"Nerūpiu jam, tačiau labai jį myliu"
Norėčiau pagalbos, nes nebežinau, į ką kreiptis ir ką daryti... Turiu vaikiną, draugaujame beveik dvejus metus, bet mes be galo daug pykstamės, šaukiam vienas ant kito, kartais net ir susimušam, daug verkiu, jau retai būna diena, kai esu laiminga, per paskutinį mėnesį jis man mažai berodo dėmesio, retai paskambina ar parašo, jis šiuo metu bedarbis, tačiau dirba namuose, nesuprantu, ar jis užsiėmęs, ar susirado kitą, nes dėmesio - nulis... Retai pasiūlo kur kartu nueiti, pyksta dėl visko: dėl to, kad einu susitikti su draugėmis, dėl to, kad parašo koks klasiokas pasiteiraudamas, kaip man sekasi, visada ima mano telefoną ir skaito visas žinutes. Ir dar: jis yra nekultūringas. Tikrai toks nebuvo, bet pastaruoju metu, kai valgome, krapšto sau nosį, gadina orą, daug keikiasi. Kai pradedu kalbėti apie tai, jis man pasako "nebeknisk proto" arba "viskas gerai"... Šiandien pasakiau, jog viskas, aš nebegaliu... O jis iki dabar net man nepaskambino. Nerūpiu jam, tačiau aš labai jį myliu, nežinau, ką daryti, širdis plyšta, praradau viltį būti su juo laiminga... Ar jis vis dar mane myli? Ar išvis mylėjo? Kaip man elgtis tokioje situacijoje? Man 17 metų, jam 21 m., mes kartu negyvename. Labai prašau, patarkit, ką daryti, labai dėkoju iš anksto... G.
Sveiki.
Kiekvienas iš mūsų norime mylėti ir būti mylimi. Kai to gyvenime trūksta - jaučiamės be galo nelaimingi, o atsivėrusios dvasinės tuštumos negali niekas pakeisti. Šią seną tiesą patvirtina ir jūsų aprašoma situacija.
Laimė dviese tik prasideda nuo abipusės meilės, gimusios giliai širdyse, o vėliau labai svarbūs tampa ir šie dalykai: pagarba vienas kito asmenybei, poreikiams, interesams bei tarpusavio supratimas, palaikymas pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais.
Laimė dviese - tai ir mokslas, ir menas, ir savotiška kūryba, vykstanti kiekvieną dieną tarp dviejų žmonių pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose.
Be abejo, laimė dviese neįmanoma be meilės, bet vien jos neužtenka. Nežinojimas ir nemokšiškumas šioje srityje, nerviniai sutrikimai ir kompleksai, atsinešti iš vaikystės ar paauglystės, net ir pačią karščiausią meilę paverčia slogiu nepasitenkinimu, nuobodžia būtimi kartu, nuspalvina santykius abejingumu ir vaidais. Tai ir atsitiko jūsų tarpusavio santykiams.
Svarbu nepamiršti, kad meilė nėra vien tik jausmai. Jausti meilę kitam žmogui gerai, bet to neužtenka. Svarbu ką dėl meilės tam žmogui esi pasiruošęs daryti. Čia jau kalbama apie realius veiksmus, poelgius, daromus dėl kito žmogaus, kurie, be abejo, neturi skaudinimo, žeminimo elementų.
Taigi meilė - tai aktyvi veikla, kurioje svarbus pats davimo momentas, t. y. gebėjimas duoti kitam tai, kas jam yra svarbu. Pavyzdžiui, tai gali būti dvasinio palaikymo, moralinės paramos suteikimas, siekimas suprasti sunkią minutę bei užjausti, o kai viskas gerai - pasidžiaugti kito sėkme, pasidalinti savo džiaugsmu, savo interesais, savo supratimu apie tai, kas aplinkui vyksta, ir pan.
Paklauskite savęs, ar tai būdinga šiandieniniams jūsų tarpusavio santykiams? Jei ne - neapgaudinėkite savęs. Vadinasi, šis žmogus nevertas jūsų... Gerbkite save ir nesižeminkite įkyriai skambindama buvusiam partneriui. Galbūt santykių nutraukimas yra geriausia išeitis iš susidariusios situacijos. Be abejo, širdis kurį laiką skaudės, bet praeis, kaip ir viskas gyvenime. Jūs dar sutiksite savo gyvenimo kelyje savęs vertą vaikiną. Galbūt jis kažkur netoliese, pakeliui... Mokėkite laukti, nes santykių kūrimas su žmogumi, kuris neatitinka jūsų interesų, vertybių, poreikių - ne pati protingiausia išeitis.
Sėkmės ir stiprybės.
Vilma Mažeikienė, psichologė psichoterapeutė
Susiję straipsniai
