Kaip Ivanas žmoną atgavo
„Griausiu pragarą, statysiu bažnyčią! Griausiu pragarą, statysiu bažnyčią!” – šūkaliojo Ivanas palei pragaro vartus brūžindamasis. Ne be reikalo smarkiai įsijaudrinęs šūkaliojo – velniai jam žmoną buvo išnešę. Iškišo velniai smailas akikes, klapt klapt, galvoja: na, ir kvailys, velniai jau kadais jokių bažnyčių nebebijo.
”Statyk, kvaily, tą savo bažnyčią, žmonos vis tiek neatgausi”, – kikena už vartų. Nuliūdo Ivanas, liūdna be žmonos. Nusprendė vis tiek nuo pragaro niekur nesitraukti. Iš po skverno išsitraukęs pakį gauromečio arbatos, užsikaitė čia pat čainyką, kliukina, medaus šaukštą įsidėjęs. Užuodė velniai. Akis pasmailino, liežuvius nusiplonino – duok ir mums tos savo arbatos, baisiai skaniai kvepia.
Štai šitaip Ivanas savo žiežulą atgavo, o velniai visą verdantį virdulį pagarbiai kanopomis laikydami savo virtuvėn išbildėjo.
Buvo šitaip ar nebuvo, bet Rusijoje fermentuota siauralapio gauromečio (lot. Epilobium angustifolium, kartais Chamaenerion angustifolium, rus. Кипрей узколистный, Иван-чай) arbata geriama jau daug amžių, ir iki pat šiolei ant stalų žiemą vasarą stovi virdulys šios kvepiančios arbatos. Nuo jos neapgirtėsi, tačiau linksma bus, prie užstalių dainas imsi traukti. Ivan čaj pavadinta caro Ivano Vasiljevičiaus-Rūsčiojo (1530–1584) garbei, mat jis ją ir tas užstales labai mėgo – yra tikrai skani, labai naudinga ir ją galima gerti kiek tik norisi. Ši arbata, kurioje yra 6,5 karto daugiau vitamino C nei citrinose, gerokai skanesnė ir naudingesnė už kokias indišką ar kinišką arbatas, ir pamanykit, kofeino neturi, širdis neims smarkiau plakti, ilgai šokius šokti galės.
Buvo Ivanas su velniais ar nebuvo, bet va šioji istorija tikrai vyko. Pasakojama, kad per karą prieš įknopsėdamas į Rusiją Hitleris pirmiausia liepęs sunaikinti labai jau jį gąsdinantį objektą, kuriam patsai davė kodinį pavadinimą „Gyvybės upė“. Tasai objektas, pasirodo, – arbatos laboratorijos, gauromečio ir kitokių arbatų fabrikas. Planas buvo įvykdytas, pastatai sunaikinti, visi arbatos gamintojai su visa gyvenviete, taip sakant, likviduoti, o gauromečio plantacijos tankais skubiai išvažinėtos.
Kodėl Hitleris kaip koks velnys taip bijojo, rodos, paprastos arbatėlės? Nes žinojo, kad Ivan čaj, pasirodo, turi galingą poveikį. Rusų kareiviai, gausiai gerdami pagal unikalią receptūrą pagamintą arbatą, karo lauke būdavo ištvermingi, bebaimiai, nė bitės nebijojo, arbata padėdavo lengviau ištverti karo baisumus, be to, suteikdavo sotumo jausmą, aniems nė valgyt nebereikėjo. Arbata gaivindavo per karščius, sušildydavo per šaltį, nekibdavo jokios zarazos, pūliniai ir kitokie gyvuliai. O vyresnių kareivėlių net prostata nekankino, yra įrodytas gauromečio teigiamas poveikis.
Lietuvoje siauralapis gaurometis anksčiau buvo vadinamas siauralape ožkarože, ožrože, tik vėliau, XIX a. pabaigoje, Laurynas Ivinskis, kūręs pavadinimus daugeliui augalų, pavadino juos gauromečiais, mat subrendusios jų sėklos panašios į gaurus. Tad iki šiol mūsuose gaurometis kartais sumaišomas su smulkiažiede ožkarože (lot. Epilobium parviflorum), taip pat puikia ir galbūt dar geresne prostatos gyduole, ar su nenaudinga ir kiek nuodinga labai pas mus išplitusia plaukuotąja ožkarože (lot. Epilobium hirsutum).
Giedrės Bružienės FB profilis - čia
Susiję straipsniai
