Ne žolės, o vaistiniai augalai

Šiuo metu pats vaistinių žolelių rinkimo pikas, kuris tęsis iki Joninių. Po to daug žolelių mišinukų atsiduria mūsų vaistinėlėse: ką patys prisirenkame, ką turguose ar pas žolininkus įsigyjame. Vartojame žolelių antpilus kaip išmanome, nes su gydytoju ar vaistininku tartis nematome reikalo. Juk tai ne kokia chemija, o liaudies medicina. O mokslininkai skambina pavojaus varpais: vaistinių augalų rinkoje tvyrantis chaosas gali daugeliui stipriai sugadinti sveikatą.

Reklama

Žolininkai – be atsakomybės

„Mes niekada nesakome žolės, o tik vaistiniai augalai“, – pabrėžė kaunietė profesorė dr. Ona Ragažinskienė, vienoje iš uostamiesčio sveikatos konferencijų skaičiusi pranešimą apie vaistinių augalų vartojimo problemas Lietuvoje. Profesorė vadovauja Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo vaistinių ir prieskoninių augalų kolekcijų sektoriui, yra Sveikatos apsaugos ministerijos ekspertė-konsultantė netradicinės medicinos klausimais.

„Mūsų universitetas jau 100 metų vykdo vaistinių augalų tyrimus ir kuria jų kolekcijas, žinomas pažangiems pasaulio mokslininkams. Pagal augalų biologiškai veikliąsias medžiagas moksliškai parinktos vaistinės žaliavos plačiai naudojamas įvairių ligų gydymui ir prevencijai. Egzistuoja nacionalinė ir europinė farmakopėja, tam tikri vaistinių augalų kokybės standartai. Tik remiantis šiais reglamentais galima vartoti vaistinius augalus gydymui. Paprastai kalbant, atvežta iš Kinijos kokia nors vaistažolė pas mus nėra reglamentuota, nėra ištirta, kaip ji veikia žmogaus organizmą, ir mes jos vartoti nerekomenduojame“, – sakė prof. O. Ragažinskienė.

Tačiau, pasak profesorės, Lietuvoje niekas nekontroliuoja nei prekiautojų „stebuklingomis“ Azijos žolelėmis, nei vietinių žolininkų, kurie jas kaip niekur nieko pardavinėja ne tik turguose, bet ir sveikatos mugėse, konferencijose. Vieni pelnosi iš patiklių pirkėjų, o kiti gali rimtai susirgti.

„Susidarė teisinė kolizija – niekas už nieką neatsako. Gyvename lyg viduramžiais, Lietuvoje yra 7 000 burtininkų ir 7 egzorcistai. Papildoma alternatyvi medicina turi būti reglamentuota, vartotojai apsaugoti, tačiau tai iki šiol nepadaryta, Seimas tokio įstatymo iki šiol nepriėmė. Todėl iš po prekystalio traukiama, kas tik norima. Turguose griežtai negalima prekiauti jokiais vaistais: nei augaliniais, nei cheminiais. Taip pat žmones klaidina labai daug neprofesionalios literatūros, knygos su pasenusiais gydymo metodais, tačiau ir čia palaida bala, niekam tai nerūpi. Dar prisideda agresyvi reklama, peršamas neva sveikas gyvenimo būdas, esą natūralus gydymas, ir žmogus stumiamas nuo mokslo, nuo patikrintų dalykų tolyn. Ir kas baisiausia – visa tai tikrai nekaip atsiliepia jo sveikatai, o kartais, jei žmogus serga sunkia liga, gali būti ir pražūtinga“, – pasakojo O. Ragažinskienė.

Šarlatanais labiau tikima?

„Cheminių vaistų grėsmė sveikatai sukėlė kitą grėsmę – žolininkus šarlatanus. Na, kas čia tokio tos žolelės turguose, jei vieną kitą pakramtysi, nurysi, galvoja tūlas lietuvis. Bet kad ta žolelė gali ir arklį pakloti, niekam neįdomu“, – piktinasi provizorius, medicinos mokslų daktaras Tauras Mekas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos ir farmacijos muziejaus direktorius.

Pasak provizoriaus, vaistažolių turguose galima rasti ir nuodingų preparatų, todėl nemokšų žolininkų daroma žala žmonių sveikatai gali būti didesnė negu cheminių vaistų šalutinis poveikis. „Tų vadinamųjų raganų, burtininkų pas mus kaip mat sumažėtų, jei būtų uždrausta už savo paslaugas imti pinigus ir būtų numatyta baudžiamoji atsakomybė. Nuo seno Lietuvoje kaimo močiutės, kurios užsiimdavo gydymu, niekada iš žmogaus neimdavo pinigų. Kartą Dzūkijoje, užrašinėdamas senovinius vaistų receptus, paklausiau vienos močiutės, kaip pacientai jai atsilygina už gydymą. Ji atsakė: „Sūneli, jei aš pinigą paimčiau, Dievulis iš manęs tą dovaną gydyti atimtų.“ Ir taip Lietuvoje buvo įprasta, niekas nesipelnė iš vaistažolių, liaudies medicinos. Manau, Lietuvoje tradicinių žolininkų yra vienetai, kiti dirba dėl pinigų, liaudies vaistininkystė yra virtusi verslu. Tačiau mūsų sveikatos ir net gyvybės atžvilgiu tai veikia kaip rusiška ruletė“, – sakė T. Mekas.

Jis stebėjosi, kad žmonės labiau tiki šarlatanais ir stebuklais nei moksliniais įrodymais pagrįsta medicina. Bet nuo seno taip buvo. Antai dar švedų rašytojas Akselis Miuntė savo garsiojoje „Knygoje apie San Mikelę“ aprašė situaciją, kuomet per valdžios patikrinimą Italijoje vienas prestižinį gydytojo diplomą turintis medikas tai slėpė, o ant durų buvo užsirašęs, kad yra savamokslis stebukladarys. Jis maldavo tikrintojų, kad jį ir toliau laikytų šarlatanu, nes taip ateina daugiau pacientų ir jis gali daugiau uždirbti.

„Praėjo 100 metų, ir niekas pas mus nepasikeitė – iki šiol pas šarlatanus traukiama būriais“, – reziumavo T. Mekas.

Prof. O. Ragažinskienės manymu, tam, kad būtų suvaldytas chaosas vaistinių augalų rinkoje, būtina užmegzti mokslinį dialogą tarp įvairių institucijų, įvairių sričių specialistų, organizuoti fitoterapijos studijas ir tai paskatintų racionalų vaistinių augalų žaliavos vartojimą bei spręstų neigiamos savigydos klausimus. Taip pat, anot profesorės, būtina surinkti medicinos ir farmacijos etnopaveldą, įskaitant ir receptūras, sudaryti augalų, neleistinų vartoti medicinoje, sąrašą.

„Nekaltos“ arbatėlės – ne į sveikatą

Kaunietės profesorės teigimu, visi augalai be išimties turi farmakologinį poveikį, taip pat indikacijas ir kontraindikacijas, t. y. šalutinį poveikį. „Su vaistiniais augalais juokauti negalima. Pamėgink gerti kad ir paprastą čiobrelių arbatą kasdien visus metus, inkstų nebeturėsi. Kažkada mažučiai kūdikėliai, taip pat ir aš, buvome ištisai girdomi ramunėlių arbata. Mano amžiaus žmonės dabar turi skrandžio, virškinimo problemų. Kad nepakenktume savo sveikatai, vartodami vaistinius augalus turime laikytis tam tikrų taisyklių taip pat griežtai, kaip laikomės kelių eismo taisyklių“, – teigė prof. O. Ragažinskienė.

Pasak vaistinių augalų žinovės, tarp augalinių ir cheminių vaistų vartojimo turi būti 2–3 valandų pertrauka, pradedama nuo švelnesnio poveikio vaistažolių iki stipresnio poveikio. Jokiu būdu negalima tablečių užsigerti arbatomis ar sultimis, tik vandeniu.

„Ežiuolė – puikus vaistinis augalas, turintis antibakterinių, priešuždegiminių savybių. Kai siaučia virusinės ligos, ne vienas susirgęs žmogus paracetamolį užsigeria ežiuolės arbata. To griežtai daryti negalima, nes stiprinamas toksinis paracetamolio veikimas. Ežiuolės arbatos negalima pakaitomis gerti su kava. Atsiranda nemiga, nervingumas, tachikardija“, – patarė prof. O. Ragažinskienė. Imunitetui stiprinti, be ežiuolės, ji pataria vartoti krūminę sidabražolę, kininį citrinvytį.

„Dabar Lietuvoje tarsi madinga sirgti – vaikai masiškai atleidžiami nuo kūno kultūros pamokų, o kai 18 metų reikia eiti į kariuomenę, mokytis ginti Tėvynę, išlenda krūva ligų. Tai nenormalu, žmogaus prigimtis yra būti sveikam, jis turi viską daryti, kad būtų sveikas. Lietuvoje nuo seno rūpintis sveikata buvo šeimos tradicija, vaikai nuo mažens buvo mokomi sveikatos profilaktikos dalykų. Kad būtume sveiki, reikia, atrodo, visai nedaug: laikytis darbo ir poilsio režimo, daugiau judėti, mažiau nervintis dėl niekų“, – pataria kaunietė profesorė O. Ragažinskienė.