Narkotikai ir Olandija: karas ar partizaninė kova? (1)

Oficialiai tvirtinama, kad kiekvienais metais ES perdozavę narkotikų miršta apie 8 500 žmonių, 2 100 miršta dėl ŽIV/AIDS, siejamos su narkotikų vartojimu, 3 000 žmonių dėl narkotikų vartojimo užsikrečia ŽIV.

Reklama

BNS  duomenimis, Lietuva patenka į dešimtuką Europos valstybių, kuriose miršta daugiausiai narkotikų vartotojų, rodo Europos narkotikų stebėsenos centro (EMCDDA) ataskaita. Mūsų šalyje 2011 metais milijonui gyventojų teko 20,9 mirties atvejų. Didžiausias mirtingumas tarp kvaišalų vartotojų - Estijoje, ten milijonui gyventojų tenka 135,7 mirties atvejų. Toliau - Norvegija (73,1), Suomija (53,3), Jungtinė Karalystė (52,3), Airija (51,8), Danija (49,8), Švedija (35,5), Austrija (35,3).

Mirtys, susijusios su narkotikų vartojimu, Lietuvoje

Higienos instituto duomenimis, 2012 m. nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo mirė 70 asmenų, 66 vyrai ir 4 moterys. Palyginti su 2011 m., mirusiųjų skaičius padidėjo 25 atvejais. Miesto gyventojai sudarė didžiąją dalį mirusiųjų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo (mieste mirė 47, o kaime 23 asmenų). Vidutinis mirusiųjų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo amžius 2012 m. buvo 33,2 metai, vyrų – 33,5, moterų – 28,3 (2011 m. atitinkamai – 33, 31,5 ir 41,9 metų). Daugiausiai mirčių sukėlė atsitiktinis apsinuodijimas narkotikais ir psichodisleptikais – 68 atv. 2012 m. daugiausiai mirusiųjų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo buvo Vilniaus mieste (34 asmenų), Kauno mieste (5), Vilniaus rajone (4) ir Klaipėdos mieste (4).

Pasaulis prieš

Nesename dokumente tvirtinama: „Prieš keturis dešimtmečius JAV prezidento Richardo Nixono pradėtas karas su narkotikais, kurio pagrindinis principas – draudimai, žlugo“, – tokia išvada daroma 2011-aisiais paskelbtame Pasaulinės komisijos dėl kovos su narkotikais pranešime. Komisiją sudarė žymūs politiniai, prievartos struktūrų bei kiti atstovai. Jame pabrėžiama, kad būtina keisti kovos su narkotikais politiką bei dekriminalizuoti tam tikrų medžiagų vartojimą, tai yra - nebausti narkotikų vartotojų. Tai leistų jiems geriau suteikti medicininę ir psichologinę pagalbą. Taip pat išlaidos, kurios naudojamos teismams bei įkalinimui, galėtų būti skiriamos prevencijai. Beje, šios komisijos pareiškime taip pat nedrąsiai užsimenama ir apie galimus eksperimentus legalizuojant prekybą lengvaisiais narkotikais.

Vienos šalies istorija: pavyzdys

Noriu apsistoti ties vienos šalies pavyzdžiu. Tai Olandija. Tiesa, lietuvių kalboje pavadinimai Nyderlandai, Olandija bei Nyderlandų Karalystė dažniausiai vartojami sinonimiškai, tačiau iš tiesų jie turi šiek tiek skirtingas reikšmes, bet tai ne mūsų problema.

Veiklos su narkotikais strategija Nyderlanduose oficialiai turi keturis pagrindinius tikslus:

Kliudyti pramoginį narkotikų vartojimą ir gydyti bei reabilituoti tokių narkotikų vartotojus.

Mažinti narkotikų vartotojų žalojimą.

Mažinti narkotikų vartotojų viešosios tvarkos trikdymą (viešosios tvarkos ir saugios kaimynystėje trikdymas).

Kovoti su pramoginių narkotikų gamyba ir prekyba.

Priminsiu, kad Olandijoje yra griežtas narkotikų skyrimas į dvi grupes: lengvuosius ir sunkiuosius. Prie pirmųjų priskiriami kvaišalai iš kanapių: marihuana, hašišas ir pan. Dar narkotikai Olandijoje traktuojami kaip „priimtini“ ir „nepriimtini“.

Mūsų atveju beveik visada kalbėsime apie lengvuosius, jei kitaip nebus pažymėta.

Istorija

Olandijos santykis su kvaišalais yra istorinis. Jis gali būti datuojamas nuo 1602 metų, kai buvo įkurta Jungtinė Rytų-Indijos kompanija (Vereenigde Oostindische Compagnie). Ši organizacija 17 šimtmetyje įgyja visišką monopoliją prekybai opiumu Azijoje. O 19 amžiaus pabaigoje olandai pradėjo auginti koką Javos saloje. 1900 metais Olandijos Kokaino gamykla buvo įkurta Amsterdame. Po dešimt metų Olandija pirmavo kokaino prekyboje pasaulyje. Oficialiai kokainas buvo gaminamas vien naudojimui medicinoje, bet iš tikro jis buvo naudojamas pramogai (rekreacijai), ypač armijoje. 1928 metais priimtame Opiumo Akte, kuriame minimi hašišas ir kanapės, buvo bandoma reguliuoti vartojimą. Tiesa, minėti narkotikai tapo nelegaliais Olandijoje tik 1953 metais.

Praeito šimtmečio 60-taisiais metais pasaulį užplūdo narkotikų mada. Jaunimas stipriai eksperimentavo su kanapėmis, LSD ir amfetaminais. Olandija nebuvo išimtis. Nusikaltimai – kvaišalų platinimas – išaugo nuo 74 atvejų 1966 metais iki 544 1969-aisiais. Griežtos priemonės prieš prekybą nedavė norimų rezultatų. Ryškia takoskyros data tapo 1970 m. Olandijos pop muzikos festivalis Roterdame. Lankytojų skaičius čia viršijo 100 000, bet policija nesikišo į „laisvą“ kanapių rūkymą. Kaip bebūtų keista, rimtų susidūrimų neįvyko. Todėl politikai ir policija nusprendė atskirti lengvus ir sunkius narkotikus 1976 metais. Opiumo akto pataisose buvo dekriminalizuotos kanapės, t.y. iki 30 g jų buvo galima turėti, nebijant būti nubaustiems. 1975 metais Amsterdame buvo atidaryta kavinė (Coffe shop), kur galima legaliai rūkyti kanapes. Valstybinės institucijos ‚nematydavo“ to, kas viešai nekrisdavo į akis. Tokia buvo politika.  Palaipsniui per dekriminalizaciją pereita prie legalizacijos. Pasekmes galiu iliustruoti viena schema apie nusikalstamumą (1 pav).

2004 metais Olandijos ministrai išleido „Kanapių Laišką“, kuriame patvirtino trijų ramsčių politiką: sveikatos sauga, kova prieš žalingą kvaišalų poveikį, kova su su narkotikais susijusiais nusikaltimais. Vyriausybė daugelį sprendimų patikė vietos savivaldybėms ir vietos policijai. Tolerancija atvykėliams sumažėjo. Net ir nedidelis teisės pažeidimas privertė uždaryti „Kofe-shopus“. Buvo apskaičiuota, kad kavinių skaičius 2007 metais buvo maždaug 1500, o dabar yra ne daugiau kaip 650-700 visuose Nyderlanduose, o apie trečdalis jų Amsterdame.

Dvejopas požiūris

Olandai nevertina savo tolerantiškos politikos apie ribotą švelnių narkotikų vartojimą kaip stebuklingo sprendimo. Jie bando užkirsti kelią piktnaudžiavimu narkotikais per švietimo priemones, atidžiai stebint piktnaudžiavimą narkotikais, kovojant su pasekmėmis, pavyzdžiui, laisvas tyrimas dėl ekstazio tablečių, nemokama švirkštų keitimo programa ir nemokamas metadonas (pakaitalas heroinui). Šiandien 60 Olandijos miestų šimtai šių programų veikia  kasdien, jomis siekiama stipriai paveikti gyvenimą šalyje. Tuo pačiu metu Nyderlandų valdžios institucijos bando pašalinti mirtinus nelegalius narkotikus, kovodamos su jų prekyba. Ir vėl per savo tolerantišką lengvų narkotikų politikos kryptį jie tikisi geriau kontroliuoti socialinius piktnaudžiavimo narkotikais reiškinius. Pavyzdžiui, statistiniai duomenys patvirtina, kad tarp jaunų ar vidutinio amžiaus žmonių, sakykim, 28 metų, Nyderlanduose  tik 16% kad nors rūkė marihuaną. Švelnūs narkotikai, kai jie yra plačiai prieinami, praranda daug savo patrauklumo.

Pabaiga

Lietuva, dar neseniai didžiavusi „laukinių vakarų“ etikete TSRS, dabar dar gali pratęsti šį džiaugsmą. Mūsų šalyje vis dar santykinai nedaug ŽIV/AIDS turėtojų, o ir kvaišalų vartotojų skaičius nėra katastrofiškas. Paskutiniais NKD duomenimis mes visai „padorūs“ (2 pav.).

Ilgametė Olandijos, kaip opijaus ir legalios marihuanos krašto, kovos ir tolerancijos istorija man bent aiškiai rodo, kad vien tik legalizavimas neduoda ilgalaikių gerų rezultatų. Kaip matome, iš kanapių gamyklų ir rūkyklų bando išsilaisvinti ir Nyderlandai. Einasi sunkiai, bet apribojimai didėja. Čia visai kaip su degtine ir tabaku – uždrausti negalima, bet mažinti būtina.

Vytautas Valevičius