Nereikėtų jauniems medikams spekuliuoti emigravimo korta. Emigracijos mastai nėra dideli. Užtenka pasižiūrėti į tą niekingą leidimų, SAM išduotų norintiems įsidarbinti užsienyje, skaičių. Ministerijos klerkai tą labai gerai žino...
Be to, deklaruoti pasiryžimą išvykti yra viena, o išvykti ir ypač gauti vietą specialybinėje rezidentūroje yra visai kas kita. Pritariu mintims apie darbo rinkos analizės medicinoje stoką. Siūlau jauniems gydytojams kartu su ministerija ieškoti išeičių netolygiam gydytoju pasiskirstymui Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, lyginant su rajonų ligoninėmis, spręsti.
Brangieji, pagalvokite apie tai, kad net ir turint pažinčių, užnugarių, giminaičių, būnant apie savo gebėjimus itin geros nuomonės anksčiau ar vėliau kam nors iš jūsų teks darbo ieškotis rajonuose. Tolesnis etatų pūtimas didžiuosiuose miestų ligoninėse tikrai baigsis. Keiskite požiūrį į darbą rajonuose, kelkite lygį, švieskite savo kolegas, pertvarkykite sistemą iš vidaus, glaudžiau bendradarbiaukite savo specialybės rėmuose su kolegomis tretiniuose centruose, diekite distancinę mediciną ir t. t. Juk beveik visi garsiai kalbate, kad į mediciną nėjote dėl pinigų (suprantu, kad didesniuose miestuose galimybės prisidurti papildomai uždarbiaujant yra didesnės).
O dėl užsienių, tai gerai pagalvokite: ar tikrai norite važiuoti? Jei taip, kur save matote pabaigę rezidentūrą? Vakaruose? Grįšite į Lietuvą? Abejoju. Taigi pradinis gal ir patraukliai skambantis noras emigruoti gali skaudžiai smogti pasiryžimui susieti savo tolesnį gyvenimą su Lietuva. O emigruoti visam laikui yra gyvenimą iš pagrindų keičiantis apsisprendimas... Sėkmės.
Stebėtojas