Meilė tikrai gali tapti vaistais

Praėjusiais metais klaipėdietės Jolitos Herlyn pirmasis romanas „Trys mano vieninteliai“ itin greitai tapo viena populiariausių knygų. O štai rugsėjį jau turėtų pasirodyti antrasis - „Mano vyrai ir jų žmonos“. VLMEDICINA.LT kalbėjosi su autore apie tai, kas jai padeda išlikti energingai, kam Kopenhagos gimdymo namų šaldytuve laikomi kopūstai, kas jai atveria vartus į sapnų pasaulį ir daugelį kitų įdomių dalykų.

Reklama

Papasakokite, kaip rašėte savo pirmąjį romaną. Stereotipiškai manoma, kad būtinai turi neapleisti kūrybinės kančios – tiek psichinės, tiek fizinės. Kaip buvo Jums?

Tiesą pasakius, nelabai žinau, kas yra kūrybinės kančios. Rašymas man yra darbas. Pirmiausia sukonstravau siužetą, o tada kiekvieną laisvą dieną, ryte nuvedusi sūnų į darželį, sėsdavau prie kompiuterio. Žinoma, būdavo dienų, kai rašyti lengviau, būdavo - sunkiau. Prieš pradėdama knygą, nusprendžiau: jei noriu ją parašyti - privalau kažką paaukoti. Nutariau atsisakyti rūkymo. Tiesa, teko mesti ir vokiečių kalbos kursus, nes galvoje sukosi mintys tik apie knygą - naujiems vokiškiems žodžiams vietos neliko. Kartasi taip įkrisdavau į rašymą, kad užsisėdėdavau iki išnaktų. Tada vyras mestelėdavo: „Grįžk į šeimą“.

Ar rašymo laikotarpiu kankina nemiga? Kaip su ja kovojate?

Ne, manęs visiškai nekankina nemiga. Gal todėl, kad esu susikūrusi užmigimo ritualus. Miegoti stengiuosi eiti ne vėliau kaip dešimtą valandą vakaro. Ir būtinai turiu perskaityti bent porą puslapių. Knyga tampa savotiškais vartais į sapnų pasaulį.

Mėgstate sakyti, kad geriausias Jūsų apibūdinimas: klaipėdietė. Ne filosofė, žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė, dabar – ir rašytoja. Bet, atrodo, Jūs gimėte Vilniuje? Kaip atsidūrėte uostamiestyje? 

Gimiau Vilniuje. Bet jo visiškai neprisimenu, nes uostamiestyje aš - nuo dvejų metukų. Buvau labai alergiškas vaikas. Atrodžiau tarsi sudegusi. Gydytojai pasiūlė tėvams persikelti prie jūros - gal klimatas padės man išgyti. Taip ir atsidūrėme Klaipėdoje. Tik negaliu pasakyti, ar klimatas padėjo pasveikti, ar išrašyti tinkami vaistai. Tačiau klaipėdiete likau visam gyvenimui.

Gyvenimas Klaipėdoje buvo intensyviausias mano periodas visomis prasmėmis. Jaučiausi tikra miesto piliete, aktyviai dalyvavau uostamiesčio gyvenime. Dabar kiekvieną kartą su malonumu grįžtu į Klaipėdą.

Net ir mano pirmąjį romaną daugelis vadina klaipėdietišku. Tą gyvenimo būdą 1994–1999 metų Klaipėdoje iš tiesų ir siekiau atkurti.

Dar gyvendama Klaipėdoje daug dirbote, nors ir mėgstamą darbą: universitetas, televizija, radijas, dienraštis ir kt. Ar tai neatsiliepdavo sveikatai? Kas neleisdavo Jums išsibalansuoti ir padėdavo atsistatyti?

Kuo daugiau dirbi - tuo daugiau spėji. Iki šiol laikausi šios nuostatos. Tik grįžusi po studijų Maskvoje, kai dar jokių vadinamojo fitneso klubų nebuvo, pradėjau šokti liaudies šokių ansamblyje. Tai atstojo treniruotes. Ir man visai nerūpėjo, kad aš, dėstytoja, šoku kartu su vidurinės mokyklos mokinukėmis. Taip pat reguliariai lankiau baseiną.

Didžiausią adrenalino kiekį gaudavau per tiesioginį eterį. Žinodavau, kad užmigti tikrai negalėsiu, tad kiekvieną trečiadienį po laidos eidavau į klubą ir šokdavau. Šokis išties mane subalansuoja.

Lietuviai dažnai juokauja, kad po atostogų reikia dar vienų atostogų atsigauti. Jūsų laisvalaikis gana aktyvus – kelionės motociklu. Ar po tokių atostogų reikia laiko atsigauti?

Tiesą pasakius, nereikia. Gal šiuo metu mano toks gyvenimo būdas - Hamburge gyvenu labai ramiai, o atostogos skirtos naujiems pojūčiams ir potyriams. Pavyzdžiui, sugrįžus vasarą į Klaipėdą, aš jaučiuosi kaip kokiame Niujorke: įkrentu į draugų, susitikimų ir kitokios veiklos katilą. Juk iš viso pasaulio sugrįžta emigrantai atostogų su savo istorijomis, tad tik spėk bendrauti ir dalintis aktualijomis.

Gyvenote ne vienoje šalyje. Ar labai skirtingas žmonių požiūris į sveikatą? Ar susipažinote su kitų šalių sveikatos sistemomis? Kas labiausia stebina?

Kadangi didelių sveikatos problemų neturėjau, sunku ką lyginti. Bet nustebino, kad Danijoje vaikų iki aštuoniolikos metų dantų gydymas, įskaitant visas plokšteles ir briketus, yra nemokamas. Daug funkcijų atlieką šeimos gydytojas. Na, pavyzdžiui, norint įsidėti spiralę, pas ginekologą tikrai tavęs niekas nesiųs. Bet jei reikia patekti pas specialistus - eilėje gali tekti laukti ir pusę metų (tokia buvo mano patirtis, kai ruošdamasi gimdyti nutariau pasitikrinti akis).

Kopenhagoje gimdymo namuose labiausiai nustebino šaldytuvas su kopūstų galvomis. Pagalvojau, kas tuos kopūstus valgo? Pasirodo, šakute subadytą kopūsto lapą deda prie ką tik pradėjusių maitinti kūdikius mamų krūtų, kopūstai ištraukia karštį ir numalšina skausmą.

O kaip adaptacija? Ar nauja šalis greitai tampa namais? Kas padeda geriau jaustis svetimoje šalyje?

Mano nuomonė tokia: kitoje šalyje niekada netapsi savu. Visada liksi svetimas. Nesvarbu, kad mokėsi kalbą, suprasi papročius, turėsi gerą darbą. Todėl ir grįžta lietuvaičiai, net karjeros aukštumų užsienyje pasiekę. Tačiau šiuo klausimu gal yra ir kitokių nuomonių.

Lietuvoje dabar daug kalbama apie sveiką gyvenimo būdą, daug sportuojančių žmonių, atidaromos sveiko maisto krautuvėlės. Ar ir Vokietijoje, Danijoje ir kitose šalyse kilęs sveikatingumo vajus? 

Sveiko gyvenimo būdas ir ekologinis maistas vis labiau populiarėja visoje Europoje, ypač tarp išsilavinusių ir aukštesnes pajamas gaunančių žmonių. Hamburgo parkuose ir prie Elbės nuolat matau bėgiojančius įvairiausio amžiaus žmones. Vokiečiai turi tradiciją - sekmadieniais eina pasivaikščioti gamtoje. Beje, tokiais pasivaikščiojimais pradedama ir Naujųjų metų diena.

Ekologinio maisto parduotuvėlės taip pat tampa vis populiaresnės. Štai ir mano vyras, visą gyvenime pradirbęs bankininkystės srityje, įsigijo tris „Reformhous“ parduotuves. Šis tinklas, kuriam priklauso beveik 3000 parduotuvių Vokietijoje ir Austrijoje, yra savotiška visų ekologinių parduotuvių pramotė ir turi net XIX amžiaus pabaigą siekiančias tradicijas. Jose išsamią profesionalią konsultaciją gauna ir maisto produktus renkasi tie, kurie turi įvairiausių sveikatos sutrikimų, taip pat vegetarai ir veganai. Šis verslas nėra labai pelningas, mano vyrui būtų daug finansiškai naudingiau grįžti į bankininkystę, bet jis tiki sveikų ekologinių maisto produktų ateitimi ir jaučia tikrą malonumą, kad gali padėti žmonėms.

O kas Jums yra sveikata ir sveikas gyvenimo būdas? 

Nors sakoma, kad sveikame kūne yra sveika siela, bet aš manau, jog mūsų mintys ir emocijos turi didelės įtakos kūno sveikatai. Stengiuosi būti optimiste, nelaikau pykčio, pozityviai mąstau.

Žaviuosi savo mama, kuriai 70 metų, o ji trykšta energija ir gyvenimo džiaugsmu. Mama keturis kartus per savaitę 6 ryto jau būna baseine. Taip pat ji lanko kalanetikos treniruotes, važinėja dviračiu nuo Klaipėdos iki Palangos ir atgal. Kai grįžtu į Klaipėdą, ji kiekvieną rytą man primigtinai siūlo avižinių dribsnių ar grikių košės. Bet mano organizmas rytais toleruoja tik vaisius. Nesiginčijame, nes kiekvieno žmogaus kūnas funkcionuoja pagal savą, šiek tiek skirtingą programą. Manau kiekvienas turėtų įsiklausyti į savo organizmo poreikius ir stengtis palaikyti sielos ir kūno harmoniją. Bent aš taip suprantu sveiką gyvenimo būdą.

Gal turite ypatingų energiją, sveikatą palaikančių receptų, ritualų ir pan.?

Jokių specialių ritualų neturiu, bet mėgstu vaikščioti basa, ypač ryte po rasotą žolę. Kai reikia energijos, iškeliu rankas į viršų ir sukuosi ratu. Man būtina saulės energija, todėl pavasarį, jau kovo mėnesį, tik užkaitinus saulutei, išsirengiu ir užuovėjoje deginuosi. Vasarą paplūdimiai jau ne tokie aktualūs, bet su malonumu maudausi jūroje ar ežere. Ypač, kai aplinkybės leidžia, išsirengti nuogai.

Romane Kamilė sako, jog meilė ją laikinai pagydė nuo egzistencinio nerimo (liūdesio). Ar iš tiesų meilė gydo? 

Bent jau mano patirtis sako, kad kai žmogų pradeda kamuoti gyvenimo prasmės klausimai, nepaaiškinamas liūdesys, meilė tikrai gali tapti vaistais. Aš ja tikiu.