Pacientai hipochondrikai – neegzistuojančių ligų medžiotojai

Kai toks žmogus praveria mediko kabineto duris, gydytojo laukia dideli iššūkiai. Net atlikus nuodugnius tyrimus ir konstatavus: „Esate sveikas“, toks pacientas netikės – tvirtins, kad užklupo tikrai sunki liga, galbūt nepagydoma, reikalaus daugiau tyrimų, o užvėręs vieno specialisto duris, varstys vis kito ir kito. Tokie žmonės iš tiesų varginami įvairių simptomų, kurių priežastis – ne mirtina liga, o neįprastas sutrikimas – hipochondrija. Apie jį kalbėjomės su Vilniaus psichoterapijos centro gydytoja psichoterapeute Agne Kirvaitiene ir privačiame psichologijos kabinete dirbančia psichologe Rasa Aukštinaityte.

Reklama

Kas yra sutrikimas vadinamas hipochondrija ir kuo jis pasireiškia?

Rasa Aukštinaitytė (toliau - R. A.): Hipochondrija – perdėtas susirūpinimas sveikata, kai žmogų apninka įkyrios mintys ir neapleidžia baimė, kad jis sunkiai serga ar tuoj susirgs, nors gydytojai ir daugybė tyrimų teigia priešingai. Žmogų persekioja ne tiek ligos, kiek mirties baimė. Labai dažnai hipochondriją lydi klinikinė depresija ir įvairios fobijos.

Maža to, hipochondrikams gydytojų konsultacija ir įvairūs papildomi sveikatos tyrimai reikalingi kaip oras. Jie tarsi mėgaujasi tuo, laukdami tyrimų rezultatų pasąmoningai atlieka sunkiai gydomo ligonio vaidmenį, ligonio, su kuriuo nevalia elgtis taip, kaip su kitais, „paprastais“, ligoniais. Hipochondriją medikai linkę vadinti „liga be priežasties“ – dėl priklausomybės nuo kitų žmonių atsiradęs pernelyg didelis valdžios, privilegijų ir dėmesio poreikis.

Agnė Kirvaitienė (toliau – A. K.): Pagrindinis hipochondrinio sutrikimo požymis yra susirūpinimas, kad sergama viena ar daugiau sunkių ir progresuojančių somatinių ligų. Pacientai pateikia nuolatinių skundų dėl savo sveikatos, reiškia begalinį susirūpinimą ja. Normalūs ir įprasti dalykai traktuojami kaip liguisti ir keliantys susirūpinimą, dėmesys paprastai fiksuojamas ties vienu organu ar organų sistema. Dažnai žmogus gali įvardinti, kokia liga, jo manymu, jis serga. Kartu neretai būna ryški depresija ar nerimas. Hipochondrikas iš tiesų kenčia, tačiau vietoj to, kad susidurtų akis į akį su savo kančios priežastimis, jis linkęs ją perkelti į kūną, todėl varsto fizinės medicinos specialistų duris ir atkakliai bando juos išgąsdinti bei priversti patikėti savo baimėmis.

Kokie sunkumai laukia gydytojų, kai į jų kabinetą pagalbos ieškoti užsuka hipochondrikas?

R. A.: Tokie pacientai reikalauja nuodugniausių tyrimų. Jie priskiria sau visus tyčia ar netyčia straipsniuose perskaitytų ar pokalbio metu nugirstų ligų simptomus ir mina gydytojų kabinetų slenksčius, ieškodami ligos. Kai kurie šventai tiki, kad serga konkrečia liga ir eina nuo vieno gydytojo kabineto prie kito, ieškodami savo nuogąstavimo patvirtinimų. Bėda ta, kad net turėdami šūsnis rezultatų, rodančių, kad ligos nėra, lieka nepatenkinti gydytoju, nes jis „nieko neišmano“, ir eina pas kitą gydytoją.

A. K.: Gydytojai dažnai gali atpažinti tokius pacientus jau pokalbio pradžioje, tačiau jie paprastai gaišina daug gydytojo laiko ir vis reikalauja papildomo dėmesio, naujų tyrimų, diagnostikos bei specialistų konsultacijų. Paprastai su tokiu žmogumi reikėtų elgtis pagal visas taisykles, t. y. atlikti rekomenduojamus toje situacijoje tyrimus ir vengti begalinio ir beprasmiško tyrimų kartojimo. Geriausia būtų taktiškai ir neįkyriai jau pačioje bendravimo su tokiu pacientu pradžioje pasiūlyti psichologo ar psichiatro konsultaciją. Deja, hipochondrikai dažnai labai įsižeidžia išgirdę rekomendaciją apsilankyti pas psichikos sutrikimų specialistą ir kategoriškai tokį pasiūlymą atmeta. Vis dėlto bendraujant su jais svarbu suprasti, kad jiems skiriamas laikas ir dėmesys yra savotiški vaistai, kurie patenkina jų giliai glūdintį saugumo ir priklausomybės poreikį ir todėl jiems skiriamas specialisto laikas yra vertingas, nors išvados ir nerodo somatinio sutrikimo.

Kada turi įsikišti psichologas ar psichiatras, o kada pakanka, tarkime, šeimos
gydytojo ar neurologo?

R. A.: Rūpintis sveikata būtina ir jeigu kas nors kelia susirūpinimą, reikia atlikti tyrimus. Tačiau jeigu tyrimų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad vieni ar kiti rodikliai yra geri, bet gydytojo išvada žmogaus netenkina ir jis toliau varsto gydytojų kabinetų duris, paprastai gydytojas jam paaiškina, kad tai gali būti psichologinio pobūdžio sukelta būsena, ir pasiūlo kreiptis psichologo pagalbos nerimui sumažinti.

A. K.: Geriausia, kad psichologas pradėtų bendrauti su pacientu jau esant ankstyvai stadijai. Idealiu atveju gydymas turėtų būti komandinis – šeimos gydytojas turi reguliuoti fizinius tyrimus ir konsultacijas, o psichologas ar psichoterapeutas – dirbti su žmogaus emocinėmis problemomis. Tačiau hipochondrikai atkakliai savo sutrikimus laiko vien tik fizinėmis ligomis, todėl jiems apsilankyti pas psichikos ligų specialistą yra tikras iššūkis. Kartais nutinka taip, kad hipochondrikas daug metų lankosi poliklinikoje, o drauge ir kituose gydymo centruose dėl savo tariamos fizinės ligos, o pas psichologą taip ir nepatenka. O jei ir patenka, tai dažniausiai nesilanko nuolatos, kaip reikėtų norint pasveikti nuo šio sutrikimo, todėl padėti pasveikti hipochondrikams tikrai būna sudėtinga. Kartais, dėl kraštutinio žmogaus neigimo, tai tampa ir iš viso „misija neįmanoma“. Sunkiais atvejais hipochondrikas savo fizinius skundus ir simptomus neša kaip tam tikrą kančios karūną ir jos nusimesti tiesiog nė už ką negali.

Hipochondrija – įgimta ar įgyta?

R. A.: Manoma, kad vienų pacientų polinkis liguistai reaguoti į savo sveikatą yra užprogramuotas genetiškai, kitų – vaikystėje patirtų išgyvenimų rezultatas. Jeigu vaikas jaučiasi vienišas ir nesaugus, užaugęs gali būti silpnas ir lengvai pažeidžiamas. Dėmesio trūkumą kompensuoja savo „ypatinga“ liga ar būsena, dėl kurios sulaukia gydytojų ir šeimos dėmesio. Perdėtai globojami vaikai, kurie žino, kad menkiausias sunegalavimas tuoj pat taps išskirtinio dėmesio ženklu, užaugę elgsis pagal tą patį vaikystėje išmoktą modelį.

A. K.: Hipochondrija yra daugiau auklėjimo ir požiūrio į save bei į savo kūną sutrikimas, jis nėra paveldimas, tačiau yra pavojus, kad panašiai sureikšminti ir fiksuotis ties savo fiziniu kūnu gali išmokti ir hipochondrikų vaikai.

Kaip pats hipochondrikas sau gali padėti?

R. A.: Visų pirma – vengti savarankiškai diagnozuoti sau bet kokią ligą ir ieškoti informacijos apie jos simptomus internete ar leidiniuose. Nėra geresnio būdo abejonėms išsklaidyti, kaip gydytojo patvirtinimas. Todėl reikia klausyti, ką jis sako, tikėti jo žodžiais ir tyrimų rezultatais. Svarbu suprasti, kad ieškodami informacijos apie simptomus ieškome ne sveikatos įrodymų, o ligos patvirtinimo. Tada įsijungia emocijos, tiksliau – baimė. Jeigu tyrimų rezultatai geri, kuo remiantis tvirtinate, kad sergate? Kuo dažniau įjungsite protą, tuo mažiau vietos jums užvaldyti liks emocijoms. Kaip jau minėjau, padės psichoterapija. Kai suvoksite, kad tai mintys veikia kūną ir iš tiesų nėra jokios grėsmės sveikatai – nerimas silps. Taip pat rekomenduojami jogos ir meditacijos užsiėmimai, padedantys atsipalaiduoti, stiprinti psichologinę pusiausvyrą ir ugdyti psichologinę brandą.

A. K.: Mes visi turime tam tikrą sugebėjimą tvarkytis su savo nerimu, atlaikyti jį, išbūti su juo. Tai geriausia, ką galime padaryti užplūdus panašioms baimėms. Tiesiog sustoti ir duoti sau laiko susivokti, kas vyksta. Gali padėti ir atviras pokalbis su artimu žmogumi, kuriuo pasitikime, po jo dažniausiai atslūgsta įtampa ir paaiškėja problemų sprendimo būdai. Atsiradus ligos simptomams situacija yra tokia, kad žmogus sau padėti geriausiai gali kreipdamasis pagalbos į psichikos ligų specialistą. Su jo pagalba žmogus gali išmokti padėti sau. Tam yra įvairių būdų. Vienas jų: išmokti pastebėti, kokioje gyvenimo situacijoje kilo mintys apie sunkias ligas, kada jos atsinaujina, ir pradėti sieti jas su bendrais sunkumais, patiriamais tarpusavio santykiuose ar kituose gyvenimo kontekstuose. Tai yra didelis žingsnis į priekį - išmokti galvoti apie save kaip apie turintį ne vien tik kūną sutvėrimą.