Sekmadienis, 2019.11.17
Orai
Reklama

Mikrobų baubas ar reali problema?(1)

Vytautas Valevičius | 2014-05-12 09:53:53

Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė platų ir išsamų pranešimą apie sveikatai kenkiančius mikrobus ir jų sukeltų ligų gydymo kaštus. Juo toliau, tuo brangiau jie kainuoja: ir ne  tik pinigais, bet ir žmonių sveikata ar net gyvybėmis. Apie mikrobus dažniausiai kalbama neigiamai. O tai labai blogai. Nes mikrobų pasaulis yra didesnis nei žmonių.

Vytautas Valevičius
Vytautas Valevičius. Algirdo Kubaičio nuotr,.

Iš tiesų mikrobai yra labai maži, net mažame arbatiniame šaukštelyje dirvožemio surasite daugiau kaip milijoną. Tačiau jie sudaro daugiau nei 60 proc. žemės gyvosios medžiagos ir mokslininkai teigia, kad egzistuoja jų nuo 2 iki 3 milijardų rūšių.

Jei pažiūrėsime į žmogaus kūną, tai mikrobiologai pasakys, kad mikrobų, kurie yra ne „mūsų“, skaičius  yra dešimt kartų didesnis nei mūsų kūnas.

Yra gerai žinoma, kad kai kurie mikrobai sukelia žinomas ligas: kokliušą, tymus, marą, tuberkuliozę, maliariją ir daug daug kitų. Nenagrinėsiu medicinos problemų, man šiuo metu svarbu, kad buvo atrasta priemonė šioms ligoms gydyti.

Pirmasis natūralus antibiotikas vidiniam vartojimui buvo penicilinas, išskirtas iš pelėsių Penicillium notatum. Jį kaip vaistą išskyrė A. Flemingas, už tai pelnytai gavo Nobelio premiją. Intraveninis penicilinas pirmą kartą išbandytas 1941 metais. Neilgai trukus, 1943-iaisiais, iš dirvožemio bakterijų  Streptomyces griseus  išskirtas streptomicinas. Vėliau buvo sukurta daug kitų antibiotikų: vieni iš gyvų organizmų, kiti pagaminti sintetiniu būdu. Tačiau bakterijos rado kaip atsispirti daugeliui antibiotikų. Jau prieš daugelį metų tai paskatino A. Flemingą perspėti, kad pavojingos bakterijos žmogaus organizme gali įgyti atsparumą penicilinui. Taigi vaisto dozėms neužmušus pakankamo kiekio žalingų bakterijų, atsparūs jų palikuoniai pasidaugins. Todėl atsinaujins liga, kurios penicilinu nebeišgydysi.

Nuo penicilino atradimo sukurta labai daug naujų antibiotikų. Pastarieji veikia prieš bakterijas ir bacilas, tačiau neveikia virusų bei grybelių. Jie pasižymi specifiniu veikimu  gyvosioms ląstelėms. Antibiotikai veikia arba baktericidiškai, t.y. naikina bakterijas iškart, arba bakteriostatiškai, t.y. slopina jų dauginimąsi. Bakteriocidinis veikimas pagrįstas bakterijos struktūros (pvz., bakterijos sienelės) suardymu, bakteriostatinis veikimas remiasi bakterijų gyvybiškai svarbių funkcijų (pvz., baltymų sintezės) sutrikdymu. Neįmanoma išvardinti visų antibakterinių medžiagų. Dažniausiai girdimos: gentamicinas, kanamicinas, ciprofloksacinas, ofloksacinas, penicilinas G, amoksicilinas, cefalosporinų grupės antibiotikai, tetraciklinas, doksiciklinas, eritromicinas, klaritromicinas, azitromicinas, fuzidino rūgštis.

Atrodė, kad dar kiek laiko ir mokslas bei medicina nugalės daugumą infekcinių ligų. Bet gausus ir neracionalus antibiotikų vartojimas, t. y. jų buvimas bakterijų aplinkoje, kurioje įprastai anksčiau jų nebuvo arba nebuvo tiek daug (antibiotikų skyrimas ligoninėse, jų naudojimas žemės ūkyje gyvulių ligų prevencijai ir augimo skatinimui, augalų purškimas infekcijų prevencijai, taigi net ne gydymui!), skatina išlikti labiausiai prisitaikiusias bakterijas, tokių bakterijų atranka vyksta gana greitai.

Apie 70 procentų antibiotikų produkcijos JAV suvartoja žemės ūkis, kitaip sakant mes gaminame antibiotikams atsparias bakterijas nuolat. Kita atsparių bakterijų „gamybos“ vieta yra sveikatos sistema, t. y. jų vartojimas gydymui. Ypač vartojant klaidingai arba netikslingai: nesilaikoma reikalavimo laikytis viso kurso arba pernelyg dažnai juos taikant.  Galų gale tose pačiose ligoninėse kaupiasi tik tos bakterijos, kurių nepavyko išnaikinti. Vadinasi, išlieka tik tos, kurios atsparios mūsų turimoms poveikio priemonėms, įskaitant ir antibiotines priemones. Neretai tokios bakterijos pasižymi atsparumu net kelių klasių antibiotikams (vadinamasis dauginis atsparumas), todėl infekcijoms gydyti lieka labai mažai galimybių.

Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad atsparios antibiotikams bakterijos atsirado ne vakar ir net ne tada, kai buvo pradėtas vartoti pirmasis antibiotikas. Jos egzistuoja biosferoje milijonus metų, kaip ir genų, lemiančių atsparumą patiems naujausiems sintetiniams antibiotikams, prototipai jų genomuose. Galų gale bakterijos kovoja tarpusavyje, joms galioja Darvino atrankos principai. Todėl atsparumo antibiotikams atsiradimo ir išsilaikymo šaltinių derėtų nuodugniai paieškoti ir įvairiose gamtinėse nišose – gamtos „cheminėse laboratorijose“, kur vienų organizmų gaminami antibiotikai ar kitos biologiškai aktyvios medžiagos galėtų skatinti atsparumą kitose jų egzistuojančiose rūšyse, iš kurių atsparumą lemiantys genai galėtų toliau plisti. Tai mažai ištyrinėta sritis, tik dabar vis daugiau susilaukianti specialistų dėmesio.

Iš esmės reikia keisti mūsų mąstyseną: „Ne mikrobai gyvena mūsų pasaulyje, bet mes gyvename pas juos.“

Noriu sakyti, kad yra gana daug mechanizmų, kurie ateityje leis mažinti užkrečiamų ligų grėsmes. Tačiau vėl reikia permąstyti situaciją – jei bandome išnaikinti bakterijas, tai gauname naujų, dažnai gerokai agresyvesnių, invaziją. Vadinasi, reikia keisti ir strategijas, ir taktikas. „Karas“ tarp bakterijų vyksta milijonus metų, žmogus tik paspartina kai kuriuos procesus, dažnai to nenorėdamas. Antibiotikams atsparių bakterijų buvo ir prieš atrandant peniciliną, tik per platus kai kurių preparatų naudojimas sukelia paskirų mikrobų grupių pagreitintas mutacijas. O jos tampa žmonių ligų priežastimi. Todėl būtina sumažinti antibiotikų naudojimą žemės ūkyje, ypač galvininkystėje ir paukštininkystėje, žuvininkystėje ir pan. Antra tiesioginė problema – vaistų vartojimas medicinoje. Reikia išmokyti medikus ir pacientus paprastos taisyklės: visi vaistai be išimčių turi nepageidautinus poveikius. Kai kurie iš jų ilgainiui sukelia daugiau problemų nei išsprendžia. Todėl vaisto vartojimą galima būtų lyginti su nuodais – mažomis dozėmis gali išgelbėti, o nemokšos gali nusižudyti.

Kalbant apie naujus kelius, galiu atkreipti dėmesį į tą faktą, kad kiekvienas pavienis žmogus turi savo mikrobinį pasaulį, kuris yra labiau individualus nei jo pirštų anspaudai. Antra, mūsų organizmas yra savaime besibalansuojanti sistema. Todėl kovojant su vienais mikrobais geriau ne juos naikinti, o priešpastatyti kitas antimikrobines sistemas, kurios neleistų nepageidaujamiems įsivyrauti.  Svarbu sužinoti apie paties kūno apsaugos priemones, kaip geriau jas mobilizuoti. Man jau teko rasti straipsnių apie genus, kurie daro žmogaus kūną atsparų daugeliui bakterijų.

Kova už sveikatą neturi priminti karo. Žmogus iki šiol gyvena ne per daug jam pažįstamame pasaulyje: bakterijos ir virusai yra sudėtinė jo dalis. Todėl nereikia gąsdinti bakterijų, reikia jas pažinti ir išmokti naudotis, kaip naudojamės kitais Žemės turtais.

skaityti komentarus (1)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktai
2015-19 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų