Pagalbinis apvaisinimas: žodžių mūšis tęsiasi(1)

Seime priimtas ir prezidentės Dalios Grybauskaitės vetuotas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas toliau kelia aistras. Parlamentas susirinks tik rugsėjį, o srities profesionalai šaiposi jau dabar: pagalbinio apvaisinimo Lietuvoje pradininkė Gražina Bogdanskienė siūlo kai kuriems parlamentarams išmėginti procedūras.

Seimo 2016 m. birželio 28 d. priimtą Pagalbinio apvaisinimo įstatymą vetavo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos nuomone, įstatymo redakcija pažeidžia pacientų konstitucines teises į gydymą, kuris atitinka mokslo pažangą. Parlamentarai ir ministrai riejasi, o medikai imasi už galvų.

Ne daugiau trijų embrionų

Įstatymo oponentai suskato pritarti D. Grybauskaitės siūlymams, kurių esmė – neriboti sukuriamų embrionų skaičiaus, leisti lytinių ląstelių donorystę bei genetinę diagnostiką. Seimui atostogaujant vyksta parašų rinkimas po atitinkama peticija.

Konservatyvesnis visuomenės sparnas, irgi išėjęs į piketus prie prezidentūros, kalba apie tai, kad gyvybė saugotina nuo jos pradėjimo, todėl neetiška žudyti broliukus ir sesutes vien dėl kažkieno noro greičiau susilaukti vaikų.

Didžiausios aistros kilo dėl to, kad Seimas pritarė grupės parlamentarų – Dangutės Mikutienės, Petro Gražulio, Petro Narkevičiaus, Dainiaus Kreivio, Valentino Stundžio, Vilijos Aleknaitės-Abramikienės ir kitų seimūnų – pateiktoms pataisoms. Nuspręsta, kad embrionų turės būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters organizmą. Sukurtų embrionų skaičius negalės viršyti trijų.

Pagal įstatymą, jei jis vis tik įsigalios, kaip numatyta, nuo 2017 m. pradžios, lytinės ląstelės bus laikomos lytinių ląstelių banke. Jame taip pat galės būti laikomi sukurti, tačiau dėl embrionų sukūrimo metu nenumatytų aplinkybių pagalbinio apvaisinimo metu į moters organizmą neperkelti embrionai. Iki perkėlimo į moters organizmą embrionai galės būti auginami in vitro (ne moters kūne) ne ilgiau kaip šešias paras po apvaisinimo (iki zigotos susidarymo).

Vieni kitus vadina tamsybininkais

Projekto priėmimą ir prezidentės veto lydi apsitalžymas viešojoje erdvėje. Politikų retorikoje šiuo klausimu imta vienas kitą kaltinti tamsumu, atsilikimu ir, žinoma, merkantiliniais interesais.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Rimantas Jonas Dagys:

„Mano nuomonė, šiuo atveju, kita. Ir kaip parlamentaro, ir kaip mokslininko tos srities, ir kaip kataliko. Kaip žmogaus, kuris supranta, kada prasideda gyvybė. Naujausiam mokslui dėl to nekyla abejonių. Jei manyčiau, kad vaikas atsiranda kažkur kitoje vietoje – tai būtų, mokslo prasme, pasenusi informacija. Vaikas atsiranda po ląstelių susiliejimo, todėl turime pagarbiai elgtis su vaiko gyvybe. Tam mus įpareigoja ir Jungtinių Tautų konvencijos, kurios liepia saugoti gyvybę nuo pradėjimo. Žmogaus tiesiog negalima žudyti. Į gyvybę taip reikia ir žiūrėti. Todėl Seimo priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas yra normalus. Nuo oponentų keliamos isterijos jis skiriasi tuo, kad neleidžia kurti perteklinių embrionų, neleidžia eksperimentuoti su mūsų vaikais. Visos kitos procedūros yra numatytos tokios pat. <...> Beje, iškart vartokime teisingą terminologiją: kalbame ne apie ląstelių ar embrionų, o apie žmonių skaičių. Nebėkime nuo to. Negalime, kaip nori, pervadinti daiktų netikrais vardais. Šita gyvybė turi teisę gyventi. Taip į ją ir turime žiūrėti. Mokslas visa tai yra nustatęs ir toli pažengęs į priekį, lyginant su senais veterinarijosir biochemijos atradimais, kuriais vadovaujasi oponentai. <...> Oponentai, kurie argumentuoja tuo, kad mes stumiame pažangą atgal į tamsius laikus, inkvizicijos rūsius, patys ten ir gyvena. Ir mus ten traukia – už kojų atgal. Nes jie mano, kad gyvybė kažkaip atsiranda kitur. Galbūt kopūstuose, gal morkose, gal gandrai atneša, gal stalius iš pliauskos drožia. Jie atstovauja tiems tamsiems laikams, nes genetikos mokslas jau pažengęs žymiai toliau ir DNR kodą išrado ne senų laikų kunigai, kurių žinių lygiu, dar truputį pridėjus veterinarijos, oponentai ir operuoja. <...> Galiu dar pridurti, kad nė kiek neabejoju, jog už visų oponentų nugarų neretai stovi ne kas kita, kaip finansinis interesas. Noras paimti valstybės pinigus, Privalomojo sveikatos draudimo pinigus. Juos įsisavinti kuo didesniam eksperimentų kiekiui. Ne veltui buvo kalba apie visokius embrionų (o tai žmonės, kartoju) bankus ir panašiai. Čia slypi tikrai dideli komerciniai interesai.“

Socialdemokratas, sveikatos apsaugos ministras Juras Požela, mano priešingai. „Man gėda prieš tuos 50 000 šeimų Lietuvoje, kurios taip laukė šio įstatymo, o dabar liks nuviltos“, – pareiškė sveikatos apsaugos ministras.

Nesant įstatymo, kuris reglamentuotų pagalbinį apvaisinimą, tokias procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Įstatymo oponentai teigia, kad toks įstatymas, koks priimtas, nebeleis privačioms klinikoms vykdyti dabartinės veiklos ir taip bus pažeista konstitucinė daugelio nevaisingų porų teisė į gydymą. Pasak ministro ir kitų priimtos įstatymo versijos priešininkų, net parengti poįstatyminius aktus šio įstatymo įgyvendinimui bus sunku dėl jo painumo ir prieštaringumo.

Anot J. Poželos, geriau buvo nepriimti jokio įstatymo, negu tokį, koks yra priimtas dabar. „Šiuo metu pagalbinio apvaisinimo procedūros privačiose klinikose atliekamos remiantis ministro įsakymu. Viską sujaukia įstatymas, kuris dabar priimtas ir vetuotas. Toks „pažangus“ įstatymas labai smarkiai ribos dabartinių procedūrų atlikimą Lietuvoje. Daugės išvažiuojančių tai daryti į kitas šalis, kur viskas žymiai paprasčiau. Aš jau nekalbu apie moters žalojimą, nes kiekviena procedūra yra žalojimas. Aš nekalbu apie tai, kad viena įstatymo norma absoliučiai prieštarauja kitai. Pavyzdžiui, viename punkte yra parašyta, kad negalima turėti perteklinių embrionų ir jų šaldyti, ir apie tai buvo audringi pasisakymai su juodais piešimais sodomų ir gomorų, o kita norma sako, kad galima sukurti iki 3 embrionų, tačiau, jeigu moters sveikatai yra nenaudinga, jų galima įsodinti mažiau. Tai kur dėti likusius? Mokslo įstatymo variante buvo parašyta, kad juos reikėtų šaldyti, o čia niekur neparašyta. Išmesti? Ir tai labai etiška bei humaniška? Tai yra absurdas“, – mano ministras.

Taikosi į valstybės lėšas?

Konservatyviajam sparnui liberalaus varianto šalininkai atsikerta ir dėl įtarimų lobizmu. Anot jų, įtakingi didžiųjų šalies gydymo įstaigų šulai, vadovaudamiesi naujuoju įstatymu, norėtų iš rinkos išstumti dabar veikiančias privačias klinikas ir ramiai naudotis Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis be konkurencijos.

Dar viena ginčytinų pozicijų – reikalavimas leisti taikyti preimplantacinę diagnostiką, taip sudarant galimybę užkirsti kelią sunkioms genetinėms (paveldimoms) ligoms. Ministro J. Poželos siekiams įteisinti šią procedūrą priešinasi konservatoriai, nurodydami, kad tai būtų artima žmonių rasės gryninimui, kuriant genetiškai idealius žmones. Preimplantacinė genetinė diagnostika, anot jų, neturi nieko bendro su genetinių ligų gydimu. Ji tik padeda nustatyti ir iš visuomenės eliminuoti būsimus ligonius. „Sekantis etapas – įteisinti infanticidą – nevisai sveikų naujagimių žudymą. Tai primena nacių Vokietijos lyderio Adolfo Hitlerio teorijas apie tai, kas nusipelno gyventi, o kas ne“, – nurodo R. J. Dagys.

Specialistės komentaras

Pasak pagalbinio apvaisinimo procedūros Lietuvoje pradininkės, Vaisingumo centro direktorės, gydytojos akušerės-gineklologės G. Bogdanskienės, geriau nebūtų jokio įstatymo, nei toks, koks dabar pakibęs iki Seimo rudens sesijos. Politikai, anot jos, viską tik gadina:

„Šis įstatymo variantas, kuris yra priimtas ir vetuotas, teigia, kad gali būti sukurta ne daugiau 3 embrionų. Tačiau sukurti būtent tokį embrionų skaičių yra gana sudėtinga, nes niekas negali tiksliai pasakyti, kiek kiaušialąsčių reiktų apvaisinti, kad rezultatas būtų 3 embrionai. Pavyzdžiui, vienai moteriai iš 10 kiaušialąsčių gali apsivaisinti 3. Kitai iš 10 gali apsivaisinti 7. Apsivaisinimo procentas statistiškai yra 60-70, bet būna ir kitaip.

Toliau dalijasi apie 90 proc. apvaisintų kiaušialąsčių. Tarkime, apsivaisinus 6, dalijasi kokios 5, t. y. turime 5 embrionus, iš kurių tris perkėlus į gimdą, du lieka. Bet gavus mažiau kiaušialąsčių, tarkime, šešias, būtų mėginama apvaisinti jas visas. Ir kas tuomet, jei jos apsivaisins visos ir embionų bus tiek, kiek buvo apvaisinta kiaušialąsčių? Nėra jokios tikslios matematinės formulės, iš kiek apvaisintų kiaušialąsčių bus gauti 3 embrionai. Todėl ir manau, kad embrionų skaičius neturėtų būti ribojamas.

Vadovaujantis priimtu įstatymu, embrionų šaldymas turėtų būti draudžiamas. Jei nutiks taip, kad siekdami 3 embrionų, turėsime 4 ar 5 – ką su tais „atliekamais“ darysime? Gyvybę, kaip tai interpretuojama, išsaugosime ar ne? Kartoju, kad numatyti tikslaus skaičiaus, kiek kiaušialąsčių apsivaisins, neįmanoma. Glumina ir įstatymo teiginys, kad šaldyti embrionų neleidžiama, bet kartu nurodoma, jog „kai moters sveikatai nenaudinga“ (kas tai yra?), galima „įsodinti“ mažiau embrionų. Pagalbinio apvaisinimo klinika – ne daržas. Embrionai talpinami arba perkeliami į gimdą, o ne sodinami. Labai plonu kateteriu talpinama, bet nieko nesodinama.

Aš esu už embrionų šaldymą dėl kelių priežasčių. Pirma, jei patalpinus 3 embrionus, pacientė nepastoja, reikia kartoti visą procedūrą: hormoninį gydymą, operacinę kiaušialąsčių paėmimo procedūrą su bendra nejautra. Už tai mokama iš naujo, ir tai yra pinigų švaistymas visiškai nepriklausomai nuo to, kas mokės – pacientas ar valstybė.

Antroji priežastis – poveikis sveikatai. Procedūros kartojimas reiškia ir hormoninių vaistų ciklo kartojimą. Nenoriu pacienčių gąsdinti, viskas su tais preparatais gerai, tačiau visi puikiai suprantame, kad kuo mažiau medikamentų žmogus gauna, tuo mažesnis poveikis jo sveikatai.

Tai ypač svarbu prisiminti parlamente kalbantiems vyrams. Jie tos procedūros nepatiria ir nepatirs, nes jie negali jos patirti. Jie nežino, ką reiškia kiaušialąsčių stimuliacijos metu patiriami savijautos nepatogumai, tam tikra prasme ir skausmas. Pasitaiko (1–5 proc.) kiaušidžių perstimuliavimo sindromas. Lietuvoje viskas lyg ir gerai – valdome šią situaciją, bet tiksliai negalime pasakyti, kuriai pacientei sindromas pasireikš. Pasaulyje dėl to būna net mirčių atvejų, nes tiksliai nežinoma šio sindromo kilmė. Linkėčiau parlamentarams vyrams, kurie linkę moterims patarinėti, patirti šią procedūrą patiems. Sužinoti, kokia yra savijauta, kai vyksta gydymas. Todėl mano pozicija, be abejo, yra už šaldymą. Juolab kad jei atšildytas embrionas talpinamas moteriai į gimdą, nebereikia kartoti procedūrų ir leisti pinigų papildomai.

Jeigu rekomenduojamas kiaušialąsčių šaldymas, kartais oponentai sako, kad medikai nemoka jų šaldyti. Moka. Tik rezultatai, naudojant užšaldytas kiaušialąstes ir paskui jas atšildžius, yra šiek tiek prastesni, nei atšildžius embrionus, tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Galiausiai, jei apsistosime ties nurodymu laikyti kiaušialąstes lytinių ląstelių banke, kas tiksliai gali nurodyti, kiek jų palikti? Tarkime, gavome 10 kiaušialąsčių, 5 šaldome, 5 paliekame apvaisinti. Jei apsivaisins tik 1? Ką tada sakys pacientė? Kodėl tik 1, o ne 3?

Anksčiau girdėdavau nuomonių, esą privačios klinikos norėtų skatinti lytinių ląstelių šaldymą, idant pasipelnytų. Tame nėra logikos. Naujas gydymo ciklas, nesėkmės atveju, gali kainuoti 2500–3000 EUR. Atšildyto embriono patalpinimas į gimdą kainuotų iki 500 EUR. Tai kur pasipelnymo galimybė didesnė? Kas pacientui arba valstybei, nepriklausomai nuo to, kas finansuoja procedūrą, yra pigiau?

Teiginys, kad embriono žuvimas yra tas pats, kas žudymas neatitinka tikrovės. Gamtoje, pastojus natūraliai, tik 15 proc. pastojimų baigiasi gimdymu. Visi kiti 85 proc. gyvybės užuomazgų tam tikroje stadijoje žūva: arba pačioje nėštumo pradžioje, kuomet iškraujuojama per mėnesines, arba baigiasi persileidimu ar pirmalaikiu gimdymu. Kaip ir natūralioje gamtoje, taip ir laboratorijoje, iš visų apvaisintų kiaušialąsčių dalis žūsta. Ne viską galima išgelbėti.

Medikai negalėtų norėti pakenkti pacientui. Jeigu mes, kaip medikai, atliekame pagalbinį apvaisinimą poroms, kurios turi tam tikrų genetinių ligų, ir galime padėti jų išvengti, kodėl tai turėtų būti draudžiama?“

****

Už prezidentės vetuoto įstatymo priėmimą balsavo 66 Seimo nariai iš dalies opozicijos ir valdančiosios koalicijos, tik 3 buvo prieš ir dar 3 susilaikė, nors posėdyje dalyvavo apie šimtą parlamentarų. Likusieji tiesiog nedalyvavo balsavime, paprasčiausiai mėgindami procedūriškai sužlugdyti įstatymo priėmimą. Tarp jų buvo ir liberalų, ir nemaža dalis socialdemokratų.

Lietuvai kelerius metus nepriimant pagalbinį apvaisinimą reglamentuojančio įstatymo, Europos Komisija 2014 m. dėl to buvo pradėjusi pažeidimo procedūrą. Briuselis ragina Lietuvą įstatymu reglamentuoti pagalbinį apvaisinimą nacionalinėje teisėje, įtvirtinant Europos Sąjungos taisykles dėl su lytinėmis ląstelėmis susijusių medicininių procedūrų kokybės ir saugumo standartų.