Priklausomybių gydymo efektyvumas abejotinas ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje(5)

Priklausomybės ligų gydymas yra problemiškas ne vien tik Lietuvoje , - „Vakarų Lietuvos medicinai“ pasakojo Švedijoje ne vienerius metus dirbantis psichiatras Ramūnas Likas, paprašytas papasakoti apie priklausomybių gydymą svetur.

„Švedijoje priklausomybių gydymo politika taip pat nesutvarkyta.  Jei kalbėtume apie vaikų gydymą, išsiaiškinus, kokia priklausomybe sergama, apie tai raportuojama socialinei tarnybai, kurios sudėtyje yra su priklausomybėmis dirbantys padaliniai. Tačiau jų, lyginant su problemos mastais, nėra daug, tad šių padalinių efektyvumas – su klaustuku.

Teoriškai ir vaikų psichikos centruose turėtų būti teikiama pagalba, kai priklausomi asmenys turi ir kitų psichikos problemų, bet su tokiais pacientais vaikų psichikos centruose visiškai nedirbama. Yra teorinių pamąstymų grąžinti priklausomybių gydymą vaikų psichiatrijai, bet kol kas bandoma susitvarkyti su suicidais, savęs žalojimu ir anoreksija bei hiperaktyvumu.

Suaugusiųjų ambulatoriniuose psichikos centruose atskiros narkologo specializacijos nėra, o bendroje suaugusiųjų psichiatrijos ligoninėje yra ir priklausomybių skyrius, bet ligoninėje budi visi psichiatrai, ir nė vienas iš jų nelaikomas narkologu.

Gydytojų atlyginimai apylygiai. Gydytojų darbas Švedijoje apskritai nėra toks jau prestižinis, bent aš to nepajutau. Goteborge yra nedidele įstaigėlė vaikų priklausomybėms gydyti, bet joje nesu buvęs. Gali būti, kad kur nors yra ir koks suaugusiųjų reabilitacijos centras, bet neteko tokiame lankytis.

Lietuvoje veikiantys narkologijos centrai (Priklausomybės ligų gydymo centrai. – vlmedicina.lt past.) iš tiesų jokios didelės naudos neturi. Daugiau žinau apie veikiantį Vilniuje. Žinoma,  yra pliusas, kad bent dalis tų centrų darbuotojų kiek labiau pasigilinę į priklausomybes, tačiau realiai detoksikaciją, kuri juose būdavo atliekama, gali atlikti bet kurios ligoninės intensyvios slaugos skyrius. Be to, tai būtų daug saugiau ir patikimiau. Atlikti ambulatorinę detoksikaciją turėtų mokėti bet kuris ambulatoriškai dirbantis psichiatras.

Kita vertus, narkologijos centro buvimas didmiesčiuose sudarė terpę tam, kad visos kitos įstaigos „nusiplaudavo rankas“ nuo priklausomybių gydymo problemos. Taigi Vilniuje pilna psichikos centrų, bet vargu ar kas juose daroma. Kai kurie bent jau taiko metadono programas, bet tai - labiau parodomosios akcijos. Kitas niuansas - patys narkologai taip ir nepasirūpino, kad būtų sudaryti protingi ir logiški priklausomybių gydymo algoritmai. Tiesa, psichiatras Emilis Subata pats dalyvavo sudarant tokį algoritmą vaikams, bet jis visai neatitiko realijų ir praktikos.

Tad galiu apibendrintai pasakyti, kad Priklausomybės ligų gydymo centrai turėtų būti reformuoti. Tačiau tas reformavimas turi sietis su visa psichiatrijos politika. Kadangi esant sunkioms priklausomybės formoms ambulatorinis gydymas neefektyvus, turi išlikti nenutrūkstama stacionarinio gydymo galimybė. Žinoma, galima galvoti apie priklausomybių ligų gydymo skyrių integravimą į psichiatrijos ligonines, bet paprastai psichiatrijos ligoninės tokių skyrių kratosi, nes trūkstant personalo sunku užtikrinti reikiamą tvarką tiek pačiuose skyriuose, tiek išorėje (pavyzdžiui, narkotikų prekeiviai atvyksta į vietą).

Ramūno Liko mintis užrašė Ligita Sinušienė