Narkotikai: kur mes esame - pasaulyje, Europoje, Lietuvoje?

2011 metais Pasaulinė narkotikų komisija pateikė pasaulinę išvadą: karas su narkotikais pralaimėtas. Priminsiu, kad ją sudaro septyni buvę įvairių šalių prezidentai, buvęs JT vadas ir pan. Daugeliui tai atrodė kaip kvailystė. Taigi lyg ir kova vyksta, ir narkotikai konfiskuojami tonomis, marihuanos ar aguonų laukai naikinami, gamintojai ir prekeiviai sodinami į kalėjimus ir t.t. Bet ar tai parodo pergales? Ar sumažėjo žmonių, mirusių nuo narkotikų perdozavimo? Ar sumažėjo AIDS ar hepatitu užsikrėtusių per bendrai naudojamus švirkštus žmonių? Ar sumažėjo ligonių, kurie gavo negalią dėl narkotikų vartojimo?

Reklama

Kita šio proceso pusė yra ne mažiau svarbi kaip ir pirmoji – sveikata. Ekonomika, sąlygojama narkotikų verslo, auga ir daro įtaką ne tik visuomenės ekonominei, bet socialinei ar net politinei struktūrai. Neproduktyvus visuomenės resursų naudojimas yra grėsmingas sąmoningumo ženklas dabartiniu metu. Užuot kovojusi su realiomis problemomis, visuomenė pagimdo netikras ir po to pati su jomis kovoja. Nesunku priminti JAV „sauso įstatymo“ atvejį, leidusį suklestėti mafijai.

Senoji kovos su narkotikais strategija, sako komisija, vilčių nepateisino. Vadinasi, būtina ieškoti naujų sprendimų. Pagrindu tam tarnauja šie faktai:

Narkotikų vartotojų skaičius 2008 metais buvo apie 203 milijonai. Vėliau jis išaugo iki 243 milijonų 2012 metais, t.y. 18 proc.

Nuo 1980 metų opiumo gamyba išaugo 380 proc., t.y. nuo 1000 tonų iki 4000 tonų per metus.

2010 metais JAV nuo narkotikų perdozavimo mirė daugiau nei 20 000 žmonių.

Rusijoje daugiau nei 37 proc. besileidžiančių narkotikus yra ŽIV infekuoti.

Narkotikų rinka apibendrintai 2005 metais buvo įvertinta daugiau nei  332 milijardais JAV dolerių.

Karas su narkotikų kontrabanda per Meksiką vertinamas nuo 60 000 iki 100 000 gyvybių nuo 2006 metų.

Nelegalus narkotikų biznis korumpuoja vyriausybes. 1998 m., Meksikos tyrėjų duomenimis, kokaino pervežėjai per metus išleido 500 milijonų dolerių kyšiams, t.y. daugiau nei šalis skyrė visai prokuratūrai išlaikyti.

Tokių faktų galima pririnkti tiek, kad pasirodys, jog kovoti su narkotizacija beveik neįmanoma. Tai, aišku, netiesa. Tiesiog noriu pabrėžti, kad esami ir naudojami būdai neužtikrina siekiamo rezultato. Dažnai suveikia net priešingai – pateikia tokias pasekmes, kurios yra nemažiau aštrios nei pati liga. Viena iš jų: vaistų nuo skausmo, ypač opiatų, prieinamumas. Neseniai Rusijoje nusirito savižudybių banga, kai vėžiu sergantys ligoniai, nepakentę skausmo, nutarė savarankiškai baigti savo gyvenimo kelią.

Kita viena iš ryškiausių pasaulinių narkotikų draudimo problemų yra nusikalstamumo auginimas. Įstatymų netobulumas įtraukia paauglius ir jaunimą į gaujas, nes pastarieji daugelyje šalių negali būti teisiami kaip suaugę. Panašus likimas tenka ir bedarbiui, net iš išvystytų šalių, o vadinamosioms trečiojo pasaulio šalims – tai viena iš ekonomikos šakų. Apibendrinus pastabas ir faktus, galima manyti, jog anksčiau naudota narkotikų kriminalizacijos strategija yra netinkama.

Kokia situacija mūsų šalyje? Duomenis paėmiau iš Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento internetinio puslapio.

Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2013 m. užregistruotos 2354 nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimu. Tai yra 3 proc. mažiau negu 2012 metais. 2013 m. nežymiai sumažėjo ir nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėta narkotikų apyvarta, tenkančių 100 tūkst. gyventojų – 2013 m. tokių veikų fiksuota 83 mažiau nei 2012 m.

Bendrame nusikalstamumo kontekste nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu narkotikų disponavimu, sudaro 2,83 proc. o tai yra 0,12 proc. mažiau negu 2012 m. Lyginant kelių metų pateikiamą statistiką galima daryti prielaidą, kad narkotikų situacija Lietuvoje per kelis pastaruosius metus stabilizavosi.

Mirtys, susijusios su narkotikų vartojimu

Higienos instituto duomenimis, 2013 m. nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo mirė 54 asmenys, 45 vyrai ir 9 moterys. Palyginus su 2012 m., mirusiųjų skaičius sumažėjo 16 atvejų. Miesto gyventojai sudarė didžiąją dalį mirusiųjų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo (mieste mirė 41, o kaime 13 asmenų). Vidutinis mirusiųjų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo amžius 2013 m. buvo 32,3 metų, vyrų – 32,6, moterų – 31,0 (2012 m. atitinkamai – 33,2, 33,5 ir 28,3 metų). Visas šias mirtis sukėlė atsitiktinis apsinuodijimas narkotikais ir psichodisleptikais. 2013 m. daugiausiai mirusiųjų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo buvo Vilniaus mieste (28 asm.), Klaipėdos mieste (9 asm.), Vilniaus rajone (6 asm.) ir Kauno mieste (2 asm.).

Tai, palyginti su pasaulinėmis sąlygomis, yra labai maži skaičiai. Bet mes gyvename viename pasaulyje ir tai, kas atrodo toli, greitai pasiekia ir mus. Todėl galime pasidžiaugti tuo, kas buvo, bet rūpintis reikia tuo, kas dar bus. O bendroji kryptis yra blogėjanti: žmonės vis daugiau vartoja narkotinių medžiagų ir vis įvairesnių. Kadangi narkotikų verslas yra labai pelningas, tai juo užsiimančios nusikalstamos struktūros tampa vis turtingesnės. Kai kuriose šalyse jos tampa politinėmis jėgomis. Pavojus, deja, pasaulinis. Todėl reikia ieškoti naujų strategijų.

Narkotikų komisija prie Jungtinių Tautų Organizacijos pateikė šias rekomendacijas:

1. Narkotikų kontrolės mechanizmo efektyvumą skaičiuoti pagal visuomenės sveikatą ir saugumą, t.y. ataskaitos vienetais turi būti mažėjantis narkotikų vartojimas ir nusikaltimų skaičius, sąlygotas jų. Tam reikia iš esmės peržiūrėti  vadinamąjį tradicinį „baudžiamąjį“ požiūrį ir perkelti pastangas į moksliškai pagrįstas žalos mažinimo programas bei žymiai pagerinti efektyvų gydymą.

2. Užtikrinti visapusiškas galimybes ligoniams naudotis būtinais vaistais, ypač atsižvelgiant į opioidinius analgetikus. Visos valdžios turi bendrauti, užtikrinant lygias galimybes gauti vaistus skaidriai.

3. Nustoti laikyti kriminaliniais nusikaltėliais žmones už narkotinių medžiagų vartojimą ir laikymą. Atsisakyti „priverstinio gydymo“ tų, kurie yra tik vartotojai. Teisinis jų persekiojimas nedavė norimo rezultato – narkotinių medžiagų pasiūlos mažėjimo. O teisėsaugos pareigūnai, kovojantys su eiliniais vartotojais, nebeturi galimybių užkirsti kelią dideliems nusikaltimams, netiksliniai išeikvoja valstybės resursus, kuriuos būtų galima nukreipti visuomenės gyvenimo pagerinimui.

3. Sukurti alternatyvas tiems žmonėms, kurie užsiima narkotikų verslu dėl nedarbo ar mažų pajamų.

4. Susikoncentruoti į būtinumą sumažinti tarptautinių nusikaltėlių organizacijų, kurios sudaro konkurenciją legaliai valdžiai, galybę. Kovos prieš narkotikų platinimą militarizacija dažnai yra neefektyvi ir neretai pažeidžia žmogaus teises. Todėl strateginiu tikslu negali būti narkotikų tinklo sunaikinimas, o su juo susijusių prievartos ir keliamos suirutės mažinimas.

5. Leisti ir skatinti bandymus legalizuoti ir reguliuoti kol kas neteisėtomis vadinamas medžiagas, pavyzdžiui, kanapes ar kai kurias psichoaktyvias medžiagas. Tabako ir alkoholio bei vaistinių preparatų reguliavimas yra efektyvesnis už absoliutų draudimą. Todėl strateginiais orientyrais yra žalos mažinimas ir legali kontrolė.

Paskutiniu pavyzdžiu gali būti naujausi duomenys iš JAV: „Mirčių nuo nelegalaus heroino padvigubėjo“. Atskleista, kad reguliuojamas nuskausminančių vartojimas leido sumažinti metinį mirčių skaičių nuo 6 iki 5,6 šimtui tūkstančių gyventojų per 2010-2012 metus, kai žuvusių nuo heroino perdozavimo padvigubėjo.