Penktadienis, 2024.03.29
Reklama

Priklausomybių visuomenė(1)

Gediminas Norvilas | 2013-04-17 00:01:07

„Ar turite kvepalų su kompiuterio aromatu?“ – „O kam Jums?“ – „Et, noriu vyrą nuo kompiuterio persivilioti“. Tai anekdotas apie priklausomybę nuo interneto. Jei priklausomybė persikėlė į anekdotus, galima teigti, kad šis reiškinys jau įsišaknijo mūsų visuomenėje.

Miega
Priklausomas nuo interneto žmogus save tikina, kad prie kompiuterio pasėdės tik pusvalandį, tačiau atsipeikėja tik po penkių valandų ar kitą rytą. © Fotolia.com

Formali priklausomybės samprata

Priklausomybė – tai pirminė, lėtinė, neurobiologinė liga, kurios vystymąsi ir išraišką lemia genetiniai, psichosocialiniai ir aplinkos faktoriai. Jai būdingi vienas ar daugiau elgesio sutrikimų: sutrikusi medžiagos (vaisto) vartojimo kontrolė, kompulsyvus vartojimas, vartojimas nepaisant akivaizdžios žalos, nenumaldomas noras toliau vartoti (American Academy of Pain Medicine, American Society of  Addiction Medicine, 2001).

arptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje (TLK-10 AM, 2008) priklausomybės sindromas apibrėžiamas kaip fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, kuriame medžiagos arba medžiagų klasės vartojimas individui yra daug svarbesnis nei kitas elgesys, anksčiau labiau vertintas. Šis apibrėžimas taikomas priklausomybei nuo alkoholio, narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų.

Kai kurios ligos, turinčios priklausomybės požymių, ligų klasifikacijoje įvardijamos kaip įpročių ir potraukių sutrikimai. Ši kategorija apima tam tikrus elgesio sutrikimus, kurie nepriskiriami kitiems kodams. Jiems būdingi pasikartojantys veiksmai, kurie neturi aiškios racionalios priežasties, yra nekontroliuojami ir dažniausiai kenkia paties paciento ar kitų žmonių interesams. Tai patologinis lošimas, padeginėjimas (piromanija), patologinis vogimas (kleptomanija), plaukų praradimas dėl pasikartojančio nesugebėjimo atsispirti potraukiui rauti plaukus (trichotilomanija) ir kiti.

Priklausomybė ar žalingas įprotis?

Nemaža dalis žmogaus elgesio sutrikimų,  anksčiau įvardintų kaip žalingi įpročiai, šiandien pervardijami į priklausomybes. Tokių naujų priklausomybių sąrašas susidaro gana ilgas:  darbomanija, telemanija,  priklausomybė nuo mobilaus telefono, socialinių tinklų, pirkimo (šopomanija), sekso, maisto ir maisto priedų, saldumynų, nuo meilės (santykių), nuo įvaizdžio, tikslo siekimo. Taip pat nuo sektų, plastinių operacijų, švarinimosi, destruktyvių santykių, stimuliuojančių medžiagų (tarp jų - ir kofeino). Atskirai būtina paminėti sąlyginę arba  kopriklausomybę, t. y. priklausomų asmenų artimuosius, kurių skaičius įspūdingai didelis, kadangi, pvz., vienas priklausomas nuo alkoholio asmuo į priklausomų santykių ratą įtraukia apie penkis - septynis kitus žmones.

Taigi pažvelgus kritiškai, įvertinus priklausomybių gausą ir žmonių skaičių, kuriuos jos apima, turėtų iškilti klausimas – tai kokioje visuomenėje gyvename? Dar 1999 m. vokiečių psichologas Ulrick Giesekus teigė: „Aiškių ribų tarp „blogų įpročių“ ir „sunkios priklausomybės formos“ nėra. Reikia vadovautis tuo, kad sunkūs priklausomybių sutrikimai visuomenėje tiek pat dažni, kaip ir „menki kasdieniški potraukiai“. Šiuo požiūriu mes tikrai esame priklausomybių visuomenė“ (Giesekus U. Wenn Sucht das Leben blockiert.  Wuppertal, 1999) („Kai priklausomybė blokuoja gyvenimą“, vert.). Kaip atskirti žalingą įprotį nuo priklausomybės?

Priklausomybė neretai tapatinama su vergavimu. Galima išgirsti, kai apie žmogų kalbama, jog „jis yra alkoholio ar narkotikų vergas“. Arba „lošimas pavergė jo protą“ ir pan. Alkoholikas keikia girtavimą, bet geria. Narkomanas ne vieną kartą pasižada sau, kad pavartos paskutinį kartą ir mes, tačiau tų „paskutinių kartų“ pabaigos nematyti. Lošėjas tikina save, kad kai tik išloš ar bent jau kažkiek atsiloš, tai būtinai susikurs normalų gyvenimą, tačiau išlošęs tuoj pat pralošia ir vėl kuria naujas teorijas ir kombinacijas. Priklausomas nuo interneto save tikina, kad prie kompiuterio pasėdės tik pusvalandį, tačiau atsipeikėja tik po penkių valandų ar kitą rytą. Priklausomas nuo maisto po eilinės dietos laikymosi leidžia sau pasilepinti tik viena bandele, o rezultatas - kilogramai grįžta su kaupu. Žmogus sau pasižada, kad nustos keiktis, nes tai trukdo ir jam, ir aplinkiniams, tačiau vos tik susiduria su kokiu nors trukdžiu, pvz., spūstis kelyje, prapliumpa keiksmais.

Kol žmogus nepripažįsta ir nesusitaiko su priklausomybe, jis visiškai yra priklausomas nuo savo „šeimininko“. Priklausomybė yra labai susijusi su neigimu ir perdėtu pasitikėjimu savo jėgomis. Iš pradžių žmogus priešinasi, sako, kad jis neturi jokios priklausomybės, vėliau, kad pateisintų  nekontroliuojamą elgseną, ieško priežasčių ir pasiteisinimų arba kaltina aplinkybes ir kitus žmones. Jei ima pripažinti, bando save suimti į rankas, ieško valios ar dar kokių vidinių jėgų, kad nutrauktų žalojančią jį elgseną. Deja, tai saviapgaulė. Iš esmės raktas į problemos sprendimą yra  savo silpnumo ir bejėgiškumo pripažinimas prieš destruktyvią bei nekontroliuojamą elgseną. Pripažinimas, kad jis neturi valios, suteikia galimybę ieškoti pagalbos ir tik tada prasideda sveikimo procesas.

Neformali priklausomybės samprata

Priklausomybės atsiradimo priežastys nėra tiksliai nustatytos, todėl žmogiškųjų problemų bei santykių tyrinėtojai priklausomybės šaknų ieško remdamiesi savo specializacija. Gydytojai teigia, kad tai smegenų liga, psichologai įvardija vidinių konfliktų pasekmes, kurias sukelia  jausmų slopinimas, uždarumas ar vertybinių nuostatų nepastovumas. Egzistencinės filosofijos atstovas tvirtins, kad žmogus prarado gebėjimą laisvai rinktis ir papuolė į visuomenės stereotipų spąstus, iš kurių bando išsivaduoti ieškodamas tariamos laisvės su svaigalų ar destruktyvios veiklos pagalba. Dar kiti priklausomybės priežastis įžvelgia sutrikusiuose žmogaus santykiuose su savimi ir aplinkiniais žmonėmis. Dvasininkas, kalbėdamas apie priklausomybes, teigs, kad žmogus nutolo nuo Dievo ir tapo nuodėmės vergu.

Specialistų vartojami priklausomybę apibūdinantys apibrėžimai yra ganėtinai panašūs:

· Tai patologiški meilės ir tikėjimo santykiai su daiktu ar įvykiu.

· Tai nevaldomas potraukis naudotis priemonėmis, kurios sukelia negatyvias psichologines, teisines, moralines, socialines ir sveikatos pasekmes.

· Tai pasikartojantis, žalojantis asmenybę elgesys, kurio pats asmuo nesuvokia arba vengia suvokti bei prisiimti atsakomybę už šį elgesį.

Pvz., viena sparčiai populiarėjančių priklausomybių – darbomanija - apibūdinama kaip  obsesinis-kompulsinis sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad žmogus sau kelia pernelyg didelius reikalavimus, negeba kontroliuoti darbo įpročių ir įsitraukia vien tik į darbą, atsisakydamas daugumos kitų gyvenimo sričių (B. E. Robinson, 1998).

Sekso psichoterapeutai priklausomybę nuo sekso apibūdina kaip „reguliarų, nekontroliuojamą seksualinį elgesį, kuris kelia problemų asmens  gyvenimui“ .

Patologinis (kompulsyvus) potraukis azartiniams lošimams apibrėžiamas kaip „dažnai pasikartojantys potraukio azartiniams lošimams epizodai, kurie taip užvaldo asmens gyvenimą, kad atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeiminių vertybių bei įsipareigojimų“ (TLK-10AM).

Galima teigti, kad  „priklausomybė“ dažniausiai nustatoma tada, kai susiduriama su pasikartojančiu, priverstinio elgesio modeliu, kuriam žmogus pats pasipriešinti negali.

Kuris požiūris teisingiausias? Ko gero, visos įžvalgos turi prasmės ir atskleidžia priklausomybės sampratos sudėtingumą. Įdomiai apie priklausomybę nuo alkoholio samprotavo L. Tolstojus: „Dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmogaus sieloje atsiranda tuštuma. Tada žmogus blaškosi, neranda sau vietos ir bando užpildyti tą tuštumą alkoholiu“. Dvasinę tuštumą galima užpildyti  lošimais, narkotikais, psichotropiniais vaistais, valgymu, žaidimais ar naršymu internete ir t. t.

Kartais pasigirsta prieštaravimų, jog priklausomybė - tai viso labo valios trūkumas, o kaip argumentas pateikiami pavyzdžiai žmonių, kurie susitvarkė be jokios pagalbos. Čia reiktų pažymėti, kad dalis žmonių susitvarko ne tik su girtavimu ar narkotikų vartojimu, bet ir be gydytojų pagalbos išsigydo kai kurias ūmias ir lėtines ligas. Visais laikais buvo žmonių, kurie  patys keičia gyvenimo būdą, ieško įvairių metodų, padedančių spręsti tiek sveikatos, tiek kitas gyvenimiškas  problemas.

Diagnozavimo problematika

Formaliai „priklausomybė“ yra ligos diagnozė, kurią nustato psichiatras.  Tačiau pagal kokius kriterijus formaliai taikyti terminą „priklausomybė“ ar „priklausomas“, jei ligų klasifikatoriuje nėra aprašo? Tai reikštų, jog klasifikatoriuje neįvardintos priklausomybės yra diagnozuojamos „nelegaliai“, tai ir gydymo metodai yra ne visai „legalūs“. Nebent priklausomybę, pvz., nuo sekso ar pirkimo būtų galima priskirti prie kitur nepatikslintų psichikos sutrikimų, ligų klasifikatoriuje žymimų kodu F99. Tačiau kaip gydyti ir kas turėtų gydyti?

Apibrėžties nėra, tačiau internete ar kitur  mirga užrašai: priklausomybė nuo kompiuterio,  priklausomybė nuo sekso, darbo ir kt. Kas šiais atvejais nustato priklausomybę? Gydytojas? Psichologas? Konsultantas? Bioenergetikas ar būrėjas?

Įsprausti visas priklausomybes į „tradicinius“ ligos rėmus būtų rizikinga, nes per daug supaprastinama problemos esmė. Jei liga, tai dažniausiai suvokiama, kad gydyti turi gydytojas. Deja, gydytojas dažniausiai gali padėti susitvarkyti su kai kuriomis priklausomybių pasekmėmis,  t. y. detoksikacija nuo svaiginančių medžiagų, pažeistų kepenų ir kitų organų funkcijų atkūrimu, bendro fizinio išsekimo ar depresijos gydymu. Didžioji dalis žmonių, kenčiančių nuo priklausomybių net nesikreipia į psichiatrą, nes nelaiko to liga, tuo labiau psichine, be to, suvokia, kad gydytojas nepasiūlys tabletės, kuri padėtų pakeisti elgseną. Pagalbos dažniausiai  ieškoma pas psichologus, šeiminių santykių ar asmeninio tobulėjimo konsultantus, dvasininkus, tokio pat likimo žmones, turinčius asmeninio sveikimo patirties, arba kreipiasi į žmones, siūlančius netradicinius pagalbos būdus. Viena iš naujovių šiuolaikiniame moksle – dvasinis konsultavimas. Dvasinio konsultanto specialybę jau galima įgyti universitete, o baigusieji studijas gali konsultuoti ir padėti įvairių krizių ištiktiems žmonėms, tarp jų - ir kenčiantiems nuo priklausomybių.

Kalbant apie diagnozavimą, būtina pabrėžti tai, jog priklausomiems žmonėms yra būdingas neigimas ir neretai nei gydytojas, nei kiti specialistai negali žmogui  įteigti ar kaip nors kitaip padėti pripažinti diagnozę. Čia reikia paminėti populiariausią pasaulyje priklausomų asmenų pagalbos metodą - savigalbos grupes, tokias kaip anoniminiai alkoholikai, anoniminiai narkomanai ar lošėjai, kur nuėjęs žmogus susitapatina su kitų žmonių patirtimi ir pats nusistato sau diagnozę.

Gydo kas netingi

Formalių priklausomybių gydymo ir sveikimo metodų, pagrįstų moksliniais tyrimais ir patirtimi, kurie turi aiškias metodikas, nėra daug. Tai asmeninė arba grupinė psichoterapija, blaivybės palaikomosios ir motyvacijos įtvirtinimo programos (Minesotos modelio), psichologinė-socialinė reabilitacija, savigalbos grupės, kurių veikla paremta 12 žingsnių metodu, narkotikų vartotojams skirtos žemo slenksčio, žalos mažinimo programos.

Ar kas bandė paskaičiuoti, kiek yra įvairių vadinamųjų „netradicinių“ būdų? Populiariausi yra įtaigos metodai, paremti gąsdinimu pasekmėmis ar bandant tiesiog uždrausti vartoti svaigalus. Priklausomus žmones bandoma paveikti mechanine ar elektromagnetine smegenų ir kūno taškų stimuliacija, kodavimu, hipnoze, vaizdo ir garsinės informacijos infiltravimu į pasąmonę. Nuo priklausomybių „gydo“ ekstrasensai, būrėjai, žiniuoniai, bioenergetikai. Priklausomi žmonės „gydomi“ talismanais, akmenų ir mineralų energetika, maisto papildais, būrimu, cheminiais preparatais, „užpiltinėmis“, užkalbėjimais ir t. t.

Ką pasirinkti? Be abejo, negali būti vieno „teisingo“ požiūrio ar vienintelio „teisingo“ metodo. Tačiau problemą galima įžvelgti, kai bandoma manipuliuoti teiginiu, jog „visi metodai, kurie padeda, yra geri“. O kiek pakenkia? Ar kas nors tyrinėjo, kaip veikia priklausomą asmenį neaiškios pagalbos ir metodų gausa? Kokie metodai išties efektyvūs, o kurie tik deklaratyvūs?

Nors netradicinės pagalbos būdai egzistuoja seniai, tik pastaruoju metu imta garsiai kalbėti apie šių dažniausiai placebo principu paremtų metodų taikymo teisėtumą, kadangi atsakomybės už pritaikomumą ir neefektyvumą nėra jokios. Viename laikraštyje radau skelbimą: „Buriame, nustatome ligas pagal aurą, nuimame užkalbėjimus iš nuotraukos,  gydome nuo alkoholizmo“. Ar būtų įmanoma, pvz., netradiciškai diagnozuoti ir užkalbėjimais gydyti depresiją, diabetą ar atlikti chirurgines operacijas per atstumą? Kadaise šamanai bandydavo išvaryti ligas iš žmogaus šokdami aplink laužą ir mušdami būgnus, o dabar „gydytojai“ buria kortomis prie krištolinio rutulio arba sėdi kabinetuose su baltais chalatais, gydymui  naudodami ritualines apeigas.

Gydytis ar sveikti?

Tradiciškai gydymas dažniausiai suvokiamas kaip ligos priežasties pašalinimas arba žmogaus būklės pagerinimas, slopinant simptomus.

Priklausomybės atveju priežasties pašalinti neįmanoma. Tai ne virusas, kuri galima sunaikinti vaistais, ar auglio pašalinimas operaciniu būdu. Slopinti simptomus – tai nukelti gydymą, kartu gilinant problemą. Beje, labai dažnu atveju priklausomi žmonės ieško būtent vaistų, kurie padėtų numalšinti nemalonias būsenas, kurias sukelia priklausomybės pasekmės. Čia kaip su danties skausmu, kurį galima nuslopinti medikamentais,, tačiau  nuo to ėduonis neišnyks, o tik didės.

Priklausomi nuo alkoholio žmonės nuolat ieško „stebuklingos valios“ ar trumpalaikių gydymo metodųkurie išspręstų problemą staigiai ir be didelių pastangų. Tuo ir naudojasi kai kurie nesąžiningi specialistai ir nespecialistai. Deja, priklausomybė neatsiranda staiga, tai sutrikimas, kuris dažniausiai formuojasi ne vienerius metus, todėl sveikimas reikalauja ir laiko, ir paties žmogaus pastangų bei kitų žmonių pagalbos. Sveikimo procesas – tai ne vien svaiginančių medžiagų ar destruktyvios elgsenos atsisakymas, tai gyvenimo būdo keitimas, įsitikinimų, mąstymo bei elgesio korekcija, mokymasis kontroliuoti ir reikšti emocijas neapsvaigus, naujų vertybių suradimas ir prarastų susigrąžinimas. Sveikimo esmė - kurti visavertį, harmoningą gyvenimą, kuriame, pasak Tolstojaus, nebūtų vietos sielos tuštumai.

Kiek kartų galima gydytis?

Viename rimtame portale (beje, www.vlmedicina.lt) radau anekdotą: „Alkoholikas P. įrodė, jog penki narkologai, kurie jį bandė užkoduoti, nėra jokie specialistai, o tik šarlatanai“.  

Priklausomas asmuo tampa savotišku iššūkiu specialistams, nes yra žmonių, kurie, pvz., nuo priklausomybės alkoholiui gydosi po 10, 20 ar net 100 kartų per 10-15 metų, tačiau rezultato nėra. Dažnu atveju tokie žmonės aplinkinių yra tiesiog „nurašomi“ kaip nepataisomi. Deja, „nurašinėja“ ne tik girtaujančiųjų artimieji, bet  ir medikai bei kiti specialistai, kurių profesija susijusi su pagalbos teikimu priklausomiems žmonėms. Dažnu atveju specialistams trūksta kompetencijos priklausomybių srityje arba  paprasčiausios kantrybės.

Priklausomybė įvardinama kaip lėtinis sutrikimas, kuriam neretai būdingi atkryčiai (recidyvai). Dalis žmonių sveiksta sėkmingai ir susitvarko gyvenimą, kiti sveiksta mokindamiesi iš savo klaidų, dar kiti – taip ir neišsikapsto. Beje, yra nemažai  priklausomų žmonių, kurie tiesiog nesuvokia savo problemos ir nesėkmingai „gydosi“ tik tam, kad įrodytų aplinkiniams, ypač šeimos nariams, kad jokie metodai nepadeda. „Va, aš pabandžiau, bet man nepadėjo“ – tai įprastas ir  dažnas pasakymas, siekiant pateisinti grįžimą prie svaigalų vartojimo ar kitos destruktyvios elgsenos.

Daugkartiniai atkryčiai būdingi ne tik priklausomybėms. Yra ligų, kaip diabetas, hipertenzija ar  astma, su kuriomis žmonės „kovoja“ daug metų, nesugebėdami laikytis gydytojo nurodymų ir patirdami nuolatinius ligos paūmėjimus.

Kas kaltas, arba „normalios“ ir „nenormalios“ ligos

Dar visai neseniai buvo teigiama, jog žmogus, įklimpęs į priklausomybės „liūną“, pats yra dėl to kaltas. Dabar situacija keičiasi į priešingą pusę – atsakomybė dėl priklausomybės atsiradimo primetama pačiai visuomenei. Ar sutiksite su teiginiu, jog „kiekviena visuomenė turi tiek narkomanų, kiek nusipelno savo abejingumu ir pasyvumu“. Taip teigia specialistai, nagrinėjantys priklausomybės santykį su visuomene. (Socialinės politikos grupė. Sergančių priklausomybės ligomis socialinė integracija: veiksniai ir priemonės. Mokymo programų ciklas specialistams. 2006. https://elinara.ktu.lt/plc/pdf/Programa_specialistams.pdf). Galima išgirsti ir kategoriškesnių teiginių, jog priklausomybė yra pačios visuomenės sukurtas produktas, kurio ta pati visuomenė labai nemėgsta.

Girtaujančių asmenų atžvilgiu dažnai skamba kaltinimas, kad „niekas per prievartą nepila – pats kaltas, kad geri“. Lygiai taip pat galima pasakyti, kad „niekas neverčia per daug valgyti“ žmogui, kuris kenčia dėl nuolatinio persivalgymo ar antsvorio problemų. Tas pats su šopomanija - jei nekontroliuoji savo potraukio pirkti nereikalingus daiktus, vadinasi, esi nevykėlis arba bevalis.

Tačiau jei priklausomybė yra liga, tai savanoriškumo nebelieka. Priklausomybės, kuri žaloja gyvenimą, pats asmuo sąmoningai nesirenka. Dar neteko matyti žmogaus, norinčio būti alkoholiku. Arba norinčio tapti priklausomu nuo lošimo ir prasilošti iki paskutinio cento.

Kas gali tapti priklausomu? Atsakymas vienareikšmis – bet kas. Tai tas pats, kas klausti - kas gali susirgti diabetu, depresija ar gripu.

Dažnas žmogus ima prieštarauti, kad negalima lyginti alkoholizmo, narkomanijos ar priklausomybės nuo sekso su „normaliais“ susirgimais. O kas yra normalu? Ar normalu yra vaikščioti siaučiant pūgai be kepurės? Nenormalu, bet vaikšto. Ar normalu yra valgyti daug riebaus ar kitokio nesveiko maisto ir visiškai nesirūpinti savo fizine sveikata? Nenormalu, bet dalis žmonių taip elgiasi ir serga. Gydytojai juos gydo, „auklėja“, kad rūpintųsi savimi, tačiau nemaža dalis žmonių  ir toliau sau kenkia.

Norint suvokti negatyvaus žmonių elgesio motyvus, svarbu atsiriboti nuo išankstinių nuostatų bei kaltinimų ir pabandyti įsigilinti: kodėl žmogus taip elgiasi? Beje, žvelgdamas savikritiškai, ko gero, dažnas žmogus savo elgesyje atras įvairių „nenormalumų“, kurių prigimtį paaiškinti yra sudėtinga.

Be abejo, sveikatos sutrikimų ir kitų problemų pasireiškimo riziką galima sumažinti iki minimumo laikantis tam tikrų gyvensenos ir elgesio taisyklių. Jei žmogus per daug valgo, vartoja nekokybiškus maisto produktus, nuolat sėdi prie televizoriaus, nesimankština, tai rizikuoja susirgti vienokia ar kitokia liga. Tas pats su priklausomybėmis - jei žmogus laisvalaikį leidžia kazino, tai jis sau turėtų pripažinti, jog rizikuoja tapti priklausomas. Vartojantis alkoholį rizikuoja tapti alkoholiku. Norintis gauti naujų pojūčių su narkotinių medžiagų pagalba gali atsipeikėti tik tada, kai jau „skęs narkotikų liūne“. Besidomintis pornografiniais puslapiais internete nepastebimai įgyja nekontroliuojamą potraukį tai daryti nuolat. Tačiau svarbu yra tai, jog pats žmogus nesugalvojo priklausomybės objektų, o tik ima naudotis kitų žmonių sukurtais daiktais ir produktais, kurie visuomenėje ar tam tikroje socialinėje grupėje yra skatinami vartoti.   Tėvai, pirkdami vaikui kompiuterį, net nesusimąsto, kad  šis prietaisas, be kurio neįsivaizduojamas gyvenimas, gali jų vaiką tiesiog  įkalinti virtualioje erdvėje. Susigundęs išpardavimo akcijomis ir džiaugdamasis, kad pigiai įsigijo trokštamą daiktą, žmogus net nepagalvoja, kad gali tapti priklausomas nuo nuolatinio pirkimo proceso. Niekas netiki, jog keldami taurę šampano ir linkėdami vieni kitiems „į sveikatą“, vietoj sveikatos gali prisišaukti girtuoklio likimą.

Priverstinis gydymas

Kai kalbama apie sveikimą nuo priklausomybės, dažnai akcentuojama, kad „žmogus turi pats norėti spręsti savo problemą“. Tai ne visai teisingas teiginys. Dažni atvejai, kai pagalbos į specialistus dėl priklausomybės žmogus kreipiasi ne savo noru, t. y. jį spaudžia namiškiai, socialiniai darbuotojai, reikalauja darbdavys, iškeldamas sąlygą - arba gydaisi, arba leki iš darbo.

Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 16 straipsniu nustatyta, kad asmuo gali būti hospitalizuojamas priverstinai tik tais atvejais, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Tačiau Lietuvos teismų praktikoje už tam tikrus nusikaltimus, kai nustatoma, jog asmuo turi priklausomybės problemų, yra  suteikiama galimybė rinktis - arba įkalinimas, arba bausmės atidėjimas ir pora metų ilgalaikės reabilitacijos priklausomų asmenų bendruomenėje. Iš esmės teisėjas siunčia gydytis. Probacijos tarnyba siunčia savo lygtinai paleistus iš įkalinimo įstaigos klientus, kurie turi problemų dėl svaigalų vartojimo, į anoniminių alkoholikų draugiją, o atsisakantiems gresia grįžimas už grotų. Pasirinkimas ne visai savanoriškas, tam tikra prasme priverstinis, tačiau paliekama laisvė rinktis. Žmogus nenori gydytis ir sveikti, tačiau, pasirenka, jo manymu, geresnę blogybę. Čia svarbu rezultatas, nes nemaža dalis žmonių „priverstinį“ sveikimą vėliau priima kaip būtiną ir patys ima ieškoti būdų, kaip keisti gyvenimo būdą ir gyventi tvarkingai.

Teigiamos ir natūralios  priklausomybės

Priklausomybė dažniausiai suvokiama kaip laisvės priešingybė. Ar gali būti „gerų“ priklausomybių? Kai kuriomis ligomis sergantys žmonės yra dalinai ar visiškai priklausomi nuo prietaisų bei medikamentų, palaikančių jų organizmo gyvybines funkcijas, ir jiems tokia priklausomybė yra išgyvenimo klausimas. Tikintys žmonės teigia, jog jų gyvenimas priklauso Dievui. Dažnas žmogus net nepastebi, kad esame susaistyti priklausomais ryšiais su savo šeima ir artimaisiais.  Žmonės yra priklausomi nuo įvairių socialinių grupių, ekonominės ir politinės padėties. Politikoje yra vartojamas terminas partinė priklausomybė. Žiūrint globaliai – mūsų valstybė yra priklausoma nuo ES ir ši priklausomybė diktuoja savo sąlygas. Ar būtų įmanoma gerai gyventi visiškai laisvoje Lietuvoje?

Priklausomybė gali žaloti gyvenimą, tačiau gali ir padėti gyventi, svarbu gebėti atskirti pelus nuo grūdų.

Gediminas Norvilas,

andragogas, priklausomybių konsultantas

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
skaityti komentarus (1)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Net 8 iš 10 lietuvių nepritaria narvuose laikomų vištų laikymo sąlygoms
Net 8 iš 10 (82 proc.) lietuvių mano, jog narvuose laikomų vištų sąlygos yra nepakankamai geros, rodo naujausia reprezen...
Dietologė sugriovė mitus apie iškrovos dieną: nepulkite badauti iškart po Velykų
Kai artėja šventės, tradiciškai pasižadame, kad šįkart tikrai nepersivalgysime, bet pasiryžimas dažniausiai išgaruoja vo...
Velykų šventė: už saiką prie stalo organizmas tikrai padėkos
Kaip nepersivalgyti, o persivalgius, palengvinti virškinimo procesą? Kiek kiaušinių valgyti, o gal jų apskritai vengti?...
Kauno klinikose atlikta nauja procedūra, išgydžiusi rijimo sutrikimą
Maitinimasis – viena esminių žmogaus išgyvenimo sąlygų. „Rijimo sutrikimas, dar vadinamas disfagija, gali pa...
Vaikų atostogų metu daugėja traumų: kaip nuo jų apsisaugoti?
Vaikų pavasario atostogos jau visai ant nosies. Ir nors šis laikas dažniausiai asocijuojasi su kelionėmis, aktyviu laisv...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų