Psichiatras Martynas Andrijevskis: “Pagaliau jaučiuosi savo lėkštėje”(2)
Antri metai vaikų psichiatru Doverio vaikų psichikos sveikatos centre (CAMHS) Jungtinėje Karalystėje dirbantis gydytojas Martynas Andrijevskis tėvynę sako palikęs todėl, kad vaikų stacionaras nepatiko dėl senamadiškumo, o suaugusiųjų skyriuje dirbti artimiausius 5-10 metų atrodė košmaras. Kodėl darbą Lietuvoje psichiatras laiko košmaru, o darbą Anglijoje prilygina buvimui savo lėkštėje? Pakalbėjome.
Vos kelerius metus padirbęs psichiatru Lietuvoje, išvykote į Jungtinę Karalystę. Kokia patirtis privertė dairytis į užsienį?
Suvokiau, kad priėjau kryžkelę, ir teko apsispręsti: ar tapti psichiatru stacionare ir vaikų psichiatriją turėti kaip hobį, ar viską mesti ir išmėginti savo jėgas vienoje pažangiausių sveikatos priežiūros sistemų.
Užsikrėtęs Jaunimo psichologinės paramos centro (tai savotiška oazė Lietuvos jaunimo psichikos sveikatos paslaugų dykumoje) vertybėmis ir paragavęs darbo valstybinėje medicinoje, pasijutau kaip tas pagrandukas iš pasakos. Vaikų stacionaras nepatiko dėl senamadiškumo. Suaugusiųjų skyriuje dirbti artimiausius 5-10 metų atrodė košmaras. Eiti dirbti į bendruomenę už 2000 litų po 11 metų studijų atrodė išvis tragiška.
Palaipsniui ėmiau šniukštinėti pasiūlymų užsienyje ir susitikimas su norvegų "galvų medžiotojais" buvo tikras atradimas. Jie tiesiai pasakė: labiausiai reikia radiologų ir vaikų psichiatrų, štai šešių lovų skyrius, kuriam reikia gydytojo, štai vieta prie jūros, pradinė alga – 70 tūkst. eurų per metus, vaikams - darželis ir pan. Vienintelė sąlyga - išmokti kalbą. Deja, po savaitės svarstymo pasidarė aišku, kad esu per daug „įsimylėjęs“ anglų, kurios mokiausi paskutinius 15 metų, tad dviejų iššūkių - naujos vaikų psichiatrijos ir naujos kalbos tikrai nebenoriu.
Kitas žingsnis buvo darbo paieškos Jungtinėje Karalystėje. Deja, čia firmos nieko padoraus nesiūlė. Gerai, kad vaikų psichiatrija nepopuliari, vadinasi, konkursai į darbo vietas palyginti nedideli – 1-3 pretendentai į darbo vietą, ne taip, kaip anesteziologijoje - po 20-30 konkurentų.
Mano supratimu, Lietuvos vaikų psichiatrija šiuo metu kaip tik yra tokioje stadijoje, kurioje Vakarai buvo prieš 10-15 metų. Pati specialybė yra labai įdomi, tačiau kai susisluoksniuoja trijų aukštų problemos (gydytojų, psichiatrų ir vaikų psichiatrų), susiraizgo tikras Gordijaus mazgas, kuris neišvengiamai veda prie palaipsnio specialistų nutekėjimo į JK, Daniją ar Švediją.
Vaikų psichikos sveikata Lietuvoje vis dar yra našlaitė kitų specialybių atžvilgiu. Nors popieriuje ir yra patvirtinta Psichikos sveikatos strategija, ji realiai guli stalčiuje. Mano nuomone, pažangesnių ir pilietiškai aktyvių psichikos sveikatos darbuotojų pastangos, surašytos šioje strategijoje, tėra dar vienas užtiesalas drambliui, kuris kaip ėjo savo kryptimi, taip ir toliau tipena.
Sakote, kad dirbdamas Lietuvoje nesijautėte esąs savo lėkštėje. Ką gi jautėte?
Visų pirma jaučiau nesaugumą. Gydymo metu patenki į labai rizikingas situacijas ir tenka priimti atsakingus sprendimus. Tačiau nuolat jautiesi gana pažeidžiamas tiek iš pacientų ir jų artimųjų, tiek iš kolegų pusės
– trūko jų palaikymo. Vis dar gaji kultūra slėpti klaidas ir ne mokytis iš jų, o bausti. Tai sukuria beviltiškumo ir baimės atmosferą. Skundai nėra skirti pasimokyti iš sisteminių klaidų, o daugiau atpirkimo ožių paieškai.
Toliau - nesąžiningumas. Jis yra dvilypis. Atlyginimas už riziką yra neproporcingas. Tiesa, yra specialistų, kurie gerai uždirba, tačiau valstybinėje medicinoje nėra vienodos bazinės algos. Pabaigusio daktaro alga gali skirtis kelis kartus. Pvz., šeimos gydytojas gali gauti ir 2 tūkst., o chirurgas - ir 12-15 tūkst. už tą patį etatą. Toks dalykas Jungtinėje Karalystėje neįsivaizduojamas. Privačios įmonės gali mokėti kiek nori, bet valstybinė medicina turi būti sąžiningesnė. Mes (jaunieji gydytojai) pramušėme bazinę algą rezidentams, tačiau Lietuvos gydytojų sąjunga tuo nesirūpina.
Kuo patrauklus psichiatro darbas Anglijoje?
Skaidrumas ir pagarba tiek tarp kolegų, tiek iš pacientų pusės. Darbo laikas paskirstytas harmoningai tarp klinikinių ir administracinių užduočių. Atlyginimas keturis-šešis kartus didesnis, o krūvis mažesnis, dėl to ženkliai pagerėja šeimos gyvenimo kokybė. Dirbu ne nuo 8 iki 20 val., kaip Lietuvoje, dar su dviem budėjimais per savaitę, o 40-44 val. per savaitę. Daug daugiau autonomijos ir galimybių reikšti savo iniciatyvas, vystyti specifinius interesus savo specialybėje. Savęs tobulinimas yra privalomas ir vertinamas dalykas, garantuoti mokymai pagal poreikį.
Kokią sveikatos priežiūros organizavimo patirtį galėtume perimti iš Anglijos?
Pradėti galima būtų nuo komandinio darbo, bazinio kontrakto ir didesnio skaidrumo. Nėra tobulų sveikatos apsaugos sistemų, tačiau efektyvumo galima mokytis ir mokytis. E-medicinos merdėjimas - vienas pagrindinių simptomų, rodančių, kiek atsilikusi yra Lietuva.
Norėtųsi pakeisti pačių gydytojų savivaldą, kad jie pagaliau imtų drąsiai ir atvirai šnekėti apie savo sunkumus. Šiuo metu tokia diskusija nevyksta ir šiuolaikinė "reforma" tėra tik skambus taupymo pavadinimas. Kokia veiksminga gali būti savivalda, rodo Estijos anesteziologų pavyzdys. Nepatiko įdarbinimo sąlygos - visi nutraukė kontraktus, įkūrė UAB`a ir ligonių kasoms bei ligoninėms nieko kito neliko kaip tik pirkti jų paslaugas.
Ką daryti, kad jauni medikai nebėgtų iš Lietuvos? Kaip sustabdyti šį procesą?
Įtraukti juos į pokyčius ir suteikti viltį, kad jie gali kuo nors prisidėti. Dabartiniai rezidentai yra matę užsienio ir žino, kaip kitur yra dirbama, ne iš nuogirdų, o patyrę tai savo kailiu. Pastaruoju metu vėl atgyja kalbos apie privalomas paskolas rezidentams. Tai dar vienas sovietmečio atavizmas ir man labai sunku patikėti, kad XXI amžiuje Europos Sąjungoje dar gali būti tokių dinozaurų, kurie garsiai kalbėtų Lukašenkos stiliumi. Deja, kol Lietuvoje bus daugiau dejuojama, bet neveikiama kryptingai ir efektyviai, tol Lietuva bus pati „turtingiausia“ šalis, nes ruoš gydytojus visam pasauliui, bet ne sau. Gydytojo vertė gali atsiskleisti tik komandoje, vienas lauke - ne karys. Tam, kad galima būtų panaudoti specialias žinias, reikalingi stiprūs ir slaugytojai. Ypač psichikos sveikatos srityje gydytojas yra tik vienas iš komandos žaidėjų. Paprastai brangiausias, bet tikrai ne pats reikalingiausias.
Ką reikia pakeisti, kad medikai grįžtų?
Visų pirma reikia suprasti, kad yra daug paprasčiau pristabdyti nutekėjimą nei jau susigrąžinti išvykusius. Tačiau vienas reikšmingiausių dalykų siekiant skatinti grįžimą būtų skaidrios bendros darbo rinkos sukūrimas. Dabar nėra nei konkursų į gydytojų vietas, nėra nei internete vienos vietos, kur galima būtų rasti darbo skelbimus, nei aiškių kriterijų ir reikalavimų, ko reikia norint įsidarbinti. Rezidentai dalinasi darbo pasiūlymais patys savo el. konferencijose. Tai net ne antro, o trečio pasaulio lygis.
Taigi Lietuvos medicinoje dar yra labai daug erdvės tobulėti. Tam reikia laiko. Laiko užauginti naują kartą, kuri nesitaiko prie inercijos, o mėgina daryti kitaip. Laiko suprasti, kad niekas už tave neateis ir nepadarys. Ir be veiklios gydytojų savivaldos dauguma tesiblaškys oportunistų ar sistemos įkaitų vaidmenyse. Gerai tik, kad netgi tai, kas trunka visą gyvenimą, nėra amžina.
Kalbino Genovaitė Privedienė
Susiję straipsniai
