Ankštiniai produktai: pavojinga augalinių baltymų pusė(2)

Įvairūs ankštiniai produktai (pupelės, žirniai, lęšiai, soja, avinžirniai ir žemės riešutai) dažnai rekomenduojami kaip puikus gyvulinės kilmės baltymų pakaitalas. Žmonės, besidomintys vegetarine ar veganine mityba, šių produktų vartoja kone kasdien. Tačiau svarbu paminėti tai, kad valgydami baltymų turinčius produktus, tam, kad užtikrintume gerą sveikatą ir organizmo funkcionavimą, turime gauti visas nepakeičiamas amino rūgštis, iš kurių sudaryti baltymai.

Reklama

Nepakeičiamomis jos vadinamos todėl, kad pats organizmas jų pasigaminti negali ir turi gauti su maistu. Amino rūgščių trūkumas sukelia svorio problemas, hormonų sistemos sutrikimus, odos ir plaukų būklės pablogėjimą, skatina tokių ligų kaip artritas, diabetas, širdies ir kraujagyslių ligų vystymąsi ir kt. Vadinasi, amino rūgštys svarbios visam organizmui.

Ankštiniai produktai neturi visų nepakeičiamų amino rūgščių. Tai nevisaverčiai baltymai. Visas amino rūgštis galime gauti tik iš gyvulinės kilmės produktų: mėsos, žuvies, kiaušinių ir paukštienos.

Tačiau pagrindinė problema yra ne amino rūgščių stoka ar tai, kad ankštiniai nėra visaverčiai baltymai. Problema yra ta, kad visi ankštiniai produktai – tai sėklos, kurių paskirtis yra ne tenkinti mitybos poreikius, o sudygti ir išsaugoti augalo rūšį.

Sėklos – kruopščiai gamtos saugomas produktas. Jose veikia tam tikri gynybiniai mechanizmai, kurie net ją suvalgius padeda išlikti sveikai reproduktyvinei sėklos daliai, keliaujančiai per virškinamąjį traktą, o šis procesas sukelia nemažai žalos.

Pirmiausia ankštiniuose produktuose esanti minėtina medžiaga yra fitatai. Dar žinomi kaip fitinė rūgštis, fitatai yra nesuvirškinami, mineralines medžiagas prisijungiantys dariniai, kurie randami grūdų luobelėse, ankštiniuose augaluose, riešutuose ir sėklose. Fitatai, patekę į organizmą susijungia su mineralais ir formuoja nevirškinamus junginius. Taigi, nepaisant to, kad ankštiniai produktai turi daug mineralinių medžiagų, įskaitant kalcį, magnį, geležį ir cinką, fitatai neleidžia organizmui jų įsisavinti. Susiformuoja nevirškinami dariniai.

Kita ankštiniuose produktuose randama medžiaga – lektinai. Lektinai randami ne tik ankštiniuose, bet ir grūdiniuose produktuose, riešutuose, bulvėse bei baklažanuose. Virškinamajame trakte lektinai prisijungia prie baltymų paviršiaus. Tai sutrikdo žarnyno sienelių funkciją ir ilgainiui gali suformuoti “pralaidaus žarnyno sindromą”, bloginti gerųjų ir blogųjų bakterijų pusiausvyrą, silpninti imuninę sistemą.

Žinome, kad ankštiniai produktai turi ne tik baltymų, bet ir angliavandenių. Juose esantys angliavandeniai plonojoje žarnoje nėra pilnai absorbuojami, todėl pradeda vešėti blogosios bakterijos. Šios bakterijos virškina (fermentuoja) ankštiniuose esančius angliavandenius (vadinamus galaktinais), o tokios proceso metu susidaro dujos, pučia pilvą ir kamuoja kiti nemalonūs simptomai.

Atskirai minėtinas produktas yra sojos pupelės. Sojos pupelės, tofu, varškė ir kiti produktai ypač dažnai vartojami, kuomet atsisakoma gyvulinės kilmės baltymų. Sojose gausu omega 6 riebalų rūgščių ir labai mažai omega 3 – toks disbalansas kelia uždegimines reakcijas. Svarbu ir tai, kad sojose yra daug fitoestrogenų, kuriuos organizmas atpažįsta kaip estrogenus (moteriškus hormonus). Puiku, jei soja vartojama moterų menopauzės laikotarpiu, tačiau nesant estrogenų trūkumo, per dažnas šių produktų vartojimas gali sukelti daugiau žalos negu naudos.

Aptarkime dar vieną produktą – žemės riešutus ir žemės riešutų sviestą. Iš tiesų žemės riešutai – tai ne riešutai, o ankštiniai produktai botanikos požiūriu. Ankštinio augalo sėklos. Žemės riešutuose ypač gausu lektinų, kurie toksiškai veikia žmogaus organizmą. Verdant pupeles dalis lektinų suyra ir tampa nebežalingi, o lektinai, kurie yra žemės riešutuose net veikiant aukštai temperatūrai nesuyra ir į žarnyną patenka sveiki. Patekę į virškinimo sistemą lektinai sukelia imuninės sistemos atsaką ir blogai veikia sveikatą.

Dalis tyrimų rodo, kad tinkamai apdorojus, ilgai mirkant, verdant aukštoje temperatūroje, kenksmingos medžiagos, esančios ankštiniuose produktuose suyra ir tampa nepavojingos. Tačiau atminkime tai, kad dėl fitatų negalime pasisavinti naudingų medžiagų esančių ankštiniuose produktuose, o jų baltymai neturi visų nepakeičiamų amino rūgščių ir šie produktai dažnai sukelia neigiamą imuninės sistemos atsaką. Taigi ar verta skirti itin daug laiko tinkamai paruošti ankštinius produktus, siekiant pašalinti dalį kenksmingų medžiagų, žinant, kad sėklų paskirtis gamtoje yra ne mitybos poreikio patenkinimas, o išlikimas ir augalo rūšies išsaugojimas. Gamta deda visas pastangas, kad apsaugotų kiekvieną augalo rūšį. Panašu, kad ji tai daro tinkamai, su įvairia priemonių gausa, tačiau žmogus dažnai pamiršta elementarius gamtos dėsnius ir tokiu būdu kelia pavojų savo sveikatai.

Žinoma, jei jaučiamas stiprus potraukis valgyti ankštinius produktus, kartais juos vartojant stipriai sveikatai nepakenksime, tačiau jais mėgautis reikėtų itin retai.