Nenoras dovanoti palaikus moksliniams tyrimams neigiamai atsiliepia studentų žinioms (4)

Nors organų donorystės idėja tampa vis patrauklesne šių dienų visuomenei, o turinčiųjų donoro kortelę yra tūkstančiai, moksliniams tyrimams ir medicinos studijoms kūną paaukoti sutinka nedaugelis. Tokių Lietuvoje yra tik kelios dešimtys. Ekspertai sako, kad dėl to ypač nukenčia medicinos studentų mokymosi kokybė.

Reklama

Dirbti su palaikais gali ne visi

Šimtmečius visame pasaulyje medicinos studentai anatomijos mokosi tyrinėdami mirusių žmonių kūnus – tai yra itin svarbi kokybiško būsimųjų gydytojų paruošimo darbui sąlyga. Tačiau dėl donorų stygiaus ne visi norintys turi galimybę dirbti su asmens palaikais.

„Palaikų trūksta. Per metus gauname 1–2. Šiuo metu jų pakanka demonstravimui ir savanoriškam preparavimui (preparavimas – organų apdirbimas mokslo tikslams). Dabar preparuoja ne visi medicinos 1–2 kursų studentai, o tik savanoriai. Būtų idealu, jei gautume apie 10 mirusiųjų palaikų, tuomet preparuoti galėtų visi studentai”, – sako Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos (AHA) katedros doc. dr. Andrejus Suchomlinovas.

Pasak jo, palyginti su kaimynais, Lietuvos universitetų situacija yra labai prasta. „Estai ir latviai gauna dešimtis palaikų per metus. Nekalbu apie vokiečius ar olandus – ten per metus universitetus pasiekia šimtai ar net tūkstančiai kūnų. Dėl donorų gausos universitetai net vykdo atranką – nepriima palaikų su ryškia patologija. Mes to negalime sau leisti.“ – sako mokslininkas.

Su mokymosi tikslams skirtų žmonių palaikų stygiumi susiduria ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) studentai. „Vienų darbų metu prozektoriume mokosi 40 žmonių, o kūnas būna tik vienas. Tad akivaizdu, kad jo neužtenka visiems studentams kokybiškai mokytis ir įsisavinti informaciją“, – pasakojo LSMU medicinos antrakursė Kamilė Račkelytė.

Situacija po truputį keičiasi

Nors problema akivaizdi, pastebima, kad padėtis gerėja. Kaip teigia Vilniaus universiteto AHA katedros asistentas Mantas Minsevičius, atsiranda vis daugiau savanorių, kurie ryžtasi tokiam garbingam poelgiui: „Žmonės kreipiasi klausdami, kokia yra aukojimo mokslui procedūra“.

LSMU, norint paaukoti kūną, užtenka užpildyti paskutinės valios pareiškimą, o VU reikalingas notarinis patvirtinimas. Anot LSMU Anatomijos instituto vadovo prof. Dainiaus H. Paužos, nors notaro patvirtinimas yra daug patikimesnis, kalbant apie donorystę, žmogui yra svarbiau privatumo ir konfidencialumo aspektas, todėl donorų Kaune būna daugiau.

„Šiuo metu ryškaus trūkumo nejaučiame, situacija vis gerėja, tačiau, kaip sako lietuvių liaudies patarlė, šuo net kariamas pripranta, todėl stengiamės poreikius pritaikyti prie realybės. Žinoma, jeigu palaikų būtų daugiau, galėtume kitaip performuoti praktikos darbus“, – kalbėjo profesorius.

Universitetai pasirūpins visomis privalomomis išlaidomis

Apie asmens, sutikusio paaukoti savo kūną mokslo tikslams, mirtį universitetus turėtų informuoti artimieji. Sutartis nebegalioja, jeigu žmogus mirė nenatūralia mirtimi arba už Lietuvos Respublikos ribų. Visais kitais atvejais palaikų pervežimu rūpinasi universitetas.

„Kai kūnas nebenaudojamas mokslui, jis yra kremuojamas ir urna su pelenais yra atiduodama artimiesiems arba paliekama universitete ir vėliau laidojama tam skirtose kapinėse. Visa tai priklauso nuo žmogaus valios“, – aiškino AHA katedros asistentas M. Minsevičius.

Tarp donorystę stabdančių veiksnių – menkas teisinis reglamentavimas

Daugelyje Europos Sąjungos šalių įteisintas reikalavimas gauti išankstinį asmens sutikimą jo kūną po mirties panaudoti mokymo tikslams, įformintą testamentu ar kitu dokumentu. Panašus reglamentavimas 2007 metais atsirado ir Lietuvoje, kai buvo priimtas Žmonių palaikų laidojimo įstatymas, kuriame numatyta, kad žmogaus palaikus naudoti mokymo tikslais galima tik sutikus pačiam asmeniui arba, jeigu asmuo iki mirties nebuvo išreiškęs savo valios ir nebuvo pareiškęs draudimo naudoti savo kūną mokymo tikslais, sutikus mirusiojo asmens sutuoktiniui ar kitiems artimiems giminaičiams.

„Ilgą laiką Lietuvoje mokymo tikslais buvo naudojami pažeidžiamų asmenų kategorijai priskiriami žmonės (t.y. neatpažinti kūnai arba asmenys, kurie neturi artimųjų) be jų išreikšto sutikimo. Nors toks žmonių kūnų naudojimas ir atitiko viešąjį interesą, atkreipus deramą dėmesį į pamatines žmogaus teises, pradėta kelti klausimą, ar teisinga naudoti žmonių kūnus be jų pačių sutikimo“, – teigė Lietuvos bioetikos komiteto direktorius Eugenijus Gefenas.

Vis dėlto, pasak E. Gefeno, net ir suderinus žmogaus palaikų naudojimo mokymo tikslais reglamentavimą Lietuvoje su pagrindinėmis žmogaus teisių nuostatomis, kūno dovanojimo praktika išlieka problemiška. Neretai medikai susiduria su situacija, kai žmonės sutinka dovanoti savo kūną, tačiau apie jų mirtį universitetui nepraneša giminės. Artimiesiems nesutinkant, nepaisant net testamentu išreikštos valios, kūnas studijoms nepaimamas.

Kodėl žmonės bijo atiduoti savo kūną?

Kalbant apie priežastis, kodėl visuomenė vis dar nepalankiai žiūri į kūno donorystę, visi pašnekovai pabrėžia, kad neretai donorus bando atkalbinti artimieji. Be to, paradoksalu, tačiau žmones dažnai stabdo religiniai įsitikinimai.

„Mūsų šalyje yra labai svarbi laidojimo kultūra. Negalima atmesti ir religijos įtakos – katalikiškos šalys dažniau susiduria su kūnų studijoms trūkumo problema nei protestantiškos. Tai yra gana keista turint omenyje, kad Vatikanas ne kartą yra skelbęs, kad donorystė yra labai kilnus aktas ir kiekvienas tikrasis katalikas galėtų susimąstyti apie galimybę būti naudingu net ir po mirties“, – stebėjosi A. Suchomlinovas.

Pasak LSMU Anatomijos katedros vedėjo D. H. Paužos, tapti kūno donorais ryžtasi itin kilnūs žmonės, norintys atlikti paskutinį gerą darbą žemėje. Taip pat tie, kurie neturi artimų giminaičių ir nori būti užtikrinti, kad po mirties jais bus pasirūpinta: „Bendrauju su kiekvienu donoru asmeniškai ir kartais net ne po vieną kartą, nes žmonės žengę šį žingsnį jaučia, kad tai yra lyg jų vartai kažkur kitur.“

Negalima atmesti ir fakto, jog palaikų trūkumui įtakos turi ir informacijos stygius, tačiau, anot D. H. Paužos, sunku reklamuoti donorystę neperžengiant etikos normų: „Juk negalime ant kiekvieno kampo primėtyti lankstinukų arba, kaip kažkas siūlė, važiuoti į senelių namus ir siūlyti šią galimybę. Žmonės gali netinkamai suprasti. Be to, kam reikia – tas visada susiranda.“