Nemokamas mokamas gydymas Lietuvoje – ligoninių žaidimas sistema?(1)

Prieš pusmetį palaidojusi savo motiną kretingiškė tebelaiko spintoje medikamentus, pirktus laikotarpiui po operacijos, kurios metu, deja, ir ištiko mirtis. Tačiau nereikalingi ir brangūs vaistai, gulintys artimųjų stalčiuose, kai jų brangių žmonių nebėra – ne didžiausia problema,  bet artimiausiu metu Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) nežada nieko keisti.   

Reklama

Pradžia – prekių sąrašas

Ne vienintelė ir tikrai ne išskirtinė situacija, kai atvežus savo šeimos narį į ligoninę sulaukiama būtinų prekių sąrašo – pradedant medikamentais, baigiant operaciniais siūlais. Taip nutiko ir minimai Kretingos rajono gyventojai, nepanorusiai viešai atskleisti savo pavardės, neįvardijusiai ir ligoninės, kurioje triskart buvo operuota jos motina. Prieš pirmąją operaciją pateiktame medicininių pirkinių sąraše moterį ypač nustebino, kad patiems reikia pirkti net operacinius siūlus. Tąkart vaistams ir medicinos priemonėms kretingiškiai išleido apie 600 Lt, vėliau vykusi antra operacija pareikalavo 200 Lt. „Tada dar pasidžiaugėme, kad nereikėjo pirkti siūlų, - prisiminė „Vakarų Lietuvos medicinos“ pašnekovė. – Tačiau tik paskui ir sužinojome, kad šie siūlai buvo plonesni. Mama tiesiog jautė, kad neatlaikiusi siūlų trūko jos vidinė pilvaplėvė, o po dviejų mėnesių ir mirė nuo išvaržos – trečios operacijos metu“.

Tačiau prieš paskutiniąją, lemtingąją, operaciją, bevežant motiną į operacinę, gydytojas pacientės dukroms griežtai nurodė – viena lydi motiną, o kita kuo skubiau tegu lekia į vaistinę pirkti vaistų. „Už vaistus sumokėjome apie 200 Lt, nors sąrašas buvo ir ilgesnis. Paskutinę akimirką susivokiau, kad kai kurių turime ir namuose, o kitus galėčiau ir vėliau nupirkti, - pasakojo moteris. – Tačiau tokioje stresinėje situacijoje galva tinkamai neveikia, galvoji tik apie brangų žmogų, net čekių nepasiėmėme, o tų vaistų net neprireikė. Mama mirė. Man nesuprantama, kodėl pooperaciniam laikotarpiui vaistų gydytojas prašė pirkti dar prieš operaciją – mes jų net negalime grąžinti į vaistinę be pirkimo kvitų. Ir stovi dabar namuose“.

Kretingiškė pasakojo, kad reanimacijos skyriuje ji su šeimos nariais sulaukusi net ir kone priekaištų. „O kur vaistai? Kodėl nieko neturite?“ – tokiais žodžiais jie čia buvę pasitikti. „Tokiomis akimirkomis pasijunti toks netikęs, toks nemylintis savo žmogaus, nesirūpinantis juo, nors mes ir nežinojome, kokie vaistai reikalingi“.

Davė nedaug – tik šimtais

Trys operacijos kretingiškiams iš viso atsiėjo per tūkstantį litų, neskaitant dovanėlių medikams. „Davėme ir gydytojams, kaip padėką už darbą, bet nežinome, ar nuo to buvo geriau. Jei tai būtų padėję, gal nebūtų mama palatoje ir iš lovos iškritusi su visomis lašelinėmis ir pragulėjusi ant grindų kelias valandas, - kalba moteris. – Sesutėms kiekvienai duodavome po 20 Lt, o daktarams davėm nedaug – tiesiog neturėjome. Chirurgui – 250 Lt, anesteziologui – apie 100 Lt. Tai gydytojui nieko nereiškia, tai labai mažai. Žinau, kad kiti duoda tūkstančius. Mes kartu su seserimi perpus dėjomės pinigus, ji pati yra ligonis – serga ketvirtos stadijos vėžiu“.

Kretingiškė sako nežinanti, pagal kokius kriterijus

medicinos personalas atsirenkantis, kam pateikti tą sąrašą, o kam – ne: „Gal sprendžia pagal aprangą? Gal nemokamus vaistus palieka tiems, kurie jau visai vargingi. Tačiau visiškai dėl to nekaltinu nei gydytojų, nei seselių. Kalti ne jie – kalta sistema. Negali šito būti! Pati mačiau, koks gydytojas išvargęs, o dar po kiekvienos operacijos turi pakalbėti su paciento artimaisiais, kurie laukia žinių, dar aprašyti operacijos eigą. Ir tuoj pat – kita operacija. Kai chirurgas nusiėmė kaukę nuo veido, buvo matyti giliai įsirėžusios žymės nuo raištelių“.

Kaltų kretingiškiai neieško, nekaltina nieko, nors moteris įsitikinusi, kad jei ne netinkami siūlai, jos 82-ejų metų motina dar būtų gyvenusi iki šiol.

Nė vienas gydytojas, nė vienas ligoninės darbuotojas, su kuriais šiai šeimai teko bendrauti, nesulaukė aiškaus klausimo, ar jie nori pirkti vaistus ir kitas priemones, juo labiau jie neišgirdo, kad galima ir nepirkti. Tiesą sakant – nebūtina. O tą kartą, kai negavo nurodymo pirkti siūlų, nežinojo ir to, kad nemokami bus nekokybiški, greičiausiai ir sukėlę mirtį motinai. „Mums tik davė keturis lapus prieš operaciją pasirašyti, o už ką mes pasirašinėjome – net ir nežinau. Tokiame strese net ir nesuvoki visko gerai, o gydytojai, sesutės visi užsiėmę, visi skuba“, - kalbėjo moteris.

Privalo gydyti ir be lito

O, pasirodo, jei minėtoji šeima būtų išsaugojusi pirkinių kvitus, būtų galėjusi kreiptis visų pirma į šios Klaipėdos ligoninės, kurios pavadinimo nepanoro atskleisti, vadovybę ar net tiesiai į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), kaip „Vakarų Lietuvos medicinai“ aiškino ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos Kontrolės ir ekspertizės skyriaus vyriausiasis specialistas Gediminas Jankus, ir Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Remigijus Bielinskas. „Stacionarios gydymo įstaigos privalo užtikrinti vaistus, paslaugas, operacinius paketus, bet niekas nedraudžia pacientui ir mokėti už jo pageidaujamus brangesnius medikamentus ar paslaugas, - aiškino G. Jankus. – Tačiau tokiais atvejais jis privalo pateikti raštišką pageidavimą, ir sumokėti jam reikia ne visą sumą, o tik kainų skirtumą“.

Prakalbus apie egzistuojančią visai kitokią praktiką, kontrolierius paaiškino, jog būtent todėl teritorinės ligonių kasos reguliariai ir tikrina gydymo įstaigas, dirba profilaktiškai, savo tinklapyje pateikdamos visą reikalingą informaciją pacientams. „Vyksta dialogas tarp paslaugų teikėjo ir gavėjo bei labai dažnai manipuliuojama tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Turi būti labai aišku, kad gydymo įstaiga privalo užtikrinti tik pagrindinės ligos gydymą. Jei pacientas pats nepageidavo susimokėti už brangesnius medikamentus, tokius atvejus gali nagrinėti ir medicinos auditas“, - kalbėjo specialistas.

Ar tai reiškia, kad žmogus ir be lito kišenėje turi sulaukti visų būtinų paslaugų ir gydymo ligoninėje? „Iš esmės – taip“, - atsakė G. Jankus.

Vakarykštis Klaipėdos asmens sveikatos priežiūros komisijos posėdis atskleidė, kad miesto ligoninių vadovai neįsivaizduoja, kaip būtų galima išsilaikyti be mokiųjų pacientų. Tiesa, ne visos jos laikosi ligonių kasų reglamentuotos tvarkos. Vaikų ligoninės vadovė Klaudija Bobianskienė garsiai pareiškė, kad jos vadovaujamos įstaigos pacientai, jei to pageidauja, moka tik skirtumą nuo faktinių ir pasirinktų vaistų, bet Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas Virgilijus Vanagas net keliskart pakartojo, jog neįmanomas net to skirtumo nustatymas. Mat ligoninės mokančios 5 proc. vaistų PVM, o pacientai – 21. „Tai vadintųsi mažmenine vaistų prekyba, o jai ligoninėms licencijos neišduodamas“, - kalbėjo gydytojas.

Kolegai antrino Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovo

pavaduotojas Zigmas Juzumas, kad tokios nuostatos „šiandien neįgyvendinamos“. „Viešai kalbama, kad gydymas Lietuvoje nemokamas. O kas tuomet moka? Ligonių kasos. Tuomet kyla klausimas – ar pakankamai? Su 0,81 koeficientu gyvename jau dvejus metus. Likusieji 19 proc. mums neapmokami, o daugelį medicininės aparatūros esame įsigiję lizingu, mokame ir palūkanas. Mūsų įstaigos biudžete medikamentams numatyta 7 proc., bet tam mes išleidžiame 13 proc. - net dvigubai daugiau“, - kalbėjo Z. Juzumas.

Jo įsitikinimu, gydytojai ir slaugytojai yra tapę netinkamos sveikatos apsaugos sistemos įkaitais, kurioje neegzistuoja papildomas sveikatos draudimas. Medikas priminė, kad prieškariu Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninė turėjusi net šešis finansavimo šaltinius – valstybinę ligonių kasą, žvejų, žydų bei kitus: „O šiandien turime tik du – teritorinę ligonių kasą ir privačias lėšas, gaunamas už mokamas paslaugas“.

Ir KUL, ir RKL atstovai tvirtino, jog jų pacientai moka tik patys pageidaudami geresnių medikamentų ar priemonių. Tačiau tokias šnekas nutraukė komisijos narė Nijolė Saulienė, pasidalijusi nesena asmenine patirtimi, kaip jai pirkti prireikė net neprabangų antibiotiką peniciliną.

Ir prasideda žaidimas

Z. Juzumas komisijai paaiškino, jog viršijus ligoninei skirtą sumą, tuomet „ir prasideda žaidimas vaistais“: „Juk jei suteikėme paslaugų, tarkim, už 1,2 mln. Lt, vis tiek mums bus sumokėta tik 1 mln. Lt. Tad ką tokiu atveju daryti? Mažinti seselei algą? Elektros tiekimą sumažinti? Ir atskiri skyriai turi savo medikamentų paketus, o jei mato, jog jie baigsis mėnesio 20 d., turi suktis iš padėties. Galvojate, kad gydytojui labai malonu sakyti pacientui, kad jis nusipirktų tą ar aną?“

Iš trijų didžiųjų ligoninių vienintelės – Jūrininkų – vadovas Jonas Sąlyga nesiteisino dėl papildomų pacientų mokėjimų. Gydytojas išdidžiai pareiškė, kad jau pusmetį gydytojai laikosi vadovo nurodymo nesiūlyti pacientams ar jų artimiesiems pirkti vaistų.

Ligoninių vadovai komisijai paaiškino, kad chirurginių paketų siūloma (ar reikalaujama?) įsigyti todėl, kad priešingu atveju naudojami daugkartinės paklodės, chalatai ir įranga, kurie, nors ir dezinfekuojami, neužtikrina tokio sterilumo, kokį – vienkartiniai. Bet operacijos atliekamos ir be jų. „Juk dar niekas nesiskundė, kad kam nors nebuvo atlikta.“

Komisijos pirmininkė dr. Natalja Istomina pabrėžė, kad viena didžiausių problemų – informacijos trūkumas, dėl to ir kyla didžiulis pacientų nepasitenkinimas, nes jie nesuprantantys, kodėl vienais atvejais reikia kažką pirkti, kitais – ne. Tačiau gydytojai tikino, jog gydymo įstaigose iškabinti „devyniasdešimties lapų sąrašą“ paslaugų neįmanoma. Nepaisant gydytojų teiginių komisija priėmė tris nutarimus, kurių vienas – Klaipėdos miesto asmens sveikatos priežiūros įstaigoms rekomenduoti suteikti aiškią informaciją apie mokamas ir nemokamas paslaugas. Kiti iš nutarimų – peržiūrėti Valstybinės ligonių kasos finansavimą bei siūlyti SAM įvesti papildomą sveikatos draudimą.

Anglijoje primokėti nereikia

Kaip tokios problemos sprendžiamos Jungtinėje Karalystėje? Karališkojoje Kornvalio ligoninėje dirbančio gydytojo kardiologo dr.  Audriaus Šimaičio  teigimu, jokie papildomi mokėjimai šioje šalyje neegzistuoja – nei už medikamentus, nei už ką nors kita. „Beveik visi  geriausi vaistai pacientams yra prieinami. Nemažai pacientų yra apsidraudę ir papildomu sveikatos draudimu, - pasakojo A. Šimaitis. – Tokiais atvejais pacientas registruojamas pas gydytoją privačiai konsultacijai, operacija jam gali būti atlikta daug greičiau ir be eilės. Privatūs pacientai gali būti apžiūrimi darbe, po darbo valandų arba privačiose

gydymo įstaigose. Taip pat ir privačios operacijos gali vykti ne darbo laiku. Tokia tvarka, kurios visi laikosi, labai palengvina tiek pacientų dalią, tiek ir gydytojų, slaugytojų darbą. Lietuvoje papildomų mokėjimų dažniausiai sulaukia tik gydytojai, Jungtinėje Karalystėje iš privačių medicinos paslaugų finansinės naudos sulaukia tiek gydytojas, tiek slaugytojas, tiek visas kitas personalas“.

Daktaras įsitikinęs, kad egzistuojanti nelegalių ir papildomų mokėjimų tvarka yra didelė kliūtis rimtiems sveikatos apsaugos pokyčiams Lietuvoje, nes taip nesąžiningai konkuruojant slopinamas privačios praktikos procesas, tad neigiamą to įtaką pajunta gydytojai, pacientai ir visa Lietuvos sveikatos apsauga bei visuomenė.

Tačiau Lietuvos sveikatos apsaugos ministro patarėjas R. Bielinskas „Vakarų Lietuvos mediciną“ tikino, jog apie jokias priemokas negali būti nė kalbos šiais ekonominio sunkmečio laikais. Tačiau egzistuojant karčią problemą pripažino, bet pabrėžė, jog yra ne vienas atvejis, kai besikreipusiems į SAM pacientams buvo sugrąžinti pinigai.

Ligita Sinušienė