Tėvams viena didžiausių intrigų pirmaisiais vaiko gyvenimo metais – kokį pirmąjį žodį mažasis ištars? O štai ketveri–penkeri metai laikomi ta riba, kai mažylis jau turi gebėti taisyklingai tarti bemaž visus kalbos garsus. Tačiau neretai pasitaiko, jog sudėtingesniųjų garsų, tokių kaip r, š, ar dž, tarimo mokymasis gali kiek užsitęsti.
Pirmieji signalai – kada sunerimti?
Kaip teigia dr. D. Kairienė, garsus tarti vaikai mokosi pasitelkdami jutiminę sistemą: regimuoju ir lytėjimo būdu mėgdžioja garsų artikuliaciją, t. y. mokosi, kaip tariant skirtingus garsus keičiasi liežuvio ir lūpų padėtis. O klausydamiesi gimtosios kalbos garsų, mažieji stengiasi kuo tiksliau atkartoti jų skambesį. „Toks jau yra kalbėjimo raidos nuoseklumas, kad iki ketverių metų vaikų kalbėjimui būdingas fiziologinis šveplavimas. Tokio amžiaus vaikai vienu atveju iškraipo garsų tarimą, t. y. taria netikslius garsus, o kitu atveju neištariamą garsą keičia lengviau tariamu. Pavyzdžiui, vietoj š dažnai taria s, o r keičia į l ar j. Pasitaiko, kad sudėtingieji garsai tiesiog praleidžiami – dažniausiai žodžiuose pasigendama r ar l garsų, – aiškino dr. D. Kairienė.
Tuo tarpu, kai penkerių ar net vyresnio amžiaus vaikas tardamas šiuos garsus vis dar švepluoja, reikėtų sunerimti. Galima įtarti esant ne tik sulėtėjusią garsų tarimo raidą, bet ir rimtesnių fonetinio kalbėjimo sutrikimų. „Lėtesnė garsų tarimo raida pasireiškia, kai penkiametis geba ištarti pavienius garsus, tačiau ne visada juos taisyklingai taria žodžiuose. O jeigu mažasis nesugeba taisyklingai ištarti ir pavienio garso, tėvams nedelsiant reikėtų kreiptis į logopedą“, – sakė Šiaulių universiteto, ruošiančio specialiosios pedagogikos ir logopedijos specialistus, lektorė.
Logopedo išvada: dislalija ir dizartija
Lietuvoje dažniausiais vaikų fonetinio kalbėjimo, arba artikuliacijos, sutrikimais yra laikoma dislalija ir dizartija. Tiek vieno, tiek kito sutrikimo atveju mažiesiems būdingi garsų tarimo trūkumai, tačiau skiriasi pastarųjų priežastys.
„Esant dislalijai vaikai netaisyklingai taria garsus dėl nepakankamai išlavėjusių ar netikslių liežuvio, lūpų judesių. Tokiais atvejais jie nemoka atlikti judesio, reikalingo garsui ištarti. Kita priežastis gali būti siejama su netaisyklingu sąkandžiu, liežuvio padėtimi, kai liežuvis lenda tarp dantų tariant s, z, c garsus, ar trumpu poliežuviniu raiščiu, ribojančiu liežuvio galiuko judesius ir garsų, ypač š, č, l, r tarimą“, – vardijo dr. D. Kairienė. Kitaip nei dislalijai, dizartijai būdingos ne fiziologinės, o neurologinės kilmės netaisyklingo garsų tarimo priežastys. Pastarosios dažnai siejamos su artikuliacinio aparato raumenų įtampos pakitimais, netaisyklingu, paviršutinišku kvėpavimu ir pakitusiu balsu, kai vaikui kalbant jaučiamas nosinis balso atspalvis, balsas yra silpnas ar monotoniškas.
Pasak Šiaulių universiteto lektorės, pastebima, jog dėl žinių stygiaus ir / ar patirties trūkumo tėvams kartais sunku identifikuoti vaikus turint kalbėjimo sutrikimų. Todėl, užuot kreipęsi į specialistus, tarties sutrikimus neretai ignoruoja, laukdami, kol „vaikas juos išaugs“ arba, priešingai, dažnai nesėkmingai vaikus ima mokyti patys.