Penktadienis, 2024.03.29
Reklama

Neužmirštuolių žiedus į atlapus segėsi ir medikai

Zita Katkienė | 2015-01-14 17:10:22

Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos medikai surengė popietę 1991 metų sausio 13-osios įvykiams atminti. Medikai dalinosi prisiminimais, vartė nuotraukų albumą, kuriame kovos už laisvę dienų akimirkos. Prisiminimų popietei mintį paskatino ne tik internete platinti neužmirštuolių žiedai, kuriuos į atlapus tą dieną segėsi ir medikai. Klinikos direktorius Eugenijus Mikaliūnas sakė, jog pastarųjų dienų įvykiai Ukrainoje, Prancūzijoje kažkuo siejasi su kruvinais įvykiais, vykusiais Lietuvoje prieš 24-erius metus, todėl nevalia jų pamiršti, bet pagalvoti, kaip šiandien pasielgtume, tėvynę ištikus pavojui.

Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos medikai
Sausio 13-tosios įvykius paminėti susirinko Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos medikai: (iš dešinės) vyriausioji slaugos administratorė Laimutė Onutė Mikelevičienė, klinikos direktorius Eugenijus Mikaliūnas, psichiatrė Eugenija Nekrašienė, slaugytoja Ona Keserauskaitė, gydytoja psichiatrė Danguolė Akramienė, slaugytoja Zita Liniūtė, slaugytoja Birutė Lazarevičienė, psichiatras Petras Volkovas. Zitos Katkienės nuotr.

Budėjo ir Vilniuje, ir Šiauliuose

Pirmą kartą per 24-erius metus Psichiatrijos klinikos medikai susirinko paminėti Sausio 13-osios. Anot E. Mikaliūno, visi susirinkusieji turi ką papasakoti, nes visi gyveno anų metų įvykių sūkuryje. Daugeliui ypač svarbia tapo sausio 12-oji diena, kurią dažnas šiaulietis praleido Vilniuje, saugodamas Aukščiausios Tarybos rūmus.

„Šiauliams buvo paskirta budėjimo diena prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Mes su daktare Danguole Akramiene 12 dieną išvažiavome į Vilnių. Nors tankai dar nevažiavo, bet situacija buvo neaiški, grėsminga. Visą naktį stovėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, o paryčiais grįžome namo“, - prisiminė kruvinosios dienos išvakares E. Mikaliūnas, į Vilnių važiavęs ne tuščiomis. Anuometinės vyriausiosios medicinos sesers Laimutės Onutės Mikelevičienės rūpesčiu į Vilnių vežėsi pirmosios pagalbos lagaminą, kuriame buvo ne tik tvarsliavos ir vaistų, bet ir morfino.

„Anuomet už kiekvieną panaudotą morfijaus ampulę tekdavo atsiskaityti milicijai, todėl buvo labai sudėtinga ir atsakinga“, - prisiminė šiuo metu klinikos vyriausiąja slaugos administratore dirbanti L. O. Mikelevičienė.

Į Vilnių važiavusi ir gydytoja D. Akramienė prisimena, jog drauge su visais išgyveno patriotinius jausmus, norą kažką daryti, aukotis už laisvę.

„Nepasimiršta iki šiol begalinis lietuvių vienybės jausmas, susitelkimas, nusiteikimas, pasiruošimas. Vilniuje degė laužai, buvo dainuojamos patriotinės dainos. Ir vis pasklisdavo informacija, kad atvažiuoja trankai. Neatvažiavo tankai ir aš net pajaučiau nusivylimą, kad nepadėjau, kažko nepadariau. Kitą rytą buvo laikomos mišios ir visus vienijo jausmas, kad mes esame visi kartu. Vieni ėjo į mišias, o moterys nešė termosuose kavą, arbatą, dalino maistą kovoti pasiryžusiems žmonėms, praleidusiems naktį, nuolat klausant pranešimo, jog tankai jau važiuoja“, - pasakojo gydytoja.

Į Vilnių vyko ir II skyriaus medicinos sesuo Zita Liniūtė. Jai teko matyti, kaip važinėjo tankai, tik dar nieko nešaudė. „Aplink rūmus stovėjo gyva apsauga. Iki šiol atmintyje įstrigo jaunimas, matyt studentai, stovėję su vaikiškais kastuvėliais ir grėbliukais – vieninteliu ginklu prieš tankus ir šautuvus“, - pasakojo medikė.

Dauguma rinkosi prie miesto valdžios rūmų, kur degė laužai, vyko mitingas. „Buvome jaunos, tai visur ir bėgome“, - pasakojo buvusi medicinos sesuo Ona Keserauskaitė.

Buvęs Vyrų ir moterų ūmių būsenų skyriaus vedėjas, psichiatras Petras Volkovas bei I skyriaus vyresnioji slaugytoja Birutė Lazarevičienė taip pat buvo su visais, tikėjusiais Lietuvos nepriklausomybe. Gydytojas P. Volkovas pasakojo: „Policininkas važinėjo mieste ir kvietė žmones prie savivaldybės. Po vidurnakčio ėjau prie savivaldybės – daug žmonių susirinko. Degė laužas, vyko mitingas“. Medikai  dalinosi ne tik pačių išgyventais, bet ir per televiziją matytų įvykių prisiminimais.

Ruošėsi blogiausiam scenarijui

Sausio 13-ąją iš Vilniaus grįžęs ligoninės vadovas E. Mikaliūnas sukvietė kolektyvo – skyrių vedėjų, vyriausiųjų medicinos seserų bei gydytojų susirinkimą. Atvyko į darbą visas ligoninės personalas. Aptarus įvykius Vilniuje buvo nuspręsta, jog gero neverta tikėtis. Grėsmę kėlė ir Šiaulių pašonėje esantis Zoknių aerodromas.

Buvo nuspręsta sveikstančius ligonius išrašyti namo. Juolab kad anuomet ligoninėje psichikos ligoniai buvo gydomi 90 parų – kol visai pasveiks, tad dažnas jų džiaugėsi, kad galės grįžti namo.

Ligoninėje, pasak E. Mikaliūno, buvo palikti tik sunkios būklės ligoniai, o du ligoninės aukštai ištuštinti.

Miesto valdžiai buvo pranešta, kad Psichiatrijos dispanseriu anuomet vadintoje ligoninėje parengtos vietos sužeistiesiems priimti: buvo pasirengta gydyti ne tik psichologinių ar psichikos ligų ištiktus pacientus, bet ir somatinius ligonius.

„Sulaukėme skambučių ir iš Šiaulių ligoninės vadovų, domėjosi, ką mes darome“, - pasakojo E. Mikaliūnas, prisiminęs visus tomis dienomis apėmusį nerimą, kai ore tvyrojo nelaimės nuojauta, bet niekas nežinojo, nei kaip elgtis, nei ko imtis.

‚Aš mokiausi Kauno medicinos institute, kur buvome rengiami ir kaip karo gydytojai, tad ir ruošėmės sunkiausiam frontui“, - sako gydymo įstaigos vadovas.

„Ligoniai tada irgi buvo susikoncentravę, susikaupę ir tai tarsi padėjo įveikti psichikos problemas. Jie nebuvo pasimetę, išsigandę, jie suprato kas vyksta, o namiškiai neprieštaravo“, - prisiminė anuomet skyriaus vedėja dirbusi psichiatrė Eugenija Nekrašienė.

Vyriausioji slaugos administratorė L. O. Mikelevičienė, anuomet dirbusi ligoninės vyriausiąja medicinos seserimi, darbuotojams išdalino net dujokaukes. „Mes visi buvome karo prievolininkai, tad galvojome ir apie tai, kad gali tekti kariauti. Į darbą nešėmės ne tik šiltų drabužių, bet ir maisto: duonos ir lašinukų“, - pasakoja medikė.

„Iš sovietinių laikų turėjome neblogą palikimą – civilinės saugos sandėlius. Buvo jame spirito, amoniako ir medžiagos, iš kurios galima pasidaryti vienkartinių priemonių, kurių tais laikais ligoninėse nebuvo. Ligoninėje buvo sterilizacinė, kurioje man buvo tekę dirbti, tai ir patirties turėjau. Susirinkome ir karpėm medžiagą, dėjom tris sluoksnius lignino, marlės sluoksnį ir pasiruošėm vienkartinių tamponų - priemonių, kurių prireiktų, teikiant pagalbą  traumuotiems žmonėms. Klojome lovas, keitėm patalynę – pasiruošėm realiai grėsmei ir to darbo pakako iki nakties. Aš taip bijojau, lėktuvai skrido, gūdus jų gausmas iki šiol nepasimiršo“, - dalinosi prisiminimais L. O. Mikelevičienė.

Naktį prasidėjusius kruvinus įvykius medikai stebėjo televizijos ekrane. Skaudūs nakties įvykiai nepasiekė Šiaulių.

Patirti išgyvenimai palietė kiekvieną ir tęsėsi labai ilgai. Pasak E. Nekrašienės, psichikos ligoniai gyveno ta pačia dvasia, tomis pačiomis mintimis. Niekas jų anuomet neklausinėjo. „Dar buvome sovietinės tvarkos žmonės. Perdaug nepolitikavom, neklausinėjom. Bet gyvenome tomis pačiomis mintimis, buvo daug ir džiaugsmo, susijusio su buvusia situacija. Geresnių emocijų buvo daugiau“, - prisimena E. Nekrašienė.

Ligoninėje nebuvo nei priešiškumo, nei konfliktų - buvo pacientai, kurie sirgo psichikos ligomis ir tik dėl jų iškildavo problemų. Dėl suirutės triko gydymas, trūko medikamentų. Tačiau pacientų nedaugėjo. Tik po kelerių metų, kai prasidėjo nedarbas,  atsirado daugiau sergančiųjų psichikos ligomis.

„Ligoninėje lankėsi ir sovietinio, ir jau susikūrusio Lietuvos saugumo tarnybos pareigūnai. Jie klausė, kokią valdžią palaiko ligoniai“, - pasakojo E. Mikaliūnas, neslepiantis, jog jautresni gyvenimo pokyčiams yra ne tik psichikos ligomis susergantys žmonės, kurie tampa tarsi lakmuso popierėliai politiniams vėjams ir skersvėjams nustatyti. Jautresni yra ir juos gydantys medikai.

Todėl jie ir nelieka nuošalėje, bet išgyvena drauge su visai, kurie neabejingi tautos ir šalies likimui.

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
Kategorijos: Įvairios naujienos
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Kauno klinikose atlikta nauja procedūra, išgydžiusi rijimo sutrikimą
Maitinimasis – viena esminių žmogaus išgyvenimo sąlygų. „Rijimo sutrikimas, dar vadinamas disfagija, gali pa...
Vaikų atostogų metu daugėja traumų: kaip nuo jų apsisaugoti?
Vaikų pavasario atostogos jau visai ant nosies. Ir nors šis laikas dažniausiai asocijuojasi su kelionėmis, aktyviu laisv...
Kokios klaidos daromos prie šventinio stalo?
Likus vos kelioms dienoms iki Velykų, daugybė žmonių pradeda planuoti, kokie patiekalai nuguls ant stalo šalia margučių....
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ kviečia paminėti autizmo mėnesį
Pasaulinė autizmo suvokimo, priėmimo diena – balandžio 2 d. Visas mėnuo yra skiriamas veikloms, susijusioms su aut...
Kaip tinkamai išsirinkti veido kremą iš plataus asortimento?
Tinkamo veido kremo pasirinkimas labai svarbus. Prie odos poreikių ir trūkumų pritaikyta kosmetikos priemonė veiksmingai...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų