Pažintis su Giedre Bružiene. Istorija baigiasi laimingai, ačiū Dievui

Ne per seniausiai Gargždų Minijos slėnyje vykusioje sveikatos šventėje susipažinome su Giedre Bružiene. Jauna moteris prekiavo savo rinktomis vaistažolėmis, o šalia jų gulėjo krūvelė knygų. „Ilja, paliesti dievą“, - perskaitėme ant viršelio. Giedrė, pasirodo, ne tik žolininkė, bet ir rašytoja, kurios pirmoji knyga pasirodė 2011 metais. Be to, ir buvusi kolegė, dirbusi vieno Gargždų leidinio redaktore. Pakalbėjome.

Reklama

Giedre, Jūsų pirmojoje knygoje „Ilja. Paliesti dievą“ vietos randa ne tik meilės istorija, bet ir žolininkystės tradicijos. Iš kur tos žinios?

Visada gamta intuityviai traukė, esu gamtos vaikas. Netraukia į miestus, prie pastatų, geriau kur po gluosniu pasėdėt, šeivamedžio žiedus pauostyt, ąžuolo drūtą kamieną apkabint.

Senosiose vaistininkystės knygose parašyta, kad geltoni augalai padeda kepenims, virškinimo sistemai, raudoni – širdžiai ir kraujotakai, mėlyni – plaučiams; viską dievulis gamtoje yra tvarkingai surikiavęs. Paskaičius atrodė, kad jau seniai tą intuityviai žinojau. Abiejų mano močiučių kaimuose visada pilni darželiai vaistažolių būdavo, raudonėlių, pelynų, mėtų, melisų, o ir mama visada turėjo žolių pasirinkusi – aviečių stiebų, liepžiedžių nuo peršalimo, dilgėlių kraujui stiprinti, beržų lapų galvai skalauti, vingiorykščių aspirinui pakeisti.

Na, o jei dar giliau pakapstytume, iš kur tos žinios – kažkada jaunystėje žurnale pagal gimimo laiką apsiskaičiavau, kas tokia buvusi praėjusiame gyvenime – ogi žiniuonė, žolelių rinkėja, ir iš ne bet kur, o iš paties Egipto. Tik dabar supratau, kad, matyt, šiame gyvenime reik užbaigt, ką ankstesniame pradėjus (juokiasi).

Prieš penkerius metus parašiau mistinį meilės romaną su žolininkystės, aromaterapijos elementais. Rašyti juk reikia apie tai, kas labai traukia ir ką bent šiek tiek išmanai. Tada nė nesvajojau tapt žolininke-žolių rinkėja – reikia gi tvarkingai būt tuo, kuo universitetas padarė – humanitare, kalbininke, rašytoja. Ir tikrai nustebau, kad labai daug dalykų, kuriuos tiesiog sufantazavau knygoje, pildosi realybėje. Visiems žinoma tiesa, kad mintys realizuojasi, o čia gi knyga, čia 3400 kartų stipriau...

Kerpu sau kraujažoles susilenkusi ir staiga švyst mintis – juk tą jau savo knygoje lygiai taip dariau. Kitąkart radau keistuolį augalą, toks lyg iš kitos planetos, sunkus – parsinešiau namo, ilgai internete ieškojau, neradau, vėliau netyčia atsiverčiau seną tarybinę knygą – ogi juodoji drignė, nuodinga baisiai. Ir prisimenu – juk knygoje jau aš apie tą drignę rašiau, herbariumus ten dariau, nė nežinodama, kaip iš tikrųjų ana atrodo.

Iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad šitaip pildosi, nes daugelis skaitytojų sakė, kad knyga – kaip ir mano vardas – šviesi, saulėta, tyra, o ir istorija baigiasi laimingai, ačiū dievui.

Kas paskatino palikti darbą žiniasklaidoje ir užsiimti vaistažolių verslu?

Vyras pradėjo skatinti. Sako, užteks kitiems tarnauti.

Prieš keletą metų vyro tėvų žemėje šalia Minijos slėnio pasistatėm nedidelę medinę trobelę, kurioje planavome tik vasaroti – bet jau po pirmosios vasaros taip ir likom toje trobelėje visam gyventi, gamta į miestą nebeišleido. Visai prie pat auga dilgėlės, garšvos, gausybė šeivamedžių, bitkrėslių, dirvinių asiūklių, vaistinių dirvuolių, gudobelių, žemuogių, raktažolių, plaučių, rasakilų, kraujažolių, jonažolių – visad jų patys sau ir svečiams pririnkdavome, o pagalvojom, kad užteks ir kitiems; puikus jausmas žiniomis su žmogumi pasidalyti, papasakoti apie augalėlius, parodyti, kaip nuostabiai pievoje žydi ir kvepia lipikai... A, sako, čia tas, kuris vaikystėje prie kelnių prikibdavo. Prikibdavo, sakau, bet ne tas, šis ne kibusis.

Vasarą iš Maisto ir veterinarijos tarnybos gavome leidimus prekiauti, taip ir įsisukome. Žmonės atvažiuoja gyvų žolių pamatyt, kitų įsigyt, pirmiausia, aišku, klausdami, ar „kainos proto ribose“. Žmonės noriai perka, dažnai žino, ko nori. Supranta, kad žolelėmis gydytis reikia kantrybės – čia ne op, tabletę išgėrei ir jau atseit sveikas. Kita vertus, yra tokių žolelių, kurios tarsi ta tabletė labai pagelbsti jau po pirmo puodelio arbatos – smulkiažiedė ožkarožė viena iš jų, daro stebuklus su prostata.

Kaip žinoti, koks augalas žmogaus sveikatai naudingiausias?

Garsi rusų žolininkė Zaiceva mėgsta kartot – kas auga prie tavo slenksčio, tas augalas ir reikalingas. Jei dilgėlynas po langais – nupiepęs esi, jei takažolė ant tako – su šlapimtakiais bėdos. Bet čia tik juokais, kitaip mūsų šeima vadintumėmės visiškais ligoniais (juokiasi). Labiau gal savo uosle ir intuicija pasikliaut – vienam pakišus po nosim jonažolė visai nekvepia, o kitam – kone dievų kvapas, vienam šeivamedis smirdi, o kitas uosto ir negali atsitraukt. Ta žolelė, kuri kvepia, akį labiausiai džiugina, ir tiks. O visų geriausia sužinoti, ko reikia konkrečiam žmogui, konkrečiai bėdai, galima pas gydytoją, vaistininką arba žolininką. Na, ir knygose paskaityt.

Pasidalykite keletu savo mėgstamiausių receptų.

Mano mylimiausia žolelė – vaistinė dirvuolė, žolių karaliene vadinama. Jos skani ir raudona arbata, galima gerti ilgai ir beveik be pertraukų. Pirmiausia ir svarbiausia šios žolelės savybė – gydyti kepenis, blužnį, gebanti įveikti net geltą ir kepenų cirozę. Tad gali būti tikras išsigelbėjimas tiems, kas savo statinę alaus jau išgėrė, o ir tiems, kas dar aną tebegeria. Ta pati žolininkė Zaiceva pasakojo, kaip atvykdavo koks žmogelis girtas, visas žaliai geltonas nuo gėrimo. Sako, močiut, gelbėk, nebegaliu gert. Na, žolininkė duodavo. Žiū, po kelių savaičių ateina vėl pas ją tas pats žmogelis – vis dar toks pat girtas, bet laimingas, linksmas be galo, oda spalvą atgavusi, akių baltymai prašviesėję... Tai dirvuolės čia stebuklai. Kiek alaus išgėrei, antra tiek dirvuolių prašom gert, jei dar nesinori graban kojas užversti. O vienodomis dalimis sumaišius su vingiorykštėmis, arbata puikiai padės blužnies bėdoms.

Kodėl virtuvėje pamiršome kai kuriuos puikius savo prieskonius, mūsų vartotus jau nuo senų senovės ir net Antikoj žinotus? Štai kraujažolės pamatiniai lapai tinka dėti ant sumuštinių, dedami į salotas, skaninamos sriubos, troškiniai. Šaunus kartumynas, pagerinantis apetitą, virškinimą! O ilgiau vartojant dar ir kitas bėdas sutvarkys – neleis atsirasti miomoms, palieknins, mažins uždegimus, dantenoms irgi į naudą. Žiupsnis ten, žiupsnis šen, ir riktings būsi.

Bitkrėslė irgi nuo seno vartotas prieskonis – labiausiai mėsai įtrinti, žuviai paskaninti. O įtrinti šašlykai išvis puikaus skonio ir taip paruošti ilgiau negenda. Mat bitkrėslė turi dezinfekuojančių savybių, seniau mėsą apibarstydavo, kad muselės ir kirmiai nekištų nosies galo. Milteliais tuo tikslu apibarstomi ir rūkyti mėsos gaminiai. Viduramžiais jauni bitkrėslių lapai, sumaišyti su kiaušiniais, buvo labai mėgstamas advento ir gavėnios valgis. Žiedai naudojami raugiant agurkus, kitas daržoves, obuolius. Lapai – sausainiams, pyragams aromatizuoti. Šis prieskonis skatina virškinimą, gerina apetitą, lėtina širdies ritmą, o svarbiausia – varo kirmėles ir parazitus iš žarnyno. Nepamainoma nauda. Bitkrėslės nereikia ypač padauginti, nebarstykite pablūdę visur šaukštais – mat kai kurie žmonės, šį prieskonį atradę, nieko kita savo virtuvėje vartot ir nebenori... Gražuolė bitkrėslė šiek tiek nuodinga, kaip ir kiekvienas augalas stebukladarys.

Dar vienas puikus receptas jūsų naminiams gyvulėliams – išpurškite bitkrėslių nuoviru gyvuliukų kailius, anie tuoj puls laižyti, šitaip kirmius išsivarys. Tuo nuoviru ir grindis plaukite – natūralus dezinfekantas, mūsų pievose geltonomis sagelėmis mojuojantis.

Ar ruošiatės skaitytojus pradžiuginti kita knyga? Jei taip, apie ką ji bus?

Rašysiu būtinai. Pirmosios knygos skaitytojai laukia, sako, privalau rašyti, tad negaliu apvilti. Tik vis laiko nebūdavo, vaikai, buitis, darbas laikraštyje atimdavo bet kokį norą sėdėti prie sakinių. Tam reikia visą save atiduoti. Dabar žoleles rinkdama, džiaudama, karpydama mintyse galėsiu sau naujo romano fabulą dėliot.

Norėčiau knygą apie žoleles parašyt, tik kitokią, ne sausą, o su pašmaikštavimais, nutikimais (ar žinojot, kad jonažolė gali arkliams snukio ligą įtaisyt?). Jau keletą tokių aprašymų esu prikurpusi savo feisbuko puslapyje. Dar ir apie patrasiojimus po žemaičių kraštus feisbuke rašinėju, mūsų krašto pievas, kryželius, ežerus fotografuoju, iš meilės gamtai viskas. Galbūt kada išeis ir tokia knyga.