Patyčios mokykloje – įveikiamas iššūkis

Patyčios mokykloje – reiškinys, su kuriuo visi vienaip ar kitaip susidūrėme arba susiduriame jau su reiškinio pasekmėmis suaugusiųjų pasaulyje, kuriame patys suaugusieji kartais elgiasi kaip vaikai.  Visiems būtų geriau, jeigu patyčių neliktų arba liktų kuo mažiau. Vaikų linijos ( www.vaikulinija.lt) psichologė Marina Mažionienė siūlo atkreipti dėmesį į svarbiausią dalyką: patyčias būtina ir tikrai galima nugalėti.

Reklama

Lietuvoje turime nemažai įvairių psichologinės pagalbos tarnybų. Viena iš jų – Vaikų linija. Galbūt galėtumėte trumpai pristatyti jos funkcijas?

Vaikų linija – tai emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams, veikianti jau 15 metų. Dirbame kiekvieną dieną, nuo 11 iki 21 val. vakaro, mums galima skambinti telefonu 116 111. Jeigu nenorima bendrauti tiesiogiai arba nėra galimybės paskambinti, galima rašyti laišką. Vaikai ir paaugliai gali kreiptis į Vaikų liniją dėl įvairių jiems iškilusių sunkumų – nesutarimų su draugais, tėvais ar mokytojais, konfliktų, sunkumų moksluose, patiriamos prievartos, patyčių, kai jaučiasi vieniši ar nemylimi,  taip pat dėl įvairių kitų rūpesčių, kuomet sunku ir norisi pasitarti. Tiesa, mūsų galimybės kol kas nepatenkina viso poreikio, dažnai pavyksta prisiskambinti ne iš pirmo karto. Patyčių problema yra ypač aktuali, yra ir tinkamos reakcijos į šį reiškinį poreikis.

Pagalbos telefonu tarnybos yra skirtos kovai su pasekmėmis. Ar nemanote, kad padėtis nepagerės, kol įvairių institucijų veiksmai nebus nukreipti į patyčių reiškinio priežasčių šalinimą?

Patyčių priežastys – daugialypės. Vienos priežasties įvardinti neįmanoma. Lemia tiek kultūriniai, tiek visuomeniniai ir net istoriniai veiksmai. Viešoji erdvė taip pat daro savo įtaką. Vaikai mato, kaip laidų vedėjai tyčiojasi iš politikų, įvairių kitų žmonių. Tai savotiškai prisideda prie netolerancijos atmosferos kūrimo. Visgi, kad ir kokios būtų patyčių priežastys, yra keletas universalių ir paprastų priemonių, efektyviai šalinančių patyčių reiškinius. Bene svarbiausia – suaugusiųjų netolerancija joms. Nesvarbu, kas Jūs – mokytojas, tėtis ar tiesiog praeivis. Pastebėjus nederamą vaikų elgesį, reikia reaguoti, įsikišti. Žinoma, reaguoti tinkamai ir korektiškai. Kartais nėra aišku, ar vaikų elgesys yra patyčios, ar tik žaidimas. Tokiu atveju siūlau draugiškai įsiterpti į tą žaidimą, pabendrauti, pasišnekėti. Tik nepraeiti pro šalį. Tai ypač svarbu mokytojui.

Lietuvoje yra diegiamos įvairios smurto, patyčių prevencijos programos, tokios kaip „Antras žingsnis“, „Olweus“ ir kitos. Jos nėra „popierinės“ ir tikrai veikia. Jos nukreiptos į patyčių priežastis visa jėga. Patyčių mokyklose dar daug, bet jų tikrai mažiau nei ankstesniais metais, ir mažėja. Tai rodo tyrimai.

Šiuo metu patyčių reiškinys nebėra toks tabu, kaip anksčiau. Tiek tyrimai, tiek mūsų patirtis rodo, kad vaikai dažniau kreipiasi pagalbos, dažniau žino, kaip tinkamai reaguoti į patyčių reiškinį. Kaip ir sakiau, patyčių reiškinys yra labai susijęs su tolerancija arba netolerancija. Jeigu suaugusieji, pastebėję patyčių apraiškų, nereaguoja, yra blogai. Vaikai, stebintys suaugusiuosius, pagal jų elgesį formuoja savo nuostatas. Tolerancijos atveju ugdoma ir vaikų tolerancija patyčioms. Tačiau, atrodo, tiek suaugusieji, tiek vaikai dabar ir daugiau, ir tinkamiau reaguoja į pastebėtas patyčias.

Kokioje aplinkoje, kaip pradedama tyčiotis? Kokios pagrindinės patyčių mokykloje prielaidos?

Viena iš svarbiausių patyčių prielaidų – jėgų disbalansas, persvara. Vaikui, patiriančiam patyčių, yra labai sunku pasipriešinti. Vyresni paprastai kimba prie

jaunesnių, stipresni – prie silpnesnių. Populiaresnis klasėje vaikas paprastai kabinėjasi prie kuklesnio, uždaresnio.

Patyčias patiriantys vaikai kartais linkę kaltinti save, nesupranta, kad tai ne jų kaltė. Jie jaučiasi beviltiški, negalintys patys apsiginti nevykėliai. Tai mes labai jaučiame bendraudami su vaikais, kurie skambina į pagalbos liniją. Vaikai klaidingai mano, kad jie turėtų sugebėti apsiginti savarankiškai. Bet dėl jėgų disbalanso, galios skirtumų apsiginti labai sunku. Dar sunkiau, kai suaugę sako – „duok atgal, tu gi vyras“, „nebūk bailys“ ir panašiai. Susidaro užburtas ratas. Aišku, būna, kai vaikai išsiaiškina be suaugusiųjų pagalbos. Kartais net viešojoje erdvėje girdime, kaip jie tai daro – pasikviečia vyresnius draugus, brolius. Taip smurto ir agresijos ratas sukamas dar greičiau.

Dėl šių priežasčių labai svarbus suaugusiųjų įsikišimas, palaikymas, išsikalbėjimas. Ką mes girdime iš vaikų? Tai baimė, kad skriaudėjai kerštaus; nenoras jaudinti tėvų – jeigu pasakysiu mamai, ji labai nuliūs. Gėda, kad negaliu apsiginti – „pats turiu susitvarkyti, čia mano reikalas“. Viena dažniausių nuostatų – „nenoriu būti skundikas, kitaip bus dar blogiau“. Taigi svarbu suprasti šias natūralias baimes, kodėl vaikai, ypač vyresni, nepuola pasakotis suaugusiesiems. Labai svarbu keisti šią skundimo nuostatą. Mes dirbdami savo darbą paprastai aiškiname, kuo skiriasi skundimasis nuo pagalbos prašymo. Nes jeigu tau gresia pavojus, prašyti pagalbos yra būtinybė, o ne bailumo požymis. To kartais nesupranta net suaugusieji, o vaikai – tuo labiau.

Kaip galima suprasti, kad vaikas patiria patyčių, ką reikėtų daryti?

Tikrai ne visuomet lengva suprasti, kad vaikas patiria patyčių. Yra požymių, galinčių byloti apie patiriamas patyčias: vaikas pastebimai liūdnesnis, irzlesnis, grįžta iš mokyklos sugadintais daiktais, turi mėlynių. Arba nei iš šio, nei to į mokyklą ar iš jos pradėjo vaikščioti kitu keliu. Žinoma, šie požymiai nebūtinai byloja apie patyčias, bet tai yra signalai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Būtinai pasikalbėti su vaiku – paklausti, kas yra, kas nutiko. Normalu, jeigu vaikas nepasakoja, nenori dalintis, sako, kad jam viskas gerai. Visgi reikia neapsiriboti vienu pokalbiu, o po kiek laiko vėl paliesti temą, parodyti, kad vaikas tikrai gali tikėtis pagalbos, kad nebus imtasi jokių skubotų veiksmų nepasitarus. Vaikai paprastai šito bijo.

Kartais susiduriame su situacijomis, kai tėvai, norėdami padėti, pradeda skubėti ir sprendžia problemą ne pačiais geriausiais būdais. Galbūt tos skubotos reakcijos vaikas ir bijo. Todėl svarbu įsižiūrėti į patį vaiką, suprasti jį. Pokalbis – svarbiausias dalykas. Norint susirinkti išsamią informaciją, svarbu  leisti vaikui išsipasakoti, neskubėti vertinti nei jo paties, nei aplinkos. Svarbu išsiaiškinti, kokios buvo patyčios, kiek laiko kartojosi, o gal įvyko vienintelį kartą? Kas tą daro, ar žino mokyklos darbuotojai? Galbūt vaikas jau yra ką nors daręs pats, o gal kažkur kreipęsis? Nuo to priklauso, kaip tėvai turėtų reaguoti. Jeigu kas nors vieną kartą pasityčiojo vakar – vienokia reakcija, jeigu patyčios tęsiasi metus laiko – visiškai kitokia. Taigi labai svarbu rūpestingai išsiaiškinti visas detales, aplinkybes, kurios kartais praleidžiamos dėl nemokėjimo klausytis. Todėl negalima skubėti. Viską išsiaiškinus, būtina reaguoti. Išmintingai, korektiškai ir rimtai. Tai svarbiausia, ir tai tikrai padės.

Kalbino Mindaugas Savickas