Onkologijoje trūksta daug ko, bet labiausiai – rezultato

POLA (Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija) prezidentas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros doktorantas Šarūnas Narbutas teigia, kad onkologinių ligų prevencijos ir gydymo situacija Lietuvoje lieka itin sudėtinga. „Mirštamumo nuo onkologinių ligų rodiklis Lietuvoje yra vienas prasčiausių tarp visų Europos Sąjungos (ES) šalių“, – portalui VLMEDICINA.LT sakė Šarūnas Narbutas. Pasak jo, silpno koordinavimo, nesusikalbėjimo ir netinkamo išteklių paskirstymo problemų esama visose onkologinės pagalbos teikimo grandyse ir tik kompleksiškas sistemos vertinimas, tuo vertinimu pagrįsti nuoseklūs pokyčiai galėtų pakeisti situaciją teigiama linkme.

Reklama

Galbūt galėtumėte trumpai papasakoti apie POLA?

Pagalbos Onkologiniams Ligoniams Asociacija (POLA) yra skėtinė nevyriausybinė organizacija, šiuo metu vienijanti 14 onkologinėje srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų; dalis jų – onkologinių pacientų draugijos, kitos – pagalbą vėžiu sergantiems teikiančios organizacijos. Esame paskaičiavę, kad Lietuvoje, onkologijos srityje iš viso veikia 35 nevyriausybinės organizacijos. POLA yra jauna organizacija, mūsų uždavinys – augti, ir sutelkti daugiau narių.  Kalbant apie POLA misiją, reikia pasakyti, kad ji labai paprasta – geresnės onkologinių pacientų gydymo, priežiūros, gyvenimo kokybės siekimas ir užtikrinimas.

Kaip vertinate dabartinę onkologinių pacientų gydymo ir priežiūros situaciją Lietuvoje?

Deja, situacijos negalima pavadinti net patenkinama. Mirštamumo nuo onkologinių ligų rodiklis Lietuvoje yra vienas prasčiausių tarp visų Europos Sąjungos (ES) šalių. Daugelis onkologijos sričių stipriai atsilieka nuo Vakarų Europos standartų ir tai labai liūdina. Tiesa, yra keletas išimčių, sričių, kur situacija ženkliai geresnė. Tą galima pasakyti apie kraujo vėžių gydymą. Bet kalbant apie daugumą onkologinių pacientų, daugumą vėžinių susirgimų – plaučių, gimdos kaklelio, krūties, prostatos vėžius, reikia pabrėžti, kad padaroma toli gražu ne viskas, ką reikėtų, ir ką labai realiai būtų galima padaryti.

Vėžio registro, kuris, kaip žinia, yra nepilnas, duomenimis, per metus vėžinėmis ligomis suserga 18 tūkst. pacientų, 8 tūkst. miršta. Registro duomenimis, Lietuvoje yra apie 40 tūkst. kada nors gyvenime sirgusių onkologine liga pacientų, bet šis skaičius realybėje tikriausiai yra gerokai didesnis (Higienos instituto duomenimis – 73 tūkst., bet ir šie duomenys gali būti nepilni – aut. past.). Taigi, jeigu turėtume gerą registrą, tie skaičiai būtų didesni. Bet kuriuo atveju, kalbame apie dešimtis tūkstančių pacientų, kuriems, jeigu tik jie dalyvautų vėžio ankstyvosios diagnostikos programose, daugeliu atveju ligą būtų galima nustatyti ankstyvų stadijų arba net išvis jos išvengti. Europos Sąjungos statistika yra tokia, kad vienas iš trijų žmonių visoje populiacijoje savo gyvenime anksčiau ar vėliau suserga vėžiu. Taip pat esama tvirtų duomenų, kad trečdalio visų susirgimų galima išvengti, esant gerai veikiančioms ankstyvosios diagnostikos programoms. Ne vienas procentas, ne penki, o trečdalis visų susirgimų. Taigi, jeigu iš trijų milijonų Lietuvos gyventojų milijonas anksčiau ar vėliau susirgs vėžiu, 300 tūkst. gyventojų galėtų to išvengti. Žinoma, kalbame ne apie metus, ne dešimtmetį, kalbame apie gerokai ilgesnį periodą, bet tas potencialus išvengiamumo procentas yra labai įspūdingas.

Deja, Lietuvoje veikiančios ankstyvosios vėžio diagnostikos programos kol kas nėra tinkamai administruojamos ir panaudojamos.

Kaip būtų galima vertinti kitų onkologijos etapų efektyvumą Lietuvoje?

Kalbant apie onkologijos sistemą, reikia paminėti, kad jos veikimas susideda iš tam tikrų stadijų: pirmoji – prevencija, antroji – ankstyvoji diagnostika, trečioji – efektyvus, kiek įmanoma savalaikiškas, gydymas. Šioje vietoje būtina paminėti, kad su gydymo savalaikiškumu turime didelių problemų. Nuo onkologinės ligos įtarimo iki patvirtinimo kartais praeina net ne mėnesiai, o metai. Čia susideda daug faktorių – prastas pacientų srautų valdymas, nesveika konkurencija tarp skirtingų gydymo įstaigų, kompetencijos trūkumas. Nėra aišku, kokiose gydymo įstaigose kokios ligos turėtų būti gydomos ir taip toliau. Šiame kontekste sveikintina dabartinė sveikatos politikų iniciatyva kurti vadinamuosius klasterius ir „žaliuosius koridorius“, kad brangus laikas nebebūtų prarandamas. Pacientas, kuriam liga įtariama kur nors rajone, kuo greičiau turėtų atsidurti universitetinėse klinikose, kad ta diagnozė nedelsiant būtų patvirtinta arba paneigta.

Kita ne mažiau probleminė stadija – reabilitacija. Onkologinių pacientų reabilitacija nėra kaip nors išskirta, lėšos, kurių ir šiaip nepakanka, išdalintos visiems „vienodai“, t.y. Ligonių kasos jas išdalina pagal gyventojų skaičių asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, bet ne pagal realų poreikį.

Na ir kita sritis, kurioje situacija ypatingai bloga – paliatyvioji pagalba. Sveikatos politikai, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) neturi absoliučiai jokios aiškios politikos paliatyviosios pagalbos srityje. O kol neturi, 15 kvadratinių metrų dydžio kambarėlyje glaudžiasi 8 paliatyvūs ligoniai. Nors žmonės tokiose palatose miršta kasdien, jie net širma neatskirti, negauna tinkamo skausmo gydymo. Sąlygos yra tragiškos, kalbėti apie orią gyvenimo pabaigą tokioje palatoje būtų veidmainiška.

Ar yra nors menkų šviesos ženklų šioje srityje?

Vakarų Europoje svarbi paliatyviosios pagalbos grandis – hospisai. Tai tokios specializuotos gydymo įstaigos, kur labai profesionaliai teikiama visapusiška paliatyvioji slauga. Naujausias mūsų asociacijos narys yra „Hospice“ paramos fondas, kuris, bendradarbiaudamas su Didžiosios Britanijos nevyriausybinėmis organizacijomis, mėgina pralaužti ledus šioje politikų ir didžiosios visuomenės dalies pamirštoje srityje. Beje, tarptautinės statistikos duomenimis, paliatyvioji pagalba geriausiai teikiama būtent Didžiojoje Britanijoje – šios pagalbos sistema čia jau veikia daugiau kaip šimtą metų ir buvo išvystyta būtent visuomeninių, nevyriausybinių organizacijų.

Taigi visos penkios sritys turi sisteminių, esminių problemų?

Deja, negalime teigti, kad turime nors vieną efektyviai, tikrai gerai veikiančią ir sutvarkytą sritį. O tinkama onkologinė pagalba bus užtikrinta tik tuomet, kai visos penkios grandys veiks bent jau pakenčiamai.

Kokie sprendimai valstybės mastu turėtų būti priimti, kad sergančiųjų onkologinėmis ligomis situacija pradėtų gerėti?

Kaip matome, turi būti sprendžiamos visų grandžių problemos. Labai didelė problema yra informacijos ir koordinavimo trūkumas – nėra aišku, kokiose gydymo įstaigose kas gydoma, daugelis įstaigų tiesiog nesidalina duomenimis, jos konkuruoja, bet ta konkurencija dažniausiai nukreipta ne į paslaugų kokybės gerinimą, bet įtakų darymą, pacientų srautų perskirstymą ne visada tiems pacientams palankiausia linkme. Tikiuosi, kad sveikatos politikai dėl spaudimo iš Europos Sąjungos institucijų ir spaudimo namuose pagaliau bus priversti spręsti problemą iš esmės ir imtis konkrečių žingsnių, pirmiausia – aiškiai identifikuoti esamą situaciją. Vienas galimų žingsnių – ES Sveikatos politikos programoje numatytas specializuotų retų ligų gydymo centrų sukūrimas, o 51 proc. visų onkologinių susirgimų sudaro būtent retosios onkologinės ligos. Taip retos patologijos būtų koncentruojamos vienoje ar keliose vietose, kur būtų sutelkti reikiamą kompetenciją turintys specialistai, reikiama infrastruktūra ir įranga. Mes jau dabar de facto turime vieną tokį centrą, kuriame atliekamos kaulų čiulpų transplantacijos – į Vilnių atvažiuoja pacientai ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos ir sveikatos apsaugos ministras tuo labai džiaugiasi.

Apie tai jau dabar kalba politikai, kurių galioje priimti tokius sprendimus, bet aiškios situacijos analizės ir iš jos išplaukiančios vizijos, kokiu lygmeniu, kur ir kiek tokių centrų turėtų būti įkurta, kokie esami sveikatos priežiūros ištekliai, infrastruktūra galėtų būti panaudoti, nėra. Nėra duomenų, kiek mums tai kainuotų, kiek leistų sutaupyti, o galbūt efektyviau būtų naudotis tokių centrų kaimyninėse šalyse paslaugomis.

Sakykite, kokią naudą turėtų duoti tokių centrų įkūrimas?

Reikia suprasti, kad ligų gydymas kuo toliau, tuo labiau bus specializuotas. Retų ligų vis daugėja, nes tai, ką mes anksčiau žinodavome kaip dažną ligą, dabar tampa reta liga. Ne liga pasikeičia, bet sužinoma vis daugiau jos atmainų ir joms atrandami specifiniai, geresni gydymo metodai. Vien krūties vėžio išskiriama keletas šimtų atmainų ir kiekviena jų yra reta liga.  Vienam navikui geriau veiks vienoks gydymo būdas, kitam – kitoks. Ta specializacija visame pasaulyje tik gilėja, žinoma, auga ir išlaidos sveikatos apsaugai. Visa Europa stengiasi suskaičiuoti, kiek yra tų retų ligų, sukurti metodikas, kaip kiekvieną jų gydyti. Ta bendra Europos programa, apie kurią minėjau, yra ne iš kur kitur, o direktyvos dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo.

Papasakokite, ar dabartinė politinė SAM vadovybė įsiklauso į pacientų balsą?

Labai džiaugiamės, kad pagaliau buvo nugriauti barjerai ir pradėta kalbėtis su visomis pacientų organizacijomis. Įsteigtas pacientų forumas – gera platforma susirinkti, išgryninti bendras pozicijas. Pacientų forumo nariai ir mūsų organizacijos nariai įtraukti į bendras darbo grupes, aš esu SAM kolegijos narys.

Tai nereiškia, kad esame viskuo patenkinti. Mes sveikiname ministrą už nugriautus barjerus ir prasidėjusią diskusiją, kad esame įtraukti į tas darbo grupes, bet kol kas aš negaliu pasidžiaugti nei vienu geru šių pokyčiu rezultatu. Jų tiesiog dar nėra, nei viena darbo grupė nėra baigusi darbo, galbūt išskyrus vieną, dėl krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programos. Ten esame išsakę savo pastabas ir labai tikimės, kad į jas bus atsižvelgta. Bet kalbant bendrai, rezultatų nematome ir šiame etape nedrįstame prognozuoti, ar jie bus pasiekti. Visgi tikiuosi, kad perdavus pirmininkavimo ES estafetę Graikijai, atsiras išteklių suintensyvinti darbo grupių veiklą, kelti jų sprendimus į praktiką ir pagaliau pasiekti konkrečių rezultatų.

Reikia pasakyti, kad politinis aspektas, politiniai klausimai yra tik mažoji mūsų organizacijos veiklos dalis. Jeigu nutiktų taip, kad mūsų nebesiklausytų, taptume nebeįdomūs, darysime, ką ir darėme iki šiol – vykdysime labai konkrečius bendruomeninius projektus. Paskutinis jų – Nacionalinis sveikatos egzaminas vėžio prevencijos tema vyko antradienį.

Ko tikitės iš ateinančių 2014 m., ko palinkėtumėte visiems mums?

Rezultato! O taip pat gilaus suvokimo, kad viskas prasideda nuo žmogaus sveikatos ir baigiasi žmogaus sveikata.

Ačiū už pokalbį!