieniems kitus? Kaip galėtume veiksmingai bendradarbiauti ir kaip rasti kompromisus tarp žiniasklaidos, viešųjų ryšių, rinkodaros taisyklių ir medicinos etikos? Neseniai vykusioje šalies psichiatrų konferencijoje „Daugiau erdvės sveikatai“ surengta ir diskusija "Psichiatrijos dialogas su visuomene: koks jis ir koks galėtų būti?".

Reklama

Joje dalyvavo viešųjų ryšių specialistas Rytis Juozapavičius, rinkodaros ir socialinės reklamos atstovai Audrius Gruodis ir Paulius Rymeikis, Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkė Jolanta Beniušytė. Diskusija vedė gydytoja psichiatrė, „Atviros psichiatrijos mėnuo“ koordinatorė Nijolė Goštautaitė Midttun. Pateikiame sutrumpintą diskusijos variantą.

N. Goštautaitė Midttun: Kaip užmegzti dialogą su visuomene?

Rytis Juozapavičius: Psichiatrijoje yra per daug paslapčių, gąsdinimų, kad padarys iš tavęs daržovę, o žurnalistai tik ir laukia: parašykime apie tai. Juk žiniasklaida yra verslas, ir neišvengiamai rašys, nes lengviau rašyti blogus dalykus. Ir tikslas - kuo pigiau ir daugiau prigaminti. Žiniasklaidoje trūksta sėkmės istorijų, kad įmanoma padėti sergantiems, kad galima pasveikti. Viešųjų ryšių požiūriu nešti tą šviesą, viltį yra svarbu. Jei žurnalistai nerašo, galima pasinaudoti socialiniais tinklais.

Jolanta Beniušytė: Nė karto nėra tekę turėti blogos patirties bendraujant su uostamiesčio ir regiono gydytojais psichiatrais, visada atsakydavo į visus klausimus, rengiant teminius straipsnius apie psichikos ligas. Tačiau man ir kolegoms dirbti sudėtingiau, kai susiduriame su konkrečiu atveju – paciento istorija. Redakcijos sulaukia nemažai skundų iš visuomenės, kai skundžiamasi psichikos ligonių elgesiu, nes žmonės jų nesupranta ir bijo. Kaip švelninti tą visuomenės stigmą dėl psichikos ligonių integravimosi? Kaip juos geriau suprasti? Gal čia labiau galėtų prisidėti psichiatrų bendruomenė ar lankstesnis teisinis reguliavimas? Dar noriu pasakyti, kad ne visa žiniasklaida vaikosi skandalų, kraujo ir blogio. Regioninė, rajoninė žiniasklaida, kuri yra arčiau žmonių, labiau stengiasi atspindėti visumą: joje yra ir šviesos, ir tamsos. Juk toks yra ir gyvenimas.

Rytis Juozapavičius: Tik atspindys? O ar pripažįsta ir taiso žurnalistai savo klaidas? Nes man neteko girdėti, kad koks nors garsus žurnalistas kalbėtų apie savo klaidas. Pavyzdžiui, laikraštis „The New York Times“ nuolat taiso klaidas, o pas mus vyrauja nuostata: gal kiti ir klysta, tik jau ne aš. Nors šiokias tokias šios situacijos gerėjimo tendencijas įžvelgti jau galima.

Jolanta Beniušytė: Aišku, ne tik atspindys, bet ir problematika, analizė, kritinis mąstymas. Kiekvieno normalaus žurnalisto garbės reikalas yra taisyti klaidas ir laikytis Visuomenės informavimo etikos kodekso. Kaip tik išėjo kodekso nauja redakcija. Pavyzdžiui, jame aiškiai apibrėžta, kaip rašyti apie savižudybes, kaip jų neromantizuoti ir panašiai.

Nijolė Goštautaitė Midttun: „Mes, gydytojai psichiatrai, matome, jog žurnalistai daro nemažai klaidų. Ar yra atlikti kokie nors tyrimai apie tai, kiek padaroma klaidų ir kokia atsakomybė?

Jolanta Beniušytė: Dėl žurnalistų klaidų galima pasiskųsti Visuomenės informavimo etikos komisijai, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. Skundų daugėja, nes žmonės galbūt jau nebebijo skųstis.

Nijolė Goštautaitė Midttun: Kaip padaryti, kad tarp mūsų profesijų vyktų dialogas?

Jolanta Beniušytė: Manau, galima būtų surengti bendras konferencijas. Tokių mes turėjome su policija, teismais tam, kad geriau suprastume vieni kitus, aptartume, kaip geriau informuoti visuomenę. Pakviesčiau gydytojus psichiatrus patiems aktyviau bendrauti su žurnalistais, bendrauti nuoširdžiai, nebijoti, juk visi esame žmonės.

Stasys Naujokas, Regioninės Telšių ligoninės gydytojas psichiatras: Būti draugais su žurnalistais neišeina, nes tikrai „išdurs“. Kai skambina žurnalistas, iškart pagalvoji, kad jau kažką prisidirbai. Mūsų santykiai turi apsiriboti tik informacijos pateikimu. Mes jaučiame atsakomybę savo darbe, norėtųsi, jog ir žurnalistai tą patį darytų. Kai tuos du vaikus įmetė į šulinį, vos ne mėnesį žiniasklaida varė visais kanalais ir aš neabejojau, kad bus antras toks atvejis. Ir neapsirikau.

Nijolė Goštautaitė Midttun: Ar manote, kad tai susiję dalykai? Ar tokia informacija skatina tam tikrą elgesį?

Rytis Juozapavičius: Žiniasklaidos vartojimas veikia žmonės, rodo Niujorke atlikti tyrimai. Kas žiūri TV, yra 2-3 kartus agresyvesni. Pas mus vyrauja komercinė žiniasklaida, kuri dirba dėl pelno. Dėl to yra daug neigiamo poveikio. Kai kurios žiniasklaidos priemonėms reikia padidinti PVM, nes labiau kenkia visuomenei negu ją informuoja ar sukuria naudos. Pabarame juos, kad negražu, bet jie ir toliau rašo. Savireguliacija neveikia taip, kaip reikėtų, politikai nieko nepadaro, nes tai per daug sudėtinga.

Nijolė Goštautaitė Midttun: Kas šioje situacijoje galėtų būti arbitras, kas visa tai suvaldytų?

Jolanta Beniušytė, Rytis Juozapavičius: Skaitytojai, vartotojai, kurie užuot skaitę tokius laikraščius, persikelia į  socialinius tinklus.

Nijolė Goštautaitė Midttun: Gal viskam atsvara gali būti socialinė reklama?

Paulius Rymeikis: Jei ilgą laiką ką nors kartosime, žmonės ims tuo tikėti. Socialinė reklama turi poveikį keisti elgseną, požiūrį. Prisiminkime reklamą „Aš ne daunas, aš žmogus“. Užsienyje irgi buvo sukurta panaši reklama, kai buvo rodoma mergaitė, kuri gyvena įprastą paauglės gyvenimą: žaidžia, mokosi, bendrauja su draugais. Ir akimirką pažvelgia į veidrodį – pamatome Dauno liga sergantį žmogų, bet jo gyvenimas iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų. Tačiau esmė yra ta, kad žmonių požiūris, elgsena nepasikeis per 2 savaites. Reikia ilgalaikių socialinių programų, trunkančių ilgiau nei trejus metus. Ir tai nereiškia, kad pakabinai plakatą ir jis kabo toje pat vietoje trejus metus. Jau po 5 mėnesių žmonės įpranta prie plakato vaizdo ir jo nebemato. Todėl socialinę reklamą reikia nuolat atnaujinti, o tai kainuoja daug pastangų ir lėšų. Bandymų nėra daug, kai kurie jų nevykę. Pavyzdžiui, naujausia reklama su atsisukusiu varžteliu, kuris skambiai nukrenta ant grindų, neva visiems taip gali nutikti. Ši reklama labai nepatiko visų pirma patiems psichikos ligomis sergantiems žmonėms. Tai subtili sritis.

Nijolė Goštautaitė Midttun: Apibendrinant tai, kas pasakyta, dialogas – tai nuoseklus darbas, kuri bandome pradėti. Iš psichiatrų pusės – tai daugiau kalbėti ir kalbėti įvairiais būdais: per žiniasklaidą, socialinę reklamą. Tačiau ar galime jau kalbėti apie psichiatrijos pardavimą, rinkodarą?

Audrius Gruodis: Yra tokia nuomonė, kad psichiatrija seniai parduota farmacijos bizniui. Visų pirma būtina apsispręsti, ką mes parduodame: sveikatą ar psichiatriją? Štai viena gydymo klinika skelbia kainas: psichiatro paslaugos 20 proc. brangesnės už psichologo. Jų reklama kviečia: jei ko nors bijai, jei ištiko nelaimė, stovi ant bedugnės slenksčio, ateik, padėsime. Ir tai yra įdomu, nes skamba tarsi kelionių agentūros kvietimas. Tačiau ne paslaptis, kad žmonės bijo eiti pas psichiatrus, nes juos gaubia lyg ir paslaptys. Tą jūs ir patys sakote. Ginekologai irgi paslapčių neišduoda, bet savo paslaugas parduoda, reklamuoja labiau. Verslas yra gyvas organizmas: jei bus paklausa, bus ir pasiūla. Jei norėsime tik bėdas taisyti, konkrečias ligas gydyti – bus siauras ratas pacientų. O jei daugiau? Akivaizdu, kad reikia daugiau, nes dabar dauguma žmonių net nežino, kuo skiriasi psichologas nuo psichiatro.

Nijolė Goštautaitė Midttun: Ar mes galime reikalauti iš žmonių, kad jie sugebėtų atskirti šias dvi profesijas?

Rytis Juozapavičius: O kam jums tai? Juk jūsų tikslas – padėti žmogui. Kaip pavadinsi, nepagadinsi.

Nijolė Goštautaitė Midttun: Tai viena iš priežasčių, kai žmonės pavėluotai kreipiasi pagalbos, nes nueina ne tuo adresu. Arba imasi ieškoti alternatyvaus gydymo ir dar labiau sugaišta brangaus laiko. O laiku patekę pas gydytojus psichiatrus greičiau sveiktų, vadinasi, sustiprėtų psichinė sveikata visuomenėje.

Rytis Juozapavičius: Tamsybių yra daug. Vienintelė mano laida televizijoje buvo apie raganas, kurią uždraudė. Mano tikslas buvo kovoti prieš tamsybes. Kartą į laidą pakviečiau du mokslininkus ir dvi raganas – naiviai tikėjau, kad mokslas nugalės, bet apsirikau. Mano kolegos, vedę panašią laidą, kartą bandė pasišaipyti iš vieno raganiaus paklausę, ar jis galįs vieną iš žurnalistų paversti šernu. Kitas supyko, kodėl šernu, o ne kiškiu. Žurnalistai tol ginčijosi, kuo norėtų būti paversti, kol raganius juos rimtu balsu pertraukė: „Tai jūs vieną kartą apsispręskite“. Tą akimirką pasirodė, kad tas raganius viską gali.

Nijolė Goštautaitė Midttun: Ar ir mes turime būti juokingi, turėti daugiau humoro, kad mus pastebėtų?

Audrius Gruodis: Svarbu, už ką žmogus moka pinigus. Humoro yra ir nemokamai. Jei žmogui aiškinsime, kad jam tas ir anas bus blogai, jis tikrai neleis pinigų. Ar mes apibrėžiame rinką kaip pacientai, ar žvelgiame plačiau? Visi prisimename laikus, kai mamos, išgirdusios, kad vaikui teks nešioti akinius, imdavo verkti. Dabar tai įprastas dalykas ir nieko nešokiruoja, jog vos ne kas trečias žmogus yra su akiniais. Tai nėra koks nors blogis. Dabar girdime kalbant – kas antras yra „psichas“. O gal nėra blogai būti tuo „psichu“? Kai visuomenė nebenorės, kad taip būtų, manau, ir atsiras poreikis švietimui. O tada ir ateis verslas. Panašiai kaip istorijoje su akiniais.

Rytis Juozapavičius: Labai svarbu, kokia yra nauda žmogui. Kaip pasirinkti, pas kokį specialistą eiti? Kur pacientų atsiliepimai, žinynai, interneto puslapiai?

Nijolė Goštautaitė Midttun: Bet ar mus skaitys? Mus iki šiol tikino, kad skaitomos tik drastiškos istorijos, surenkančios daugiausiai „klikų“.

Audrius Gruodis: Kodėl ne? Juk egzistuoja įdomiosios psichiatrijos puslapis. Ten sužinojau, kad yra net 550 įvairių fobijų formų. Tai įdomu. Įdomu ir įvairūs žaidimai, testai. Reikia populiarių gydytojų psichiatrų figūrų visuomenėje. Šiai dienai pralaimime kovą su raganomis, priklausomybėmis, nes trūksta pinigų.

Rytis Juozapavičius: Norisi vilties ir švietimo. Nusižudė mano draugas – aš net nežinojau, kas vyksta jo galvoje, jokių požymių elgsenoje nesimatė. Kas yra ta psichikos sveikata? Gydytojai psichiatrai gali tapti visuomenės sąjūdžiu šioje srityje.

Paulius Rymeikis: Informacija reikalinga čia ir dabar, kad žmonės perskaitytų su malonumu ir žinotų, kur rasti pagalbą.

Jolanta Beniušytė: Žiniasklaidoje reikėtų skleisti kuo daugiau moksliškai pagrįstos medicininės informacijos. Pralaimime kovą su šarlatanais, nes žmonės linkę tikėtis greito stebuklo, pagijimo. Antai dar žymus rašytojas Akselis Miuntė „Knygoje apie San Mikelę“ pasakojo istoriją, kaip komisija mieste aptiko nelegaliai dirbantį prestižinį universitetą baigusį gydytoją, ant kurio durų buvo parašyta, jog čia priima stebukladarys. Gydytojas maldavo komisijos jo neišduoti, nes sužinoję, kad jis tikras gydytojas, žmonės pas jį nebeis gydytis ir jis nebegaus pajamų. Manau, būtina mažinti stigmą visuomenėje dėl psichikos ligų, juk gėda ne gydytis, o nesigydyti. Dar kartą kviečiu gydytojus psichiatrus aktyviau bendradarbiauti su žurnalistais bendram labui, kad visuomenė būtų sveikesnė, nes dabar pastebimai vyrauja depresinės nuotaikos.

Nijolė Goštautaitė Midttun: O kokiais save norėtų matyti spaudoje pacientai? Ar yra tinkama apie juos papasakoti tik taip, kaip jie norėtų?

Jolanta Beniušytė: Žurnalistų pareiga išklausyti daug šaltinių: patį pacientą, jo gydytoją, artimuosius, ištyrinėti jo aplinką.

Rytis Juozapavičius: Svarbu ne kiekybė, o kokybė.

Audrius Gruodis: Kas užtikrina kokybę? Pinigai. Kai nėra pinigų, atsiranda tokie prasti reklamos klipai kaip su tuo atsisukusiu varžteliu. Turi būti taip: kokybė+atsakomybė+poreikis. Ši sritis – tai nearti dirvonai. Juk depresija – stabili lietuvio būsena, simbolis - rūpintojėlis, o dainos – raudos. Labai trūksta pozityvumo, todėl psichiatrai amžinai turės darbo.

Nijolė Goštautaitė Midttun: Taigi visi suprantame, kad reikia ilgo ir nuoseklaus darbo. Šiandien sudėliojome ir naują „torto“ receptą: šiek tiek pinigų, pozityvumo, laiko ir drąsos – nebebijoti vieniems kitų.

Gydytojų psichiatrų komentarai po diskusijos:

Nijolė Goštautaitė Midttun: Psichiatrams buvo tikrai vertinga išgirsti kitų profesijų atstovus, pamatyti, ką jūs turite pasakyti, pagalvoti, kaip su jumis bendradarbiauti. Man asmeniškai buvo labai geras tas priminimas, kad žurnalistai irgi turi savo etikos kodeksą, kad dalis net ir jį naudoja. Taip pat ir žinia, kad profesionalių žurnalistų irgi mažėja - kadrai yra problema ne tik medikams.

Arūnas Rimkus, Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos gydytojas psichiatras, skyriaus vedėjas: Aš pasigendu to, kad realybę viešumoje mes priimtume tokią, kokia ji yra. Kalbame apie stigmą, apie tai, jog ligoniai bijo, kad psichiatrai iš jų padarys „daržoves“, todėl vengia gydytis. Tačiau taip ir yra, nes jei žmogus serga sunkia psichikos liga, ji progresuoja ir to nereikia slėpti. Bet tai atsitinka ne dėl gydymo, o dėl ligos. Tą turime aiškiai pasakyti. Taip pat ir tai, kad Dauno liga sergantis žmogus tikrai nėra toks pat kaip visi.

Tamara Kuntelija-Plieskė, Vilniaus medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoja psichiatrė: Tai, ką mes jaučiame, matome, kam suteikiame prasmę – suvokimas ateina su patirtimi, branda. Reikia mokėti visuomenei pateikti tas sėkmės istorijas – mes jų turime ne vieną. Mes turime nuolat tobulintis, mokytis atvirai kalbėti apie klaidas, problemas. Kodėl mes nenorime gydyti to ar ano paciento? Ar suteikiame viltį savo pacientui? Mums reikia daug gerų mokymų, išsikalbėjimo, kad kaip ši vykusi diskusija, konferencija, nes psichiatrai yra tarsi uždaroje socialinėje atskirtyje.

Onutė Davidonienė, Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė: Pastebime, kad žiniasklaida daro daug klaidų publikacijose, susijusiose su psichine sveikata. Yra tekę susidurti su žurnalistais, turinčiais iš anksto suformuotą nuomonę. Vienas toks žurnalistas atvyko pas mane su jau paruoštu tarsi teismo nuosprendžiu, neva esi kaltas, belieka tik patvirtinti. Tačiau pavyko su juo pasikalbėti, buvau išklausyta, į mano argumentus buvo atsižvelgta. Manau, daug kas priklauso nuo žurnalistų profesionalumo, tos srities, apie kurią jie rašo, išmanymo“.

Mindaugas Marcinkevičius, Psichikos sveikatos vadybos asociacijos direktorius, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas: Mes kaltiname žiniasklaidą, kad vaikosi sensacijų. Tačiau, mano nuomone, didesnę žalą daro tie mūsų kolegos, kurie užsiima psichiatrijos antireklama. Jie metų metais kalba apie tai, kad Lietuvos psichiatrijoje niekas nepasikeitė nuo tarybinių laikų, kad sugebame gydyti tik vaistais, kad nėra psichoterapijos paslaugų, psichologijos ir kad esame parsidavę farmacininkams. Todėl reikia pirmiau savo darže apsikuopti, o po to reikšti pretenzijas žiniasklaidai ir kitiems.