Mintys, kurios skatina veikti(4)

Šį straipsnį manę paskatino parašyti daktaro V.P. Andriukaičio mintys, publikuotos   lapkričio 22 dienos savaitraštyje  “Lietuvos sveikata “, straipsnyje „Viską įmanoma padaryti, tik reikia geležinės valios“. Taip mąstančio LR sveikatos apsaugos ministro jau laukiame seniai.

 Reikia pasakyti, kad ne kiekvienas kandidatas į LR SA ministrus išdrįstų viešai pasakyti – “Sveikatos sistema visiškai neegzistuoja. Egzistuoja tarybinis sveikatos įstaigų tinklas ir atskiri gabalai: kiekviena įstaiga plaukioja savo bėdose ir užsiiminėja nežinia kuo.”  Be jokių abejonių, kas kiek giliau yra susipažinęs su Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimu, pritartų šioms mintims.  Iš tiesų Lietuvos sveikatos apsaugos sistema (SAS) tradiciškai yra orientuota į ligų diagnostiką ir gydymą. Jos organizavimo principai per šalies nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė mažai, o kai kurios jos dalys išliko nekitusios nuo tarybinių laikų. Atsižvelgiant į JT, PSO ir ES direktyvas, šiuolaikinė sveikatos apsaugos politika turi būti grindžiama sveikatos tausojimo ir stiprinimo principais, ligų ir traumų profilaktika, ankstyva diagnostika ir efektyviu bei racionaliu gydymu. Šalyje reikia siekti nacionalinės sveikatos stiprinimo sistemos, kuri būtų patikima, skaidri, pagrįsta sveikos gyvensenos principais ir prieinama kiekvienam piliečiui.

Natūraliai  kyla klausimas: kodėl taip atsitiko? Mano galva, atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti sveikatos sąvokos supratime ir jos interpretavime.  Jau daugiau kaip keturiasdešimt metų Pasaulinė sveikatos apsaugos  organizacija (PSO) sveikatą apibrėžia kaip socialinę, fizinę, psichinę ir dvasinę žmogaus gerovę (žr. pav.), tuo tarpu kol kas  daugelio mūsų šalies valdininkų ir biurokratų sąmonėje, tyčia ar netyčia,  išlieka siauras archajiškas požiūris į sveikatą kaip į būseną be ligų. Todėl kova už sveikatą sutapatinama su kova su ligomis. Tuo tarpu pamirštama, kad “Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas milžiniškus sveikatos išteklius. Tik klausimas, kodėl jis per anksti juos sudegina. Jeigu žmogus sveikatos išteklių nereguliuoja, jis per greit susensta, per greit susinaudoja ir per greit suserga. Bet išmokius tausoti sveikatą, žymiai ilgiau išsaugomi ištekliai.”  V.P.Andriukaitis.

 Didžioji dalis visuomenės nesupranta šių elementarių tiesų ir apie sveikatą susimąsto tik tada, kada pasireiškia ligos simptomai. Žinoma, tada jie jau yra priversti susieti visas savo viltis ir lūkesčius su ligų diagnostikos ir gydymo sistema (kitaip dar vadinama medicina). Noras kuo greičiau atsikratyti nemalonių simptomų daro juos priklausomus nuo sistemos funkcionavimo efektyvumo.  Siekiant  padėti šiems žmonėms ir užtikrinti medicininių paslaugų efektyvumą tenka į šią sistemą sutelkti kuo daugiau mokslinio tiriamojo, finansinio, politinio ir kt. dėmesio.  Tai formuoja didžiulę medicininių paslaugų, vaistų, specialių medicininių prekių, medicininės aparatūros rinką. Tai negali likti nepastebėta suinteresuotų pelnu asmenų, kompanijų ir verslo struktūrų, kurie investuoja į šią rinką savo lėšas ir siekia finansinės naudos.  Vaistų bei medicininių prekių gamintojai nori parduoti kuo daugiau savo prekių, todėl skatina jų

vartojimą. Visa tai daro visuomenę vis labiau priklausomą nuo medicinos išsivystymo lygio bei pučia milžinišką ligų diagnostikos ir gydymo paslaugų burbulą.

Nežiūrint į tai stebimi ne gerėjantys,  o  atskirose srityse net prastėjantys, šalies žmonių sveikatos rodikliai, susiję su neteisinga sveikatos politika ir finansinių, biomedicininių mokslinių bei kitokių valstybinių prioritetų paskirstymu. Kol kas  šalies visuomenėje ir sveikatos politiką formuojančiuose sluoksniuose sunkiai prigyja paremta  daugeliu rimtų mokslinių tyrimų rezultatais PSO suformuota išvada, kad  medicininės paslaugos pajėgios išspręsti  tik 10 proc. problemų, susijusių su žmogaus sveikata. Todėl vis daugiau reikalaujama lėšų iš biudžeto, kurios  skiriamos naujų vaistų kainų kompensavimui ir sudėtingesnės medicininės aparatūros įsigijimui. Nežiūrint į tai laukiamas adekvatus sergamumą mažinantis efektas negaunamas. „Šalies ekonomika nėra pajėgi atlikti daugelį supertechnologinių operacijų.  Tokioje šalyje turime be galo daug dėmesio skirti ligų prevencijai ir požiūrio į savo sveikatą keitimui. Tai yra kur kas pigiau ir efektyviau.” V.P.Andriukaitis.  

Norint pakeisti požiūrį į sveikatą  ir į susiklosčiusią  sveikatos apsaugos sistemą labai svarbu susikalbėti , t.y. suprasti tikrąją naudojamų terminų ir sąvokų prasmę. Nors kadaise ir buvo pakeistas LR Medicinos ministerijos pavadinimas į LR Sveikatos apsaugos ministeriją, tačiau šios organizacijos veikloje išliko aiškus ir neginčytinas ligų diagnostikos ir gydymo prioritetas. Nors ir medicininės paslaugos ir buvo paskirstytos į du sektorius ir pervadintos į asmens sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos paslaugas, tačiau šios abi sistemos tarnauja tai pačiai medicinai, nes jos ir toliau tarnauja ligų diagnozavimui ir gydymui. Jose naudojami analogiški metodiniai priėjimai, jas administruoja tie patys medikai. Skirtumas tik tas, kad pirmuoju atveju panaudojami vieno asmens ligų diagnostikos ir gydymo metodai, o antruoju - visuomenės ar  jos dalies, t.y.  grupės asmenų, susirgimų diagnostikos ir gydymo metodai. Žemiau pateikiu  abiejose sektoriuose naudojamų metodų palyginimo lentelę.

 Termino „Visuomenės sveikata" (angl. „Public health“) vartojimas reikalauja detalizavimo, nes dažnai juo mėginama  charakterizuoti ir sveikatos tausojimo ir stiprinimo veiklą, kuri savo apimtimi yra nepalyginamai didesnė ir daugiaplaniškesnė, apimanti daugiau gyvenimo sričių negu ligų diagnostika ir gydymas. Reikia pastebėti, kad ligų diagnostikoje ir gydyme bei sveikatos tausojimo ir stiprinimo veiklose naudojamų metodų, specialistų parengime ir jų kvalifikacijoje yra  labai daug svarbių, kartais net esminių, skirtumų.  Pavyzdžiui,  mediko darbo objektas yra ligos ir pacientai, jis atlieka darbą, už kurį jam atlyginama – diagnozuoja  ir gydo ligas. Tuo tarpu sveikatos srityje dirbančio specialisto objektas yra sveikas arba sąlyginai sveikas žmogus,  o jo atliekamo darbo tikslas - kuo didesnis sveikos egzistencijos pratęsimas be traumų ir ligų. Suplakimas šių veiklos sričių į vieną labai pakenkia sveikatinimo veiklai, nes nesergantis žmogus nejaučia ligos simptomų ir nesupranta jį tykojančių grėsmių, o tuo tarpu jam susirgus atsiradę simptomai jį verčia kreiptis pagalbos į gydytoją.  Situaciją galima būtų palyginti su aisbergu, kada virš vandens matoma tik maža jo dalis, o visa grėsmingas ledkalnis yra  pasinėręs po vandeniu ir todėl yra nematomas. Žinantys apie  vandenyje tykančius pavojus laivavedžiai ledkalnius lenkia labai iš toli, o neleistinai arti priartėję prie jų šaukiasi pagalbos. Kandidatas į LR sveikatos apsaugos ministrus š.m. lapkričio 19 d. LR Seime vykusioje konferencijoje pabrėžė, kad siekiant suaktyvinti

sveikatos apsaugos sistemos veiklą būtina administraciniu, ekonominiu požiūriu atskirti ligų diagnostikos ir sveikatos tausojimo ir stiprinimo (sveikatinimo) sektorius. Tokiu būdu gerą mūsų šalies gyventojų sveikatą turėtų nulemti trijų krypčių pagrindinis lygiavertis  glaudus bendradarbiavimas.

 Kas tai yra sveikatinimo veikla? Kaip matyti iš pavadinimo, sveikatą tausojančią ir stiprinančią veiklą galima padalinti į dvi dalis. Sveikatos tausojimą – kovą su sveikatą silpninančiais veiksniais ir sveikatos stiprinimą – gyvybinių resursų ir atsparumo ligoms didinimą.  Žemiau pateikiu pagrindines šios veiklos sritis:

Sveikatos tausojimas:

• Traumų ir ligų profilaktika – vengimas ir kova su traumas ir ligas sukeliančiais rizikos faktoriai
• Nepakantumas priklausomybėms nuo rūkymo, alkoholio, narkotinių medžiagų ir kt.
• Kova už ekologišką ir sveiką gyvenimo ir darbo aplinką
Reklama
• Saugios ir pilnavertės mitybos siekimas
• Emocinio streso valdymas
• Adekvatus poilsis ir nuovargio mažinimas – sveikatos išteklių rekreacija ir turizmas
• Numatytų įstatymuose socialinių garantijų  į sveiką gyvenimą realizavimas
• Formalus ir neformalus švietimas sveikatos tausojimo klausimais. Sveikatos kultūros propagavimas
• Kt.

Sveikatos stiprinimas:

• Sanatorinė-kurortinė veikla
• Fizinė kultūra ir masinis sportas, imuninės ir kitų organizmo sistemų grūdinimas 
• SPA procedūros, pirtys ir kitos natūralios medicinos praktikos skirtos sveikatos stiprinimui
• Maisto papildų, vitaminų, mineralų ir kt. naudingų sveikatai medžiagų vartojimas
• Dvasinės sveikatos, psichoemocinės pusiausvyros ugdymas ir stiprinimas
• Formalus ir neformalus švietimas sveikatos stiprinimo klausimais. Sveikatos kultūros propagavimas
• Kt.

Skirtingai nuo ligų diagnostikos ir gydymo siekiant realizuoti sveikatą tausojančią ir stiprinančią veiklą labai svarbus bendradarbiavimas tarp įvairių valstybinių institucijų, organizacijų, įmonių  ir privačių asmenų. Glaudžiame valstybinio ir nevyriausybinio sektorių bendradarbiavime glūdi didelis dar neišnaudotas rezervas, kuris gali būti panaudotas siekiant efektyviau realizuoti sveiką gyvenseną šalyje. Visi paskutinieji JT, PSO, ES dokumentai, kuriuose  kalbama apie nesulaikomai augančią lėtinių neinfekcinių ligų grėsmę žmonėms, kuri jau peržengė pasaulinės epidemijos ribas, nurodo į  sveikatos tausojančios ir stiprinančios veiklos plėtros reikšmę siekiant pagerinti žmonių sveikatos rodiklius ir tam būtino tarpžinybinio  bei tarpsektorinio bendradarbiavimo svarbą. Todėl nesunku suprasti kandidato į LR sveikatos apsaugos ministro postą daktaro V.P. Andriukaičio apgailestavimą - „Reikia labai aiškiai suprasti, kad visuomenės sveikatos politiką įgyvendinančio sektoriaus nesukūrėme. Tai labai skaudu, bet taip yra. Žmonių galvose vyrauja ligų gydymo doktrina.” V.P.Andriukaitis.  Norint pakeisti šią doktriną į sveikos gyvensenos ir subalansuotos būties siekius reikia aktyviau šviesti žmones sveikos gyvensenos svarbumo klausimais, parodyti tokio gyvenimo pavyzdžius. Be to, būtina palinkėti sprendimus priimantiems  bei sveikatos politiką formuojantiems asmenims  aiškiau ir skaidriau suprasti principinius sveikatos apsaugos klausimus bei geros valios ir energijos ryžtingai bei sistemingai žingsniuoti sveikos gyvensenos kryptimi. Žinoma, pirmiausiai turi pradėti nepriekaištingai veikti pagrindiniai šalies žmonių gyvenimą reglamentuojantys dokumentai ir įstatymai. “Nacionalinė sveikatos sistema ir jos biudžeto ištekliai turėtų būti prioritetine tvarka skiriami Konstitucijoje

įrašytiems valstybės rūpinimosi visuomenės sveikata tikslams. Konstitucinis imperatyvas privalo būti vykdomas per biudžetus, valstybines institucijas ir per visas programas. Viso šito nėra, yra chaosas ir balaganas.” V.P.Andriukaitis.

Baigdamas noriu palinkėti kandidatui  į LR sveikatos ministrus, LR Seimo nariui gydytojui Vyteniui P. Andriukaičiui  tapti ministru ir ryžtingai žengti jo planuojamus labai svarbius Lietuvos žmonėms žingsnius.

Habil. dr. Algimantas Kirkutis,

Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų prezidentas,

Klaipėdos universiteto profesorius